Senovės pasaulis, apimantis Antikos laikotarpį nuo XI a. pr. Kr. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. po Kr., paliko mums ne tik architektūros šedevrus ir filosofines įžvalgas, bet ir savitas vaikų auklėjimo sampratas. Tėvų ir vaikų santykiai, amžina tema, atsispindi ir antikos mituose, kuriuose kartais ryškėja tiek tarpusavio meilė ir rūpestis, tiek kartų konfliktai ir nesutarimai. Nors mitai pateikia idealizuotus ar dramatiškus pavyzdžius, jie atveria langą į to meto visuomenės vertybes ir lūkesčius jaunajai kartai.
Tėvų ir Vaikų Santykiai Antikos Mituose: Gėrio ir Blogio Atspindžiai
Antikos mitai, būdami turtingu pasakojimų lobynu, dažnai atskleidžia sudėtingus tėvų ir vaikų santykius. Nors kartų konfliktas yra amžina problema, antikos mituose randame tiek pavyzdžių, kur tėvai myli ir rūpinasi savo vaikais, tiek tokių, kur santykiai yra įtempti.
Vienas ryškiausių pavyzdžių, iliustruojančių artimus ir glaudžius santykius, paremtus rūpesčiu ir meile, yra mitas apie Dedalą ir Ikarą. Mite pasakojama apie Dedalą, didįjį skulptorių, statytoją ir įvairių menų meistrą, kuris už savo padarytą nusikaltimą buvo ištremtas į Kretos salą kartu su savo sūnumi Ikaru. Dedalas, siekdamas išgelbėti save ir sūnų, sugalvojo drąsų pabėgimo planą - pagamino sparnus iš plunksnų ir vaško. Jis įspėjo Ikarą neskristi per aukštai, kad saulė neištirpdytų vaško, bet ir per žemai, kad jūros drėgmė nesunkintų plunksnų. Tačiau Ikaras, sužavėtas skrydžio laisvės ir pakilęs per aukštai, nepaisė tėvo perspėjimų. Saulė ištirpdė vašką, plunksnos išbyrėjo, ir Ikaras krito į jūrą. Šis mitas, nors ir tragiškas, parodo tėvo meilę ir rūpestį, norą apsaugoti savo vaiką, bei jaunatvišką neatsakingumą ir per didelį pasitikėjimą savimi, kurie galiausiai priveda prie nelaimės.
Kita vertus, mitai atskleidžia ir sudėtingesnius tėvų ir vaikų santykius, pavyzdžiui, Oidipo mitą. Oidipas, norėdamas išvengti pranašystės, kad nužudys savo tėvą ir ves motiną, pabėga iš namų ir netyčia įvykdo lemtingąjį susitikimą su savo tikruoju tėvu Laiu. Šis mitas iliustruoja fatališkumą, likimo neišvengiamybę ir sudėtingus santykius, kur net ir tėvystės bei sūnavystės ryšys negali įveikti dievų valios ar išvengti lemties.
Taip pat galima paminėti ir Kroną, kuris prarijo savo vaikus, bijodamas, kad jie jo neatsivers ir neatsims valdžios. Tai ekstremalus pavyzdys, rodantis tėvų baimę ir siekį išsaugoti valdžią bet kokia kaina, net ir paaukojant savo vaikus. Vėliau Dzeusas, vienas iš Krono vaikų, išlaisvina savo brolius ir seseris ir nuverčia tėvą. Šie mitai atspindi archetipinius tėvų ir vaikų santykius, kuriuose susipina meilė, rūpestis, baimė, valdžios troškimas ir atsakomybė.
Senovės Kinijos Auklėjimo Tradicijos: Drausmė ir Šeimos Kultas
Senovės Kinijoje vaikų auklėjimas prasidėdavo praktiškai nuo pat gimimo. Kinų filosofų nuomone, kai tik vaikas galėdavo pats ištiesti ranką link burnos, reikėdavo jį atpratinti nuo krūties ir mokyti savarankiško gyvenimo. Vyresni broliai ir seserys dažnai rūpindavosi jaunesniaisiais ir žaisdavo su jais. Tačiau, vaikui sulaukus septynerių metų, žaidimai baigdavosi ir prasidėdavo rimti mokslai.
Laiko žaidimams ir šėlionėms vaikai praktiškai neturėdavo. Pasiturinčiose šeimose berniukus jau nuo trejų metų pradėdavo mokyti hieroglifų. Senovės Kinijoje išsilavinimui buvo skiriamas didelis dėmesys, o už tinginystę būdavo baudžiama beržine koše. Į pirmąjį užsiėmimą vaikas mokytojui atnešdavo ne puokštę gėlių, o rykštę, nors ir įvyniotą į gražų popierių.
Mergaitėms reikalavimų būdavo keliama mažiau, nes manyta, kad jos anksčiau ar vėliau ištekės ir priklausys kitai šeimai. Tačiau ir jas auklėdavo gan griežtai. Jau 5-6 metų amžiaus jas aprengdavo moteriška suknele, darydavo suaugusiųjų šukuoseną, uždrausdavo žaisti su broliais ir išeiti iš namų be palydos. Nuo 12 metų mergaitę ruošdavo naujam gyvenimui: mokydavo šeimininkauti, užsiimti rankdarbiais, o, jei leisdavo galimybės, suteikdavo išsilavinimą. Turtingų šeimų kinės mokėdavo skaityti ir rašyti, dainuoti, šokti, groti įvairiais muzikiniais instrumentais ir netgi kurti eiles. Tačiau apribojimų padaugėdavo - 14-16 metų mergina neturėdavo teisės pati kada panorėjusi prieiti prie svečių, su jais kalbėtis, o garsus juokas buvo laikomas itin nepadoriu elgesiu. Drabužius nešiodavo tamsius ir be papuošalų, kuriuos leisdavo tik ištekėjusioms merginoms ar moterims.
Svarbiausias senovės Kinijos auklėjimo aspektas buvo šeimos kultas. Nuo pat mažumės vaikams būdavo skiepijama, kad jie jaunesni, tad turi žinoti savo vietą, paaukoti savo interesus dėl šeimos. Su vaikais kalbėdavosi mažai, dažniau jie girdėdavo paliepimus, pavyzdžiui, „sėdėk ramiai”. Buvo neleidžiama šėlioti ir rodyti kaprizų, o neklaužadas netgi pririšdavo prie stalo kojos.
Šeimos galvai, tėvui, priklausė absoliuti valdžia. Vaikai turėdavo tarnauti tėvams, paklusti jiems arba netgi paaukoti gyvybę dėl jų, jei prireikdavo. Įstatymai būdavo negailestingi tiems, kurie nevykdydavo tėvų valios ar įžeisdavo kurį nors vyresnį savo giminės atstovą, už tai netgi grėsdavo mirties bausmė. Tokia griežta sistema ugdė paklusnumą ir atsidavimą šeimai, tačiau galėjo slopinti individualumą ir kūrybiškumą.
Senovės Romos Auklėjimas: Jėga, Ištvermė ir Pilietinė Pareiga
Senovės Romoje vaikų auklėjimas buvo orientuotas į stiprybės, ištvermės ir pilietinės pareigos ugdymą, siekiant paruošti juos tėvynės gynybai. Berniukų auklėjimui buvo skiriama daug daugiau dėmesio nei mergaičių, nes jie buvo laikomi turto paveldėtojais ir turėjo užimti svarbius visuomeninius postus.
Romėnai nelaikė žmogiškosios gyvybės šventu dalyku, kurį reikia beatodairiškai saugoti bet kokia kaina. Todėl be didelių skrupulų galėdavo atimti gyvybę kūdikiui, kuris gimė paliegęs, luošas ar tiesiog būdavo nereikalingas. Tiesa, prieš tai reikėdavo gauti penkių kaimynų sutikimą, kurie apžiūrėdavo mažylį ir pritardavo tėvų sprendimui. Vėliau Romulas, Romos valdovas, išleido įsakymą, kuriuo uždraudė nužudyti vaiką iki jam sukaks treji metai. Per tą laiką tėvai galėdavo geriau pažinti savo vaiko charakterį ir įsijausti į tėvų vaidmenį, todėl retas kuris galėdavo nužudyti savo vaiką, kuriuo rūpinosi trejus metus.
Pagal romėnų tradicijas, tėvas turėjo absoliučią valdžią šeimoje ir jo reikėdavo besąlygiškai klausyti. Jis galėdavo parduoti sūnų į vergovę ar netgi atimti jam gyvybę. Išlikę romėnų politiko ir rašytojo Katono užrašai atskleidžia, ko mokėsi senovės romėnų vaikai: mesti ietį, jodinėti, dalyvauti kovose, ištverti karštį ir šaltį, sugebėti perplaukti įvairiausias upes. Šios savybės buvo reikalingos ne tik stipriai fizinei sveikatai, bet ir pasiruošimui realiam gyvenimui - kovoms ir mūšiams. Katono mokymo programą taip pat sudarė skaitymas, rašymas, aritmetika, įstatymų, visuomeninių reikalų ir ypač romėnų tradicijų išmanymas.
Romėnai taip pat skyrė dėmesį doriniam auklėjimui, nors ir kitaip nei vėlesnės civilizacijos. Jų dorovė buvo glaudžiai susijusi su pilietine pareiga ir valstybės gerove. Mergaitės paprastai užsiimdavo namų ruoša, tačiau ir jos būdavo auklėjamos atsižvelgiant į būsimą jų vaidmenį visuomenėje.
Šiuolaikinės Lietuvių Išeivijos Literatūros Vaikams Aspektai
Nors straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama Antikos laikotarpiui ir senovės civilizacijoms, pateikiama ir vertingos informacijos apie lietuvių išeivijos vaikų literatūrą. Ši literatūra, gimusi po 1945 m. Vokietijoje ir vėliau išplitusi kitose šalyse (JAV, Kanada, Australija, Argentina), siekė išsaugoti lietuvių kalbą, kultūrą ir tautines vertybes.
Rašytojų tikslas buvo tautinis auklėjimas, skleidžiant mitologiją, padavimus ir istorines legendas. Perspausdinta lietuvių klasika (V. Pietario, V. Krėvės, Lazdynų Pelėdos, B. Sruogos kūriniai) buvo skirta paaugliams ir jaunimui. Tėviškės nostalgija ir tėvynės išlaisvinimo motyvai buvo dažni P. Orintaitės, B. Brazdžionio, L. Žitkevičiaus, Jono Minelgos eilėraščiuose. Iliustracijose ir tekstuose vyravo tautos etnokultūros motyvai ir tautiniai simboliai.
Vėlesniuose dešimtmečiuose (nuo 7-ojo dešimtmečio) pastebėta vaikų knygų paklausos mažėjimo tendencija. Jaunesnės kartos rašytojai pradėjo laužyti tradicinius kanonus, atsirado naujoviškų apysakų, kurioms būdinga temos, problematikos ir intrigos naujumas, veiksmo dinamika. Istorinėse nuotykių apysakose buvo vaizduojama pagoniška Mindaugo laikų Lietuva. Įsitvirtino magiškasis realizmas, atsirado knygų, kuriose vaizduojamas modernaus pasaulio, didmiesčių gyvenimo įvaizdis, tėvų ir vaikų konfliktai. Paauglių elgsenoje išryškėjo hipių bruožai, buvo kuriamos knygos apie gatvės pavojus, gaujas, rasinius konfliktus, narkotikų vartojimą.
Tačiau ne visų rašytojų kalba buvo išlaikyta aukšta kokybe. Daug anglicizmų, stoka įvairesnių sakinių konstrukcijų ir vaizdingų žodžių vertė knygose dėti angliškus žodynėlius ir paaiškinimus sudėtingesniems lietuviškiems žodžiams.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, išeivijos vaikų ir jaunimo literatūra svariai papildė lietuvių vaikų literatūrą. Buvo išleistos svarbios rinktinės ir knygos, apibendrinančios šį literatūros lobyną.
Auklėjimo Visuomeninis ir Dorovinis Aspektas
Straipsnyje taip pat keliamas auklojimo dorovinis ir visuomeninis aspektas, ypač akcentuojant krikščioniškas vertybes. Pabrėžiama, kad tinkamas vaikų auklėjimas yra geros šeimos ir, atitinkamai, visos visuomenės pagrindas.
Priešinamasi pasaulėžiūroms, kurios atmeta religinį ugdymą ir siekia auginti jaunimą be Dievo ir Jo įsakymų, kaip tai darė nacionalsocialistai, skelbę rasės ir kraujo kultą. Tokie bandymai, anot autoriaus, veda prie tautos sužvėrėjimo ir katastrofos. Teismų gausėjimas laikomas dorovinės tautos būklės rodikliu, o visų blogumų šaltiniu įvardijamas netinkamas jaunimo auklėjimas.
Pabrėžiama krikščioniško auklėjimo svarba, kuri turėtų apimti religinį ir moralinį, fizinį ir pilietinį vaikų auklėjimą bei laikinas jų geroves. Tėvai raginami ne tik rūpintis vaikų materialine gerove, bet ir jų dvasiniu pasauliu, ugdyti juose krikščioniškas dorybes, stiprinti tikėjimą ir dorą. Šv. Raštas pateikiamas kaip pagrindinis auklėjimo šaltinis, o tėvai raginami būti kilnių papročių skiepų ir ugdytojais.
Straipsnyje taip pat nagrinėjama vaiko vystymosi stadijų svarba auklėjime. Pabrėžiama, kad auklėjimas turi atitikti vaiko biologinio vystymosi seką, jo amžiaus tarpsnius ir smegenų brendimą. Skiriama dėmesio vaiko vaizdiniam mąstymui, kuris yra pagrindinis ankstyvame amžiuje, bei loginio mąstymo vystymuisi vėliau. Pabrėžiama, kad vaikas turi būti vaikas, o per didelis noras kuo greičiau paversti jį suaugusiu gali pakenkti jo vystymuisi.
Galų gale, straipsnyje keliamas klausimas apie laisvės ir atsakomybės santykį auklėjime. Pabrėžiama, kad laisvė, ypač suaugusiųjų, dažnai naudojama netinkamai, o tai atsiliepia ir vaikų auklėjimui. Tačiau ugdymas neturėtų būti prievarta, o turėtų padėti vaikui atrasti tinkamas doro gyvenimo formas, remiantis jo vidiniu pasauliu ir Dievo įvaizdžiu. Svarbu ne tik perduoti žinias, bet ir parodyti tinkamą pavyzdį savo gyvenimu.
tags: #vaiku #auklejimas #antikos #laikotarpiu