Vladimiro Lenino figūra ir jo veikla Rusijos revoliucijoje bei jos padariniai vis dar išlieka aktualūs ir kelia diskusijas. Nors šimtas metų po jo mirties ir praėjo, jo palikimas - tiek politinis, tiek socialinis - nepraranda savo reikšmės. Leninas, neabejotinai, buvo ryškus protas, talentingas organizatorius ir įtaigus oratorius, tačiau kartu ir ugningas mąstytojas, balansuojantis tarp dogmatinio filosofo ir revoliucinio fanatiko ribos. Jo veiksmai, net ir priimti skubotai ir sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, paliko gilų pėdsaką ne tik Rusijoje, bet ir jos kaimyninėse šalyse, įskaitant Lietuvą.
Lenino Taikos Dekretas: Nauja Viltis Lietuvai
Vienas iš svarbiausių Lenino veiksmų, turėjusių tiesioginę įtaką Lietuvai, buvo 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis. Šis dokumentas, gimęs itin sudėtingu laikotarpiu, kai Raudonoji armija sėkmingai puolė Vakarų fronte, o Lenkija siekė plėsti savo įtaką, tapo svarbiu žingsniu Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo link. Nors generolas Julianas Marchlevskis, atstovavęs Sovietų Rusijai derybose, liepos 10 d. pranešė, kad taikos sutartis su Lietuva jau prarado prasmę dėl besikeičiančios karinės situacijos, pats Leninas šios minties nepalaikė. Jo iniciatyva sutartis buvo pasirašyta, suteikdama Lietuvai naują viltį.
Sutarties pasirašymo ceremonijoje dalyvavo pats Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Leninas. Jam priklauso vienas svarbiausių - pirmasis taikos sutarties punktas, kurį Lietuvos delegacija gavo specialiame Kremliaus antspaudu pažymėtame voke. Šiuo punktu Sovietų Rusija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe ir visiems laikams atsisakė Rusijos suverenių teisių į Lietuvos teritoriją ir jos gyventojus. Tai buvo didžiulis laimėjimas jaunai Lietuvos valstybei, siekusiai tarptautinio pripažinimo.
Be šio kertinio punkto, sutartis numatė ir kitų svarbių nuostatų. Adolfas Šapoka knygoje „Lietuvos istorija“ rašo, kad Rusija apsiėmė grąžinti karo metu išvežtą turtą, archyvus, dokumentus, indėlius bei kapitalus. Be to, Lietuva buvo atleista nuo valstybinių skolų, o karo nuostoliams padengti Rusija davė 3 mln. aukso rublių (apie 15 mln. tuometinių litų) bei leido išsikirsti 100 tūkst. ha miško. Kiek anksčiau, birželio 30 d., buvo pasirašyta sutartis dėl tremtinių gražinimo į Lietuvą. Sienų su Latvija ir Lenkija demarkacija buvo palikta apspręsti atskiromis sutartimis, tačiau Lietuva įgijo teisę atsiimti 32 441 kv. km teritorijos. Šie punktai atspindėjo sunkų metą, bet kartu ir aiškiai parodė Sovietų Rusijos siekį užsitikrinti paliaubas ir neutralitetą Baltijos šalyse, siekiant sutelkti jėgas kovai su Lenkija.
Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas savo prisiminimuose „Politinė biografija“ (Čikaga, 1982) pažymėjo, kad užsienio reikalų komisaras Georgijus Čičerinas dar 1919 m. rugpjūčio 31 d. per radiją atvirai skelbė, jog Rusija siekia dviejų tikslų: taikos propaganda palenkti vakariečius darbininkus savo pusėn, o Baltijos šalyse, pripažinus jų nepriklausomybę, siekti jų nešališkumo, kad jos netrukdytų kovoti prieš Lenkiją. Lietuva taip pat buvo suinteresuota šia sutartimi, nes pilsudskinė Lenkija, užgrobusi Vilniaus kraštą, svajojo pajungti dalį Ukrainos, Gudijos ir Lietuvos. Balandžio 28 d. lenkai pradėjo karo žygį Ukrainoje ir jau gegužės mėnesį užėmė Kijevą.
Nepaisant Lenino pastangų, sutarties reikšmė greitai sumenko. Vos po dviejų dienų, liepos 14 d., sulaužydama taikos sutartį, Raudonoji armija užėmė Vilnių ir tęsė puolimą Varšuvos kryptimi. Rugpjūčio 6 d. buvo pasirašytas papildomas susitarimas, pagal kurį Vilnius iki rugsėjo 1 d. turėjo būti perduotas Lietuvai. Rugsėjo pradžioje į Vilnių atvyko Sovietų Rusijos pasiuntinys Aleksandras Akselrodas ir įteikė Lietuvos vyriausybei 3 mln. rublių vertės aukso lydinius. Šis žingsnis buvo paskatintas Raudonosios armijos pralaimėjimo prie Vyslos ir Lenkijos kariuomenės kontrpuolimo. Raudonoji armija iš Vilniaus atsitraukė 1920 m. rugsėjo 26 d., bet spalio 9 d. lenkų generolo Liucjano Želigovskio vadovaujama kariuomenė, inscenizavusi maištą, užėmė Vilnių ir įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę, kuri 1922 m. buvo prijungta prie Lenkijos. Taigi, Lenino pastangos, nors ir naudingos Lietuvai, galiausiai paskendo naujų konfliktų ir okupacijų verpetuose.
Lenino Asmenybė ir Jo Mirties Paslaptys
Lenino asmenybė vis dar žadina smalsumą. Oficiali versija teigia, kad jo sveikatai įtakos turėjo tremtys, emigracija, aktyvi revoliucinė veikla ir pasikėsinimas 1918 m. rugpjūčio 30 d., kai Faina Kaplan paleido tris šūvius į automobilį su Leniną. 1922 m. jis patyrė pirmą insultą, po kurio paralyžiavo dešiniąją kūno pusę. Antrasis insultas įvyko gruodį, ir politinis biuras pašalino Leniną iš savo sudėties kaip neveiksnų. 1924 m. sausio 21 d. jis mirė savo rezidencijoje Gorkuose. Oficialiai Leninas mirė nuo cerebrinio paralyžiaus, kaip ir jo tėvas.
Tačiau egzistuoja ir kitos, gana ginčytinos mirties priežasčių aiškinimo versijos. Harvardo universiteto istorijos profesorė Nina Tumarkin savo knygoje „Leninas gyvas: jo kultas sovietinėje Rusijoje“ (1997) rašo, kad bolševikų partija apie lyderio mirtį sužinojo Tarybų XI suvažiavime, o tiesioginis liudininkas buvo Nikolajus Bucharinas, kurį vėliau Stalinas įsakė sušaudyti. N. Tumarkin aprašo suvažiavimą kaip pirmą Sovietų Sąjungoje kulto pasireiškimą.
Kita britų istorikė Helena Rappoport savo knygoje „Konspiratorius: Leninas tremtyje“ teigia radusi įrodymų, kad Leniną 1902 m. Paryžiuje užkrėtusi prostitutė, sukėlusi neurosifilį. Šią versiją paremia garsaus rusų gydytojo Ivano Pavlovo ataskaita, kurioje teigiama, kad „revoliuciją įvykdė pamišėlis, kurio smegenys užkrėstos sifiliu“. Tokie tvirtinimai kelia diskusijas dėl Lenino palaikų iškėlimo iš Mauzoliejaus.
Lenino Vizitas Vilniuje ir Jo Įtaka Lietuviškajai Socialdemokratijai
Lenino kelionės neapsiribojo tik Rusijos imperijos sostinėmis. 1895 m. rugsėjo 19 d. jis trumpam užsuko ir į Vilnių. Nors vizitas buvo trumpas, sovietų istorikai Bronius Vaitkevičius, Konstantinas Surblys ir Romas Šarmaitis savo studijoje „Leninas ir Lietuva“ didžiuodamiesi rašė, kad Leninas spėjo užmegzti ryšius su vietos socialdemokratais ir bendrauti su jų lyderiu Jonu Andriumi Domaševičiumi. Manoma, kad Lenino dėka Vilnius tapo Žydų darbo partijos (BUND) Rytų padalinio įkūrimo vieta. Tačiau dėl nesutarimų su menševikų lyderiu Julijumi Martovu 1906 m. Lenino ir BUND keliai išsiskyrė. Nepaisant to, istorikai teigia, kad V. Leninas paskatino seniausios Lietuvos partijos - LSDP - įsikūrimą. Tad ir minėtoji Taikos sutartis buvo kone vieninteliai Lenino nuopelnai iš carinės priespaudos bundančiai Lietuvai.
Seksualinė Revoliucija Sovietų Rusijoje: Dekretai ir Realybė
Vienas iš mažiau aptariamų, bet itin reikšmingų Lenino dekretų buvo „Dėl santuokos panaikinimo“ ir „Dėl bausmės už homoseksualizmą panaikinimo“ (1917 m. gruodžio 19 d.). Šie dekretai, pasirodę iškart po „Dėl taikos“ ir „Dėl žemės“ dekretų, žymėjo radikalius pokyčius visuomenės normose ir tradiciniuose santykiuose.
Radikalus smalsumas. Ispanų biochemikas – apie sekso mokslą ir mums patinkančius žmones
Kaip rašo Aidas Puklevičius, „jausmingumo maištas“ (Lenino terminas) ilgai buvo vienu iš SSRS valstybingumo pamatų. Jau RSDDP III suvažiavime buvo pavesta Levui Trockiui sukurti naują lyčių santykių teoriją. W. Reichas savo darbe „Seksualinė revoliucija“ cituoja Trockį: „Neabejotina, kad seksualinė priespauda - pagrindinė žmogaus pavergimo priemonė. Kol egzistuoja toks pavergimas, tol negali būti ir kalbos apie tikrą laisvę. Šeima, kaip buržuazijos institutas, visiškai atgyveno.“ Leninas jam atsakė: „…Ir ne tik šeima.“
1919 m. Socialinės higienos instituto direktorius Batkis konstatavo: „Santuoka ir jos nutraukimas tapo išskirtinai privačiu reikalu…. Pats gi papročių išlaisvinimas pažengė taip toli, kad jau kėlė nuostabą visame pasaulyje.“ Petrograde 1918 m. gruodžio 19 d. netgi vyko lesbiečių eisena, pažymint dekreto „Dėl santuokos panaikinimo“ metines. Trockis prisiminimuose tvirtina, kad į šią žinią Leninas reagavo džiugiai: „Taip ir toliau, draugai!“
Šiandienos kontekste, kai diskutuoja apie šeimos vertybes, svarbu suprasti šių radikalių pokyčių istorinį pagrindą ir jų pasekmes. Vėliau, atėjus Stalinui, ši seksualinė revoliucija buvo sustabdyta, o jos idėjos palaidotos po industrializacijos ir komunistinės statybos šūkių. Tačiau Lenino dekretai ir jo laikų socialinės revoliucijos idėjos išlieka svarbiu istorijos liudijimu apie radikalius bandymus pakeisti visuomenės struktūras.
Teritoriniai Pokyčiai ir Lietuva XX Amžiaus Pradžioje
XX amžiaus pradžia Lietuvai buvo kupina teritorinių pokyčių ir geopolitinių žaidimų. Vilkaviškio regionas, pagal Ribentropo-Molotovo paktą atitekęs Trečiajam Reichui, nuo 1940 m. birželio kontroliavo SSRS, o 1941 m. kovo mėnesį SSRS jį nupirko iš Nacistinės Vokietijos už 7,5 mln. Suvalkų trikampis, buvusi Lenkijos teritorija, 1939-1945 m. priklausė Nacistinei Vokietijai. Nuo 1945 m. pietinė Suvalkijos dalis, buvusi Lenkijos teritorija, 1939 m. buvo įtraukta į Baltarusijos SSR. Vilniaus krašto teritorija Lietuvai buvo perduota 1939 m., o 1940 m. įvyko Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutarties pasirašymas. Šios sutarties originalas, priklausantis Lietuvai, kartu su kitomis tarpukario Lietuvos tarptautinėmis sutartimis, 2021 m. buvo rastas Kanadoje.
Šie teritoriniai judėjimai ir sutartys atspindi sudėtingą istorijos eigą, kurios metu Lietuvos nepriklausomybė ir teritorinis vientisumas nuolat buvo išbandomi. Lenino taikos dekretas, nors ir turėjęs teigiamų pasekmių, negalėjo visiškai apsaugoti Lietuvos nuo vėlesnių okupacijų ir pasidalijimų.