Lietuvoje vykstant institucinės globos pertvarkai, ypatingas dėmesys skiriamas grupinio gyvenimo namų kūrimui, siekiant užtikrinti žmonių su psichikos ar proto negalia sėkmingą integraciją į visuomenę. Šių namų pagrindinis tikslas - teikti apgyvendinimo paslaugas, o užimtumas turėtų būti organizuojamas išorėje, mieste, taip skatinant neįgaliųjų aktyvų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Tokia pertvarka kelia daug diskusijų, iššūkių ir reikalauja visuomenės tolerancijos bei supratimo.
Grupinio gyvenimo namų modelis: pokyčiai ir tikslai
Gytis Baltrūnas, Utenos regiono pertvarkos procesų ekspertas, pabrėžia didelį grupinio gyvenimo namų poreikį Anykščiuose, kurio tikrai nepatenkins keli tokio tipo namai. Jis įvardija dabartinės sistemos ydą: "Taip susiformavo, kad jei žmogus yra globojamas ir reikalingas globos, už jį padaroma viskas - išplaunamos grindys, sutvarkomi kambariai ir taip toliau." Gyvenimas didelėje įstaigoje, anot jo, formuoja požiūrį, kad už žmogų viskas turi būti padaryta, o socialiniai darbuotojai ir aptarnaujantis personalas tarsi susipriešina su klientu, nes šis nebenori tvarkytis pats.
Skirtingai nuo didžiųjų socialinės globos įstaigų, grupinio gyvenimo namai orientuojasi tik į apgyvendinimo paslaugų teikimą. Tai reiškia, kad žmonės ten gyvena, mokosi higienos, savitvarkos, maisto gaminimo ir kitų su gyvenimu bei buitimi susijusių įgūdžių, tačiau užimtumas vyksta kitur. Svarbu, kad šalia nebūtų dirbtuvių ar studijų, nes gyventojai turi naudotis visiems prieinamais kultūros namais, kino teatru ar renginiais. "Grupinio gyvenimo namuose turi būti tik gyvenama, o profesinių įgūdžių, meninių gebėjimų ugdymas turėtų vykti kitur. Svarbiausia, kad neįgalūs žmonės iš namų išeitų į darbą ar užimtumą kaip tai kasdien daro dauguma visuomenės narių," - teigia G. Baltrūnas.
Visuomenės požiūris ir tolerancijos svarba
Spauda plačiai nušvietė visuomenės pasipriešinimą neįgaliųjų apgyvendinimui kaimynystėje. G. Baltrūnas įsitikinęs, kad visuomenė pasikeis tik tada, kai neįgalūs asmenys apsigyvens kaimynystėje. Jis dalijasi patirtimi, kai, bandant nuomoti būstą apsaugoto būsto paslaugai, sulaukdavo atsisakymų vien dėl to, kad juose gyvens psichikos sutrikimų turintys asmenys. "Penkis kartus paskambinę, išgirdome keturis „ne“ - žmonės net neišklausė mūsų kalbos iki galo," - pasakoja ekspertas. Jis taip pat pastebi, kad užsieniečiai stebisi, jog viešose vietose Lietuvoje beveik nemato neįgaliųjų, nes jie dažnai yra "paslėpti" įstaigose arba gyvena užsidarę namie.
Anykščių patirtis ir ilgalaikis siekis
Vienuose pirmųjų grupinio gyvenimo namų Lietuvoje, įkurtų Anykščiuose, patirtimi dalijasi buvęs Anykščių sutrikusio intelekto žmonių globos draugijos „Viltis“ vadovas, dabar socialinis darbuotojas Almantas Čielis. Jau apie 1997 metus, po kelionės į Daniją ir Švediją, jis su bendraminčiais ėmėsi iniciatyvos kurti panašius namus Lietuvoje. Tuo metu tai buvo naujovė, neturinti jokių nuostatų. Tuose namuose gyveno 10 gyventojų su psichine ir (ar) proto negalia, atitinkančių dabartinį grupinio gyvenimo namų modelį.
Pasak A. Čielio, tokiuose namuose sąlygos maksimaliai priartinamos namų aplinkai, siekiant suteikti gyventojams galimybę būti kuo savarankiškesniems. Gyventojai dalyvauja kultūrinėje veikloje, vasarą vyksta kelionės ir žygiai. Medicinos priežiūra taip pat užtikrinta, kiekvienas gyventojas turi šeimos gydytoją, o prireikus gydytojai kviečiami į namus. Gyvenimas tokiuose namuose veikia teigiamai, padeda palaikyti ryšius su visuomene, įveikti socialinę atskirtį ir integruotis į bendruomenę. Gyventojai čia tampa viena didele šeima, kurioje nugali draugiškumas ir supratingumas. "Gyventojai atlieka visus buities darbus, kokius tik jų jėgoms atlikti," - teigia A. Čielis.
Visagino pavyzdys: kaimynų pripažinimas ir gyventojų savivertės augimas
Visagine veikiantys grupinio gyvenimo namai, kuriuose apsistoję aštuoni žmonės, tampa geru pavyzdžiu. Įžengus į erdviai įrengtą butą daugiabutyje, gyventojai pasitinka svetingai. Saulius ir Regina džiaugiasi galėdami gyventi kaip tikruose namuose. Vienas gyventojas, žiūrėdamas pro langą, yra pasakęs: "Dabar gyvensim kaip žmonės - tarp žmonių."
Nors iš pradžių kaimynai jautė pasipriešinimą ir baimę, laikui bėgant situacija pasikeitė. Dabar kaimynai patys užsuka į svečius, o grupinio gyvenimo namų gyventojai svečiuojasi pas juos. Direktorė V. Meškėnienė pastebi, kad reikėjo laiko gyventojams adaptuotis, tačiau dabar jie yra pasikeitę - pakilo jų savivertė, jie nebijo savarankiškai išeiti į miestą, bendrauti su svetimais žmonėmis, o moterys puošiasi eidamos į viešumą. Įgyvendinant pertvarką, iškilo sunkumų, nes ilgą laiką įstaigoje gyvenę asmenys įprato nieko nedaryti, tad savarankiškumo teko mokytis nuo pirmųjų žingsnių. Šiuo metu vienintelis apribojimas grupinio gyvenimo namų gyventojams yra galimybė patiems disponuoti pragyvenimui skirtomis lėšomis.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir įgūdžių ugdymas
Socialiniai darbuotojai, dirbantys specialiuosiuose socialinės globos namuose, atlieka itin svarbų vaidmenį, teikdami priežiūrą ir globą asmenims su proto (intelekto) negalia. Nuo jų įgyvendinamų veiklų priklauso neįgaliųjų poreikių tenkinimas, problemų sprendimo efektyvumas ir gyvenimo kokybės užtikrinimas. Atliktas mokslinės literatūros ir kokybinio tyrimo analizė, kurios metu pusiau struktūruotu interviu buvo apklausti socialiniai darbuotojai, dirbantys su suaugusiais asmenimis su negalia.
Tyrimo duomenys atskleidė, kad pagrindinės veiklos, skatinančios proto (intelekto) negalią turinčių asmenų įgūdžių ugdymą, yra sociokultūrinės ir užimtumo veiklos. Taip pat svarbus yra mokymas, bendravimas ir pokalbių vystymas. Socialinė įtrauktis didinama bendradarbiaujant su savanoriais, dalyvaujant projektuose, varžybose, lankantis koncertuose, bibliotekose, parduotuvėse bei kituose renginiuose. Šios veiklos gerina neįgaliųjų gyvenimo kokybę.
Protinės negalios samprata ir jos laipsniai
Protinė negalia apibrėžiama kaip žmogaus būklė, kuriai būdingas visų raidos sričių sutrikimas, bet labiausiai - pažintinės funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis intelekto problemomis. Tai nėra homogeniška asmenų grupė, ir jiems teikiama pagalba neturi būti suvienodinta. Skiriami keturi protinio atsilikimo laipsniai:
- Lengvas protinis atsilikimas (IQ 50-69): Nors gali kilti mokymosi sunkumų, dauguma suaugusiųjų geba dirbti, palaikyti gerus socialinius santykius ir dalyvauti visuomeninėje veikloje. Dažniausiai užsiima praktine veikla, reikalaujančia mažiau akademinių įgūdžių.
- Vidutinis protinis atsilikimas (IQ 35-49): Pastebimas žymus protinės raidos sulėtėjimas vaikystėje, tačiau suteikiama galimybė įgyti tam tikro savarankiškumo. Dalį šių žmonių reikia prižiūrėti visą gyvenimą. Suaugę gali atlikti nesudėtingą praktinį darbą, tačiau reikalauja priežiūros ir kruopščiai paruoštų užduočių. Visiškai savarankiškas gyvenimas pasitaiko retai.
- Sunkus protinis atsilikimas (IQ 20-34): Reikalauja nuolatinės paramos. Būdingi žemiausi pasiekimų lygiai. Dažnai kenčia nuo motorikos ar kitų sutrikimų, liudijančių centrinės nervų sistemos pažeidimą.
- Gilūs protinis atsilikimas (IQ mažiau nei 20): Savarankiškumas, valyvumas, bendravimas ir judrumas labai apriboti. Dauguma yra nejudrūs, nesivaldantys ir gali bendrauti tik ribotomis neverbalinėmis formomis. Jiems reikalinga nuolatinė priežiūra ir pagalba.
Apibendrinant, protinė negalia yra nustatyta asmens būklė, kai dėl fizinių ar psichinių sutrikimų asmuo negali pasirūpinti asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Protinį atsilikimą galima laikyti raidos sutrikimu, pasireiškiančiu intelekto gebėjimų stoka.
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, įkurta 1989 m., yra visuomeninė organizacija, siekianti integruoti sutrikusios raidos asmenis į visuomenę. Ji tapo pažangių reformų iniciatore, kurdama bendruomeninių tarnybų tinklą ir siekdama dialogo su institucijomis bei visuomene. Bendrija vienija tūkstančius narių - sutrikusios raidos vaikus, jaunuolius ir suaugusiuosius, jų šeimos narius, globėjus ir specialistus.
Pagrindiniai bendrijos tikslai apima sutrikusio intelekto žmonių integracijos skatinimą, prevenciją, reabilitacijos metodų plėtrą, teisių gynimą bei poreikių tenkinimą. Veiklos kryptys apima ugdymo įstaigų steigimą, dieninių centrų kūrimą, teisinės pagalbos teikimą, bendruomeninių paslaugų plėtrą, savitarpio paramos grupių burimą, transporto paslaugų tinklo kūrimą ir stovyklų organizavimą.
Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto studijų prorektorius, pabrėžia, kad „Viltis“ yra pavyzdys, kaip institucija gali gimti ir augti remdamasi žmonių poreikiais ir bendra iniciatyva. Jis teigia, kad bendrija tapo stipriu politiniu instrumentu, pakeitusiu Lietuvos specialiojo ugdymo ir globos institucijų žemėlapį.
Iššūkiai ir ateities perspektyvos
Nepaisant pasiekimų, bendrija „Viltis“ susiduria su iššūkiais. Stasė Giedrienė, bendrijos „Telšių Vilties“ pirmininkė, išreiškia susirūpinimą dėl vyresnio amžiaus sutrikusio intelekto asmenų likimo, pabrėždama, kad pensionatai nėra išeitis. Marytė Pocienė, bendrijos „Šiaulių Vilties“ pirmininkė, apgailestauja, kad savarankiško gyvenimo namai pritaikyti tik lengvesnę negalią turintiems žmonėms, o sunkesnę negalią turintys asmenys dažnai patenka į didelius valstybinius pensionatus.
Dana Migaliova, Asociacijos vadovė, kritikuoja valstybines institucijas už tai, kad kuriamos programos ir įstaigos nepasitarus su paslaugų vartotojais, neatsižvelgiant į jų tikruosius poreikius. Ji pabrėžia Europos ir pasaulio principą „Nieko neįgaliesiems be neįgaliųjų“, kurio Lietuvoje vis dar nepripažįstama. Pagrindiniu tikslu įvardijama VIENYBĖ - organizacijos viduje, bendradarbiaujant su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir valdžios institucijomis.
Bendrija „Viltis“ taip pat inicijuoja „Laikinojo atokvėpio tarnybų“ kūrimą bendruomenėse, siekdama suteikti pagalbą šeimoms, auginančioms ar prižiūrinčioms neįgalų asmenį. Tokios tarnybos daugelyje Europos ir pasaulio valstybių yra įprasta pagalba, leidžianti tėvams pailsėti ar išspręsti krizinę situaciją šeimoje. Lietuvoje, anot D. Migaliovos, tėvai net neturi teisės sirgti, nes nėra kam prižiūrėti neįgalų vaiką.
Savanorių indėlis ir gerumo akcijos
Savanoriai atlieka svarbų vaidmenį organizacijos veikloje, prisidėdami prie stovyklų organizavimo ir įgyvendinimo. Jie suteikia neįgaliems asmenims ne tik praktinę pagalbą, bet ir emocinį palaikymą, džiaugsmą bei nepamirštamas akimirkas. Savanorių atsiliepimai liudija apie stovyklų teikiamą pozityvų poveikį tiek patiems savanoriams, tiek bendrijos nariams.
Taip pat svarbus ir visuomenės palaikymas, kurį liudija įvairios gerumo akcijos. Pavyzdžiui, parduotuvės „Lankava“ klientų ir rėmėjų dėka buvo surinkta 6 tūkst. eurų, kurie pervesti sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijai „Viltis“. UAB „Ejot Baltic“ nupirko žaidimų ir kamuolių, taip pat perduotų bendrijos globotiniams. Tokios paramos akcijos, kaip „Gerumo žvaigždė“, rodo, kad bendromis pastangomis galima prisidėti prie sunkumų patiriančių žmonių gyvenimo gerinimo.
tags: #sutrikusio #intelekto #globos #namu #darbuotoju #interviu