Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpis, ypač Vytauto Didžiojo valdymo metai, paliko neištrinamą pėdsaką Lietuvos istorijoje, architektūroje ir kultūroje. Nors tiesiogiai su Vytauto Janušaičio architektūrine veikla, kurios gimimo metai nėra aiškiai nurodyti šioje medžiagoje, šie istoriniai fragmentai atskleidžia sudėtingą ir turtingą LDK epochos vaizdą, kurioje architektūra ir gynybiniai statiniai atliko itin svarbų vaidmenį.
Liubčios pilies istorija ir jos reikšmė
Viena ryškiausių LDK gynybinių struktūrų, minimų pateiktoje medžiagoje, yra Liubčios pilis. Tikėtina, kad Jonas Kiška 1581 m. pradėjo mūrinės pilies Liubčioje statybą, ką patvirtina 1581 m. data, įrašyta vėtrungėje, rastoje pilies teritorijoje. Ši pilis nebuvo tik karinis įtvirtinimas; ji atspindėjo to meto didiko statusą ir jo galimybes. Kiškų giminė, susigiminiavusi su Radvilomis (LDK etmonas Kristupas Radvila Perkūnas vedė Oną Kiškaitę), po Jono Kiškos mirties XVII a. pradžioje (1606 m.) miestas ir pilis atiteko Radviloms.
XVII a. Liubčios pilis buvo padidinta ir sustiprinta. Ji stovėjo dešiniajame Nemuno krante ir turėjo keturis bokštus. Valdant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui Kristupui Radvilai, pilyje buvo saugomas jo iždas. Jo sūnus, Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila, pilyje laikė kunstkamerą - tai buvo XVI ir XVII a. sandūrai būdingas senienų bei keistenybių rinkinys, laikytas didiko statuso ženklu. Jonušas Radvila pristatė dar tris gynybinius bokštus, dar labiau sustiprindamas pilies gynybinę galią.
Nors pilis ypač nukentėjo 1655 m. per kazokų kariuomenės antpuolį, jos gynybinė reikšmė visiškai prarado XVIII a. Iki šių dienų pietvakarinėje ir pietrytinėje piliavietės dalyje išliko du galingi mūriniai pilies bokštai. Vienas jų - įvažiuojamųjų vartų bokštas, buvęs galingo kubo formos, kuris 8 metrų aukštyje pereidavo į aštuoniabriaunį.
1864 m. ant XVII a. senosios Liubčios pilies pamatų buvo pastatyti dviejų aukštų neogotikiniai rūmai. XIX a. pabaigoje Liubčios savininkas Eduardas Falz-Feinas pilį atnaujino: šalia įvažiuojamųjų vartų bokšto pastatė neogotikinį flygelį (išlikęs iki šiol), pertvarkė sodą ir parką. Naujieji rūmai buvo stipriai apgriauti per Pirmąjį pasaulinį karą, o po beveik keturiasdešimties metų, 1947 m., buvo perstatyti į vidurinę mokyklą.
Žalgirio mūšis: Vytauto Didžiojo karinė strategija ir jos padariniai
Žalgirio mūšis, įvykęs 1410 m. liepos 15 d., yra vienas didžiausių viduramžių Europos mūšių ir svarbus įvykis Lietuvos istorijoje. Šis mūšis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenių su Vokiečių ordino kariuomene ne tik pakirto ordino galią, bet ir parodė Vytauto Didžiojo, kaip karvedžio, genialumą.
Viena iš mūšio priežasčių buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto parama 1409 m. žygio planui. Vytautas su Jogaila aptarė šį planą 1409 m. pabaigoje Lietuvos Brastoje. Nutarta, kad LDK ir Lenkijos kariuomenės susijungs prie Vyslos ir užims Vokiečių ordino sostinę Marienburgą. Sąjungininkų kariuomenę sudarė apie 90 vėliavų (pulkų): Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo apie 40, Lenkija - apie 50. Jiems taip pat padėjo Jano Žižkos vadovaujami čekų ir totorių daliniai.
Nors vyriausiasis sąjungininkų kariuomenės vadas buvo Jogaila, mūšiui faktiškai vadovavo Vytautas. Jo žymiausi karvedžiai buvo Vilniaus seniūnas Manvydas Albertas ir Smolensko bei Mstislavlio trijų pulkų vadas, Jogailos brolis Lengvenis Algirdaitis. Vokiečių ordino kariuomenė, vadovaujama didžiojo magistro Ulricho von Jungingeno, buvo viena stipriausių Europoje.
Žalgirio mūšio pergalingą baigtį didžiąja dalimi nulėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės taktika, kuri buvo reikšminga viduramžių karo meno naujovė. Vokiečių ordino kariuomenė buvo apsupta ir visiškai sumušta. Vytautas ir Jogaila, tapę pusbroliais Gediminaičiais, įėjo į istoriją kaip vieni žymiausių Europos karvedžių ir politikų. Mūšis palaužė Vokiečių ordino karinę ir politinę galią, sužlugdė jo planus sukurti kolonijinę didvalstybę Baltijos kraštuose ir įsigalėti Rytų bei Vidurio Europoje. Taip baigėsi apie 200 metų trukęs Vokiečių ordino karinis veržimasis į Lietuvą ir lietuvių tautos naikinimas.
Įspūdinga „Žalgirio“ forma ir pagrindiniai pergalės su „Barcelona“ kalviai | Širdyje 💚🤍
Išdagai ir lietuvių raštija Mažojoje Lietuvoje
Istorinis miestelis Išdagai (vok. Ischdaggen, nuo 1938 m. Branden; rus. Lermontovo), buvęs Gumbinės apskrities centras, minimas kaip svarbus lietuvių kultūros ir religinio gyvenimo židinys. Gyvenvietė 1555 m. paliudyta Lauckugallen vardu, o 1590 m. - Ischdagen.
Apie 1633 m. Išdagų parapijoje buvo organizuota bendruomenė ir pastatyti pirmieji jos maldos namai. XVIII a. pradžioje bažnyčia nuo žaibo sudegė, bet 1737 m. buvo atstatyta ant aukščiausios apylinkių kalvos.
Ypač svarbus Išdagų vaidmuo lietuvių raštijai. 1650-1662 m. čia kunigavo lietuvių raštijos darbuotojas, žodynininkas Theophylus Gottliebas Schultzas. Nuo 1662 m. iki mirties (1709 m.) lietuviškų giesmių eiliuotojas Jokūbas Perkūnas (vyresnysis) buvo gerbiamas ir mylimas parapijiečių, todėl su žmona palaidotas pačioje bažnyčioje priešais altorių. 1689-1690 m. čia kunigavo ir jo sūnus Jokūbas Perkūnas (jaunesnysis) - tautosakininkas, lietuvių kalbos gryninimo polemikos dalyvis.
Deja, pamaldos lietuvių kalba nustota laikyti apie 1874 m., nes 4000 narių bendruomenėje lietuvių 1848 m. buvo užrašyta tik 120. Tai atspindi sparčią lietuvių asimiliaciją Mažojoje Lietuvoje.
Žydų bendruomenės istorija Lucke (Lucke)
Luckas (Lucke) turėjo ilgą ir turtingą žydų bendruomenės istoriją, siekiančią XV a. pradžią, Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpį. Būtent šis Lietuvos valdovas suteikė žydams pirmąsias privilegijas LDK (1388 m. Brastos žydų bendruomenei ir po metų Gardino žydams). 1552 m. Žygimantas Augustas, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, išleido privilegiją, kuria nustatė Lucko žydų teises ir pareigas.
Nuo 1569 m. iki šių dienų žydų bendruomenės gyvavimą Lucke liudija išlikusi 1629 m. statyta mūrinė Didžioji sinagoga. Tai renesanso sakralinės ir fortifikacinės architektūros paminklas, pastatytas XVII a. pradžioje pagal Abiejų Tautų Respublikos valdovo Zigmanto Vazos privilegiją senos medinės Vytauto laikų sinagogos vietoje. Renesansinė sinagoga turi gynybinės architektūros elementų - gynybinį bokštą. Statant sinagogą buvo planuojama ją panaudoti kaip tvirtovę totorių antpuolio atveju, todėl ji kartais dar vadinama Mažąja pilimi.
Paskalviai ir Jurgio Banaičio tautosakos rinkiniai
Paskalviai - gyvenvietė pusiaukelėje tarp Tilžės ir Ragainės, paminėta 1318 m. dokumente Pascalwe vardu. Senas pavadinimas kilęs iš skaluvių vardo. Kryžiuočių kronikose minima čia stovėjusi gerai įtvirtinta skaluvių pilis - Schalauenburg.
1912 m. šiame krašte gyvenęs Jurgis Banaitis (1871-1905), Nemunu plaukiojančių garlaivių virėjas, rinko gimtojo kaimo tautosaką: papročius, atsiminimus, dainas. Vieną J. Banaičio tautosakos rankraštį išsaugojo jo brolis ir sesuo. Jį perrašė Lietuvos konsulas Tilžėje J. Sruoga ir perdavė Lietuvos tautosakos archyvui. Dalį surinktos medžiagos J. Banaitis paskelbė rinkinėlyje „Iš Mažosios Lietuvos tautosakos“ (Kaunas, 1937 m.). 1900 m. J. Banaitis talkino rengiant Lietuvos skyrių Paryžiaus parodoje, o nemaža dalis jo surinktų eksponatų pateko į „Prūsijos“ (Karaliaučiuje) ir Helsinkio muziejus.
J. Banaitis užrašė keletą padavimų apie šį kraštą. Vienas pasakoja apie stiprų milžiną, gyvenusį Skalvės apylinkėje, kuris kovojo su priešais ir tūkstančius jų nutėškė į Nemuną. Pavargęs milžinas buvo gyvas užkastas smėlyje, taip atsirado kalnelis. Jo duktė Skalvė, verkdama ant tėvo kapo, sukūrė ežerą. Kitas padavimas pasakoja apie stiprią tvirtovę ant kalno, kurią septynerius metus apgulė kryžiuočiai, bet neįveikė. Žiemą tvirtovės gynėjai apšaldydavo kalno šlaitus, kad apsunkintų priešų įžengimą. Dar vienas padavimas mini vaidenimus ant kalno: raudonai apsirengusį jaunikaitį, žirgą be galvos ar žuvusiuosius, giedančius dainas. XIX a. viduryje kalne dar buvo du ežerėliai, tačiau dvarponiai juos nuleido, radę ginklų ir papuošalų, kuriuos pardavė geležinkelininkams.
José Gurvich: Emigracijos ir atminties pėdsakai dailėje
José Gurvich (Zusmanas Gurvičius), gimęs 1927 m. Jiezne, žydų šeimoje, dar vaikystėje su tėvais emigravo į Urugvajų. Ten jis pakeitė vardą ir pavardę į José Gurvich, studijavo Nacionalinėje vaizduojamosios dailės mokykloje Montevidėjuje ir garsiojo dailininko Joaquíno Torres García studijoje. Netrukus jis buvo pripažintas kaip perspektyvus konstruktyvistas.
Gurvich savo užrašuose citavo Marcą Chagallą: „Tam tikra substancija, tam tikras aromatas iš to krašto, kuriame gimei, juntamas menininko darbe.“ Jo sūnus Martin Gurvich pasakojo, kad tėvas stebėdavosi, kaip stipriai jis jautė kvapus, garsus ir subtilius prisiminimus iš Lietuvos, nors jam tebuvo šešeri, kai šeima išvyko. Gurvich niekada nepiešė Lietuvos tiesiogiai, tačiau jo darbuose atsispindi žydų gyvenimas, šventės, galbūt prisiminimai ar užuominos apie Lietuvą - iš menkų prisiminimų ar fotografijų. Pavyzdžiui, yra piešinys su jo vaikystės namais, nutapytas iš fotografijos. Jo darbuose juntamos subtilios spalvos, kvapai, sniegas. Kai kuriuose paveiksluose kraštovaizdis primena Lietuvos ir Kibutzo Izraelyje mišinį. Po dailininko mirties jo žmona Julia įkūrė fondą ir muziejų, kuriame saugomi jo darbai.
Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia: Emigracijos ir bendruomenės istorija JAV
Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia Konektikuto valstijoje yra viena seniausių ir istoriškai reikšmingiausių lietuvių emigrantų šventovių JAV. Parapija buvo įkurta 1907 m., augant lietuvių pramonės darbininkų bendruomenei, kuri Bridžporte ieškojo geresnio gyvenimo galimybių.
Dabartinė mūrinė bažnyčia, pasižyminti santūriomis, bet didingomis neogotikos formomis, buvo pašventinta 1924 m. Nepaisant ilgos ir turtingos istorijos, Šv. Jurgio parapija, kaip ir daugelis kitų etninių parapijų JAV, susidūrė su dideliais iššūkiais dėl kintančios demografinės situacijos ir vyskupijų vykdomos konsolidacijos. 2011 m. ši istorinė bažnyčia buvo oficialiai uždaryta, o jos bendruomenė prijungta prie kitų vietos parapijų.
Kaukaras ir Ujazdovo pilis: fortifikacijos ir valdovų rezidencijos
Ant Kaukaro piliakalnio stovėjusią pilį 1276 m. užėmė kryžiuočiai, pradėdami Skaluvos užkariavimą. Pasakojama, kad pilyje gyveno kunigaikštis Kaukaras su dukra Eisule. Apie 1840 m. Eisuliuose lankėsi etnografas E. Gražiai, kuris užrašė legendą apie kunigaikštytės Eisulės ir tolimo krašto kunigaikščio sužadėtuves, kurias sugadino nedoras pasiuntinys. Galiausiai įsižeidęs kunigaikštis atvyko keršyti, tačiau pamilo gražiąją kunigaikštytę, ir įvyko vestuvės.
Ujazduvo pilis (Zamek Ujazdowski) Varšuvoje taip pat turi ilgą istoriją. Pirmąją pilį šioje vietoje XIII a. pastatė Mazovijos kunigaikščiai. Vėliau ji buvo perkelta į dabartinės Karališkosios pilies vietą, o Ujazduvo pilis apleista. 1548 m. į šią vietą išsikėlė Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos Karalienė Bona Sforza, kuri pasistatė erdvų medinį dvarą. 1624 m. pradėta statyti pilis Abiejų Tautų Respublikos valdovui Zigmantui Vazai. Tai buvo dviejų aukštų pastatas su vidiniu kiemu, dviem flygeliais ir dviaukščiais bokštais kampuose. XVII a. čia veikė LDK monetų kalykla. Nuo 1784 m. Stanislovas Augustas Poniatovskis pavedė pilį pritaikyti kareivių barakams. Po rekonstrukcijos pastate įsikūrė Lietuvos pėstininkų gvardijos pulkas. Pokariu pilis buvo nugriauta, o 1975 m. visiškai atstatyta, suteikiant jai ankstyvojo baroko išvaizdą.
Romualdas Marcinkus: Lakūnas, partizanas ir karo belaisvis
Romualdas Marcinkus, gimęs Jurbarke 1907 m., buvo lietuvių lakūnas, 1929 m. Kaune baigęs Karo mokyklą ir 1932 m. Vytauto Didžiojo karininkų kursų Aviacijos skyrių. 1927-1938 m. žaidė Lietuvos futbolo rinktinėje. Nuo 1933 m. buvo lakūnų parašiutizmo instruktorius, parodomųjų šuolių meistras. 1934 m. dalyvavo 10 000 km skrydyje per Europą su trimis ANBO-IV lėktuvais.
1940 m. išvyko iš Lietuvos, įstojo į Prancūzijos armijos oro pajėgas, o Prancūzijai kapituliavus - į Jungtinės Karalystės Karališkąsias oro pajėgas. Viensparniu naikintuvu Hurricane dalyvavo oro mūšiuose su naciais. 1944 m., numušus lėktuvą, pateko į nelaisvę. Nacių „Stalag Luft III“ lageryje Žaganyje, kartu su kitais Sąjungininkų aviacijos karininkais, 1944 m. kovo 24 d. naktį surengė garsųjį pabėgimą požeminiu tuneliu, kuriuo paspruko 76 įvairių tautybių belaisviai. Romualdas Marcinkus, vadintas "René", prisidėjo savo žiniomis ir gebėjimais organizuojant pabėgimą. Gerai mokėdamas kelias kalbas, jis ieškojo vokiškuose laikraščiuose informacijos apie Baltijos pajūrį ir Olandiją. Tačiau jau 1944 m. kovo 26 d. su trimis likimo draugais jis buvo sulaikytas. Pabėgimas sukėlė didelį pasipiktinimą Reicho valdžioje. Penkiasdešimt pabėgėlių buvo nubausti mirties bausme, kuri įvykdyta 1944 m. kovo 29 d. miške prie Prucės miestelio. Tik 1948 m. R. Marcinkaus palaidojimo vieta buvo identifikuota ir urna su jo palaikais perkelta į britų karių kapines Poznanėje, Lenkijoje.
Vėlyvojo XX ir XXI amžiaus lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjai
Pateikta informacija apima ir nemažą sąrašą vėlyvojo XX ir XXI amžiaus lietuvių visuomenės, kultūros, politikos ir mokslo veikėjų. Tai liudija apie nuolatinę lietuvių tautos veiklą, siekį kurti ir puoselėti savo valstybę ir kultūrą. Tarp minimų asmenybių yra politikai (Laima Liucija Andrikienė, Vytautas Radžvilas, Sergej Pirožkov, Rima Rakauskienė), rašytojai (Vaidotas Daunys), architektai (Sigitas Kuncevičius), aktoriai (Vytautas Šapranauskas), mokslininkai (Robertas Bunevičius, Saulius Pakalniškis), visuomenės veikėjai ir daugelis kitų. Šie asmenys, kiekvienas savo srityje, prisidėjo prie Lietuvos istorijos ir jos dabarties formavimo.
Minimi ir įvairūs 2000-2001 m. įvykiai Kaišiadorių rajone, tokie kaip visuomenės veikėjų susitikimai, kultūriniai renginiai, parodos, šventės, sporto varžybos, savivaldybės tarybos posėdžiai, rinkimai ir įvairių įstaigų atidarymai. Šie fragmentai atspindi vietos bendruomenių gyvenimą ir jų pastangas puoselėti savo kraštą.
Antrojo pasaulinio karo ir pokario rezistencija
Didelę dalį pateiktos medžiagos sudaro dokumentai ir pasakojimai apie Lietuvos partizanų kovą. "Tauro" apygardos veikla, jos įkūrėjai ir vadai, tokie kaip kunigas Antanas Ylius, Vytautas Gavėnas, Jonas Pileckis, Antanas Ratkelis ir kapitonas Leonas Taunys, atskleidžia pasipriešinimo judėjimo mastą ir organizacinę struktūrą. Minimi partizanų susitikimai, štabo sudarymas, propagandos ir baudžiamieji skyriai.
Dokumentai atskleidžia ir partizanų kovos sunkumus: konspiraciją, ryšininkų vaidmenį, kovą su sovietų valdžia ir jos agentais. Pavyzdžiui, minimas NKGB infiltrato J. Markulio-Erelio vaidmuo, jo bandymai išsiaiškinti pasipriešinimo judėjimo padėtį ir išprovokuoti karines paslaptis. Taip pat pateikiami partizanų atsišaukimai, raginantys tautiečius priešintis okupantams, nepasiduoti provokacijoms ir išsaugoti tautinę tapatybę.
Ypač ryškiai atsispindi partizanų siekis išlaikyti dvasinį ryšį su tikėjimu, todėl minimas didelis poreikis kunigams kapelionams, kilnojamos bažnyčios altoriui reikalingi reikmenys ir kovotojų aprūpinimas. Šie fragmentai leidžia suprasti partizanų kovos ne tik karinę, bet ir dvasinę prasmę.
Ši medžiaga, nors ir fragmentiška, suteikia vertingos informacijos apie įvairius Lietuvos istorijos laikotarpius, nuo Vytauto Didžiojo laikų iki šių dienų. Ji atskleidžia ne tik istorinių įvykių eigą, bet ir žmonių likimus, kultūros ir architektūros pėdsakus, tautos kovą už laisvę ir nepriklausomybę.
tags: #vytautas #janusaitis #architektas #gimimo #metai