Socialinių kompetencijų ugdymas ikimokykliniame amžiuje: Svarba, metodai ir aplinkos įtaka

Socialinė kompetencija yra vienas iš kertinių veiksnių, lemiančių vaiko sėkmę ne tik ugdymosi procese, bet ir vėlesniame gyvenime, formuojantis pilnateise ir savimi pasitikinčia asmenybe. Daugelyje šalių pripažįstama, kad socialinės ir emocinės kompetencijos turi būti ugdomos nuo pat gimimo šeimoje, tęsiamos ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme, o vėliau ir mokykliniame amžiuje. Švietimo sistema turi didelį potencialą padėti įveikti iššūkius, suteikiant jaunam žmogui kompetencijų, kurios padės siekti asmeninės ir valstybinės gerovės.

Socialinės kompetencijos samprata ir tikslai ikimokykliniame amžiuje

Ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinės kompetencijos ugdymo pagrindinis tikslas - supažindinti ugdytinius su įvairiomis vertybėmis ir visuomenei priimtinu elgesiu. Tai leidžia vaikams geriau orientuotis aplinkoje, tinkamai joje elgtis, efektyviai bendrauti ir bendradarbiauti su kitais, o taip pat kontroliuoti savo elgesį bei emocijas. Socialinis ir emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji aktyviai dalyvautų procese, apimančiame žinių, nuostatų bei įsitikinimų, susijusių su pagrindinėmis kompetencijomis, formavimą ir ugdymą.

Socialinės ir emocinės kompetencijos pasireiškia daugybėje kasdienių situacijų. Jos vaidina itin svarbų vaidmenį, kai asmenys dirba su kitais, siekia tikslų ir valdo savo emocijas. Jos yra svarbios visais gyvenimo etapais. Pavyzdžiui, kontroliuojamos emocijos gali padėti išvengti klasės darbo sutrikdymo arba prarasti draugą.

Visuomenės įtraukimas į socialinį ir emocinį ugdymą

Socialinis ir emocinis ugdymas yra veiksmingiausias tuomet, kai esminių kompetencijų ugdymas tampa sistema, kurioje veikia visa bendruomenė. Tai reiškia, kad į nuoseklų procesą įsitraukia:

• Mokiniai
• Mokytojai
• Administracija
• Pagalbos mokiniui specialistai
• Techninis personalas
• Tėvai / šeima
• Steigėjas
• Mokyklos kaimynystėje esančios bendruomenės
• Autoritetai ir partneriai ir kt.

Įsitraukus visai bendruomenei į šį procesą naudos gauna VISI: vaikai ir suaugusieji. Nuosekliai stiprinant kompetencijas, kartu integruojant bendruomeniškumo, pilietiškumo ugdymo metodus, tokius kaip mokymasis tarnaujant, pilietis, bendruomenės dalyvavimas savanorystės projektuose ar pilietinėse akcijose, stiprinama pilietinė savimonė, įgalinama veikti ir siekti pozityvių pokyčių šalyje.

Socialinio ir emocinio ugdymo integravimas į ugdymo turinį

Socialinio ir emocinio ugdymo temos gali būti integruojamos į visų dalykų turinį. Pavyzdžiui, literatūros pamokose galima atkreipti dėmesį į kūrinių veikėjų išgyvenamas emocijas ir jų atpažinimą. Istorijos pamokose analizuoti ne tik asmenybių biografinius faktus, bet ir jų charakterio ypatybes bei konkrečius gebėjimus.

Socialinio ir emocinio ugdymo integravimas į klasę: trys lygmenys

Nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos reikšmingai prisideda prie vaikų ir jaunimo socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo, tačiau maksimalus rezultatas pasiekiamas integruojant socialinius ir emocinius įgūdžius ugdančius elementus į visą ugdymo procesą. Kad būtų aiški ugdymo kryptis ir tikslai, rekomenduojama organizuojant ugdymą remtis socialinio ir emocinio kompetencijų aprašu. Lietuvoje ateityje pedagogai turės galimybę pasinaudoti Socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos aprašu. Atlikus mokslinės literatūros ir sėkmingos praktikos analizę, rekomenduojami trys integravimo lygiai:

1. I lygmuo: Kiekvienoje pamokoje turi būti sukurta saugi mokymosi aplinka, kurioje aiškiai išsakomi lūkesčiai, sutariama dėl taisyklių ir bendrųjų susitarimų. Bendra-vimas turi būti įtraukus, mokytojas ir klasė - jautrūs kiekvieno patirtims ir išgyvenimams. Kiekvienoje pamokoje mokytojas renkasi į mokymo/si procesą įtraukiančius metodus, įvertindamas, kad mokiniai mokosi skirtingai, kad mokymasis yra darbas, reikalaujantis dėmesio sutelkimo, o mokymosi motyvacija įgyjama siejant mokymosi patirtį su pritaikymu realiame gyvenime.
2. II lygmuo: Kiekvienas mokinys turi ugdyti įgūdžius nuosekliai, bent kartą per savaitę. Tyrimai patvirtina, kad daugiausiai naudos teikia tyrimais grįstos, nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos. Kad programa pasiektų jai keliamus tikslus, ji turi būti parengta ir realizuojama vadovaujantis NAKA principu: socialinio ir emocinio ugdymo užsiėmimai vykdomi Nuosekliai, gilinant tai, ką mokiniai jau supranta ir moka, atsižvelgiant į jų raidą; veiklos reikalauja Aktyvaus mokinių dalyvavimo; socialiniams ir emociniams įgūdžiams ugdyti būtinas Koncentruotumas ir specialus laikas; veiklų tikslai ir tikėtini rezultatai yra Aiškiai įvardijami ir aptariami.
3. III lygmuo: Socialinio ir emocinio ugdymo temų integravimas į visų dalykų turinį.

Nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo pamokos ugdo specifinius vaikų ir jaunimo įgūdžius, kuriems susiformuoti reikia laiko. Ugdant ir gilinant juos, svarbu sudaryti sąlygas pritaikyti ir panaudoti įvairiuose kontekstuose. Dėl to labai svarbu, kad kitų dalykų pamokose būtų atkreiptas dėmesys į šių įgūdžių ugdymą ne tik taikant mokymo metodus ar strategijas, bet ir integruojant juos į pamokų turinį.

Socialinės emocinės kompetencijos apimtis

Socialinės emocinės kompetencijos apima plačią gebėjimų ir savybių visumą:

• Savivertė ir pagarba kitam
• Gebėjimas susirasti draugų ir puoselėti draugystę
• Sėkmingas įsitraukimas į grupę
• Inicijuoti pokalbį ir išklausyti
• Atskleisti save
• Drąsiai pasipriešinti skriaudėjams
• Atjausti kitus
• Įveikti sunkumus
• Išspręsti konfliktus
• Būti savikritiškam
• Motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis
• Drąsiai žvelgti į sunkumus
• Nesidrovėti artimumo

Empiriniai įrodymai ir patirtis rodo, kad žmonės, turintys socialinius ir emocinius įgūdžius, geriau priima kasdienio gyvenimo iššūkius. Asmenys, kurie turi kantrybės sunkiam darbui, dažniau sulaukia sėkmės šiais laikais labai dinamiškoje ir kompetencijų reikalaujančioje darbo rinkoje. Net ir PISA tyrimo rezultatai rodo, kad atkaklumas yra pagrindas siekiant sėkmės matematikoje. Tyrimai patvirtino, kad mokiniai, kurie tiki, kad gali išmokti matematikos, pasiekia geresnių rezultatų nei tie, kurie tuo netiki.

Ugdomoji aplinka ir jos įtaka socialinei kompetencijai

Ugdomoji aplinka yra erdvė, kurioje ugdytinis gyvena nuolatos ir kuri skatina vaiko ugdymosi pasiekimus bei jo individualų tobulėjimą. Ikimokyklinio amžiaus vaikas aplinkoje ne tik susipažįsta su įvairiais daiktais ir jų funkcijomis, bet kartu patiria įvairių įspūdžių, įgyja naujas patirtis, tyrinėja, eksperimentuoja ir atranda. Svarbu, kad aplinka būtų saugi, rami ir jauki.

Atliktas tyrimas atskleidė, kad tėvai yra patenkinti savo vaikų ugdomąja aplinka darželyje, domisi vaikų socialinės kompetencijos ugdymu, supranta socialinės kompetencijos svarbą vaikų gyvenime ir sutinka, kad ugdomosios aplinkos kūrimas yra svarbus ne tik darželyje, bet ir namuose.

Pedagogai kuria vaikams palankią ugdomąją aplinką, tačiau kartais iškyla sunkumų, pavyzdžiui, trūksta lėšų priemonėms, per daug vaikų grupėje. Pedagogai sutinka, kad ugdomoji aplinka, jos tinkamas paruošimas, pritaikymas konkrečioms situacijoms ir veikloms turi didelę įtaką vaikų socialinės kompetencijos ugdymui.

Socialinio ir emocinio ugdymo sėkmės elementai mokykloje

Nuoseklus socialinis ir emocinis ugdymas, jo tvarumas pasiekiamas planuojant jo įgyvendinimą ne vieneriems metams. Priklausomai nuo turimos mokyklos patirties, tai procesas, kuriam gali prireikti kantrybės, lankstumo ir nusiteikimo, kad į procesą teks įtraukti visus mokyklos bendruomenės narius. Sėkmės elementas yra tinkamas požiūris į socialinį ir emocinį ugdymą: supratimas, kad SEU = mokinių sėkmė mokykloje ir gyvenime.

Svarbu pažymėti, jog pedagogų ir tėvų socialinio emocinio intelekto ugdymui, didinant jų socialines emocines kompetencijas, reikalinga sisteminė pagalba ir parama. Pačios geriausios socialinio emocinio ugdymo programos vaikams gali būti neefektyvios vien todėl, kad pedagogo asmenybės elgesys ir asmenininės vertybės kontrastuos su programos nuostatomis. Jei kalbėdamas apie empatiją, jis pats jos nejaus, jei mokydamas vaikus pagarbos, jiems nerodys savo elgesiu. Ne veltui yra sakoma, jog vaikai pirmiausia mokosi iš pavyzdžio.

Galime stebėti, kaip skiriasi klasių vaikų elgesys ir tarpusavio santykiai, priklausomai nuo mokytojo santykio su jais. To negalime išugdyti teorinėmis žiniomis, reikalinga patyriminė praktika, kurios rezultatu bus žinojimas ir patyrimas, tapęs asmenybės savastimi.

Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Yra nustatyta, kad mokymuisi daro įtaką daugybė socialinių ir emocinių veiksnių. Į mokyklą ateinantis neramus, baimingas ar besijaučiantis svetimas mokyklai vaikas - tai vaikas, kurio gebėjimas mokytis yra sumažėjęs. Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti.

Gero mokytojo bruožai, lemiantys socialines emocines kompetencijas

• Patinka mokyti vaikus: Daug džiaugsmo ir pasitenkinimo savo darbu teikianti profesinės karjeros sritis, nors drauge tai taip pat daug pastangų reikalaujanti bei sekinanti veikla.
• Nulemia pokyčius: Leidžia vaikams pasijusti klasėje ypatingiems, saugiems ir užtikrintiems. Mokytojai gali daryti teigiamą įtaką savo mokinių gyvenime.
• Skleidžia pozityvią energiją: Stengiasi nuolatos būti teigiamai nusiteikę, laimingi ir besišypsantys. Teigiama energija užkrečiama, todėl ja dalinasi su klase.
• Gebėti megzti ir palaikyti asmeninius ryšius: Pažįsta savo mokinius, žino, kuo jie domisi ir užmezga su jais ryšį. Taip pat vaikams atskleidžia, kuo domisi patys. Išsiaiškina, kaip vaikams patinka mokytis, stengiasi pažinti savo mokinių tėvus.
• Dirba su šimtaprocentiniu atsidavimu: Dirba tobulėdami patys ir įkvepia kitus. Atiduoda visą save patiems sau, mokiniams, jų tėvams, mokyklai ir kiekvienam jais tikinčiam žmogui.
• Gebėti organizuotai dirbti: Paskirsto darbus.
• Neturi išankstinio nusistatymo: Mokytojus, kartas nuo karto, stebi ir vertina tiek formaliai, tiek ir neformaliai (štai kodėl būtina nuolatos dirbti su šimtaprocentiniu atsidavimu).
• Kelia reikalavimus: Pats mokytojas elgiasi taip, kaip moko kitus.
• Ieško įkvėpimo ir jį randa: Nestokoja kūrybiškumo.
• Nevengia pokyčių: Yra lankstūs, nesiskundžia dėl pasikeitimų mokykloje.
• Reflektuoja: Siekia tobulėti kaip specialistas, apmąsto, kaip jis dirba mokytojo darbą - kas pavyko, o ką reikėtų kitą kartą pakeisti.

Socialinio ir emocinio ugdymo svarba psichikos sveikatai ir gerovei

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Yra nustatyta, kad mokymuisi daro įtaką daugybė socialinių ir emocinių veiksnių. Į mokyklą ateinantis neramus, baimingas ar besijaučiantis svetimas mokyklai vaikas - tai vaikas, kurio gebėjimas mokytis yra sumažėjęs. Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti. Todėl socialinis emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji dalyvautų procese.

Visuomenės raidos dėsningumai lemia, kad reikšmingos žmogiškosios patirtys daro įtaką mūsų veiklai, mąstymui, verčia keisti pažiūras ir perkainoti vertybes. Kaita neišvengiama visose mūsų kultūros srityse, tačiau švietimo sritis ypatingai reikalauja itin glaudaus bendradarbiavimo tarp visų vaiko gerove suinteresuotų pusių ir pastangų kuriant sveiką, kūrybišką, palaikančią ugdymosi aplinką. Pokyčiai reikalauja naujų žinių, požiūrių ir patyrimų. Būtent patyriminė praktika yra efektyviausia priemonė savęs pažinimui ir tobulėjimui. Jei žinosime, kaip tvarkytis su pokyčiais, išvengsime emocinio ir profesinio nuovargio ir nežinomybės dėl ateities. Norint išvengti kaitos, jaučiame nuolatinę įtampą, todėl vertėtų ne vengti jos, o kurti ją patiems.

Emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimais. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje.

Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose. Mokykloje mokoma daugybės dalykų, kurių ne visuomet prireikia tolimesniame gyvenime. Pasak D. Čedavičienės (2008), mokytojai, dažniausiai nerimaujantys dėl mokinių matematinio ar kalbinio neraštingumo, pradeda suprasti, kad egzistuoja kitas, dar didesnį rūpestį keliantis trūkumas: emocinis neraštingumas. Mokytis pažinti savo jausmus ne ką mažiau svarbu nei lavinti skaitymo ar skaičiavimo įgūdžius. Gebėjimas susirasti draugų ir puoselėti draugystę, sėkmingai įsitraukti į grupę, inicijuoti pokalbį ir išklausyti, atskleisti save, drąsiai pasipriešinti skriaudėjams, atjausti kitus, įveikti sunkumus, išspręsti konfliktus, būti savikritiškam, motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis, drąsiai žvelgti į sunkumus, nesidrovėti artimumo yra tie įgūdžiai, kurie reikalingi gyvenime norint būti sėkmingu ir laimingu. Kaip teigia R. Lekavičienė ir D. Antinienė (2012), aplinkinių žmonių ir savo emocijų pažinimas ir supratimas, jų valdymas bei kontrolė, empatija ir t.t. skatina efektyvų tarpasmeninį bendravimą, pozityviai veikia individualius sprendimus bei, apskritai, asmens psichologinį funkcionavimą. Todėl teigiama, kad emocinis intelektas yra gana patikimas asmeninio ir profesinio gyvenimo sėkmės rodiklis. Sėkmės susilaukiama tada, kai dėmesys skiriamas savęs pažinimui, lankstumui, savikontrolei, efektyviam konfliktų valdymui.

Kognityvinis intelektas (IQ) ir emocinis intelektas (EQ) koreliuoja, tačiau nėra susiję priežasties-pasekmės ryšiais. Aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus gali būti vienišas ir nelaimingas, nes nepakankamai išugdyti emociniai socialiniai gebėjimai, todėl santykiai su aplinkiniais gali būti komplikuoti. Galime stebėti ir atvirkščiai: žmogus, kuris baigė mokyklą žemais akademiniais įvertinimais ir nepasižymi aukštu intelektu, vėliau gali tapti itin sėkmingu verslininku ir kompanijos lyderiu.

Socialinių emocinių kompetencijų formavimasis ir įtaka gyvenimo kokybei

Socialinių emocinių kompetencijų formavimasis ir įtaka gyvenimo kokybei yra glaudžiai susiję. D. Goleman (2003) teigimu, šeima yra mūsų pirmoji emocinio gyvenimo mokykla: bendraudami su artimiausiais žmonėmis, mes mokomės suvokti savo pačių jausmus, į juos reaguoti, numatyti, kaip į juos gali reaguoti kiti, taip pat suprasti ir išreikšti savo viltis ir baimes. Iš visų emocinio intelekto įgūdžių gebėjimas sutarti su kitais labiausiai prisideda prie sėkmės ir pasitenkinimo gyvenimu jausmo.

Socializacijos procesas prasideda nuo vaiko įgimto temperamento sąveikos su suaugusiojo reakcija į jį ir pasireiškia dar kūdikystės laikotarpiu (kūdikis bendrauja šypsniu, žvilgsniu). Ikimokyklinio amžiaus vaikai socialinių įgūdžių įgyja ne tiek iš suaugusiųjų, kiek iš sąveikos su kitais vaikais. Vaikystėje patirtas atstūmimas - vienas iš rizikos faktorių, kad paauglystėje vaikas gali prasčiau mokytis, turėti emocinių problemų, nusikalsti. Prasti socialiniai įgūdžiai ypač išryškėja, kada vaikai bando susidraugauti. Tokie vaikai nori dalyvauti kitų veikloje, bet pasirenka klaidingą taktiką. Populiarūs vaikai prie nepažįstamų bendraamžių linkę artėti palaipsniui, kontaktas paprastai pradedamas žodžiu (klausiant, komentuojant). Todėl užsimezgusias vaikų draugystes būtina vertinti rimtai. Svarbu, kad suaugęs žmogus sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, leistų ieškoti tinkamų komunikavimo būdų (klysdami vaikai aptinka, kurie būdai yra veiksmingi), rodytų asmeninį pavyzdį. Šeimyniniai pokalbiai - vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Kuo anksčiau vaikas girdi, kad šeimoje pagarbiai, mandagiai bendraujama (išklausoma, domimasi kitu, paisoma nuomonės, dalyvaujama pokalbyje), atspindimi kito jausmai, kreipiamas dėmesys į visus, tuo anksčiau tą pradeda taikyti komunikuodamas su bendraamžiais. Humorui šeimoje taip pat turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Lengviausias būdas - tiesiog drauge žaisti: kurti juokingus pasakojimus, dainas, maivytis, kvailioti. Humoras suteikia vaikams galimybę tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu, gali padėti išreikšti tai, ką sunku pasakyti. Vertinga skatinti vaikus juokauti ir pastebėti humorą net sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.

D. Kušlevič - Veršekienė ir R. Pukinskaitė (2009), nagrinėjusios paauglių emocinį intelektą, pastebi, jog patiriami sunkumai paauglystėje iš dalies priklauso nuo emocinio intelekto lygio, individualių vaiko savybių, jo aplinkos, socialinės kompetencijos, neigiamų aplinkos įvykių, jų reikšmingumo bei jų pasikartojimo dažnio. Iš tėvų ir mokytojų surinkta daug informacijos, akivaizdžiai patvirtinančios, kad nemaža dalis paauglių yra emociškai pažeisti: yra vieniši ir kenčia nuo depresijos, jaučia stiprų pyktį, negali valdyti emocijų, yra nervingi, linkę nerimauti, impulsyvūs ar net agresyvūs. Autorių atlikto tyrimo metu nustatyta, kad bendras emocinis intelektas (EQ), adaptyvumas, tarpasmeninių santykių ir asmens vidiniai gebėjimai yra teigiamai statistiškai reikšmingai susiję su geresniais mokymosi laimėjimais. Geriau besimokantys paaugliai dažniau jaučiasi laimingi, jie efektyviau prisitaiko prie pokyčių, geriau susitvarko su kasdien iškylančiomis problemomis, jų geresni tarpasmeniniai santykiai. Autorių teigimu, sėkmę mokykloje lemia ne tiek vaiko žinios ar ankstyvi skaitymo įgūdžiai, kiek emociniai ir socialiniai įgūdžiai: pasitikėjimas savimi, domėjimasis aplinka, žinojimas, kokio elgesio iš tavęs laukia kiti ir kaip susivaldyti, kai nori pasielgti netinkamai, gebėjimas išlaukti, laikytis nurodymų, kreiptis į mokytojus pagalbos, mokėti išreikšti poreikius ir sutarti su kitais vaikais.

Lietuvos gyventojų savivertės lygis ir laimės pojūtis yra vienas žemiausių visoje Europoje. Moksliškai įrodyta, kad šie du dalykai yra tiesiogiai susiję. Pagrindiniai žmogaus socialiniai emociniai gebėjimai, tokie kaip savivertė ir pagarba kitam, išsivysto mokykliniame amžiuje ir daro esminę įtaką tolimesniam asmenybės formavimuisi ir elgesiui. Lietuvos pedagogų sąmoningumas socialinio emocinio ugdymo ir saviugdos tema yra minimalus. D. Čedavičienė (2008) pastebi, jog mokymo programos yra gana perkrautos dalykų, keičiasi jų turinys ir temos, todėl nenuostabu, kad mokytojai jaučiasi labai apkrauti ir nesiryžta skirti laiko dar vienam papildomam dalykui. Be to, tikriausiai jokiu kitu atveju mokytojo darbo kokybė nėra tokia svarbi, kaip programose ugdančiose socialines emocines kompetencijas, nes jau pats mokytojo elgesys klasėje yra emocinės kompetencijos arba trūkumo pavyzdys. Ne kiekvieno mokytojo temperamentas tinka tokioms pamokoms vesti, ne kiekvienas gali ir nori kalbėti apie jausmus. Iš pradžių nedaug mokytojų noriai imasi mokytis naujo dalyko, kuris atrodo toks neįprastas, palyginti su kasdieniu darbu.

C. Lam (2014) nurodo gero mokytojo bruožus, kurie, savo ruožtu, lemia mokytojo socialines emocines kompetencijas bei siejasi su S. Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) darbais:

1. Patinka mokyti vaikus: Daug džiaugsmo ir pasitenkinimo savo darbu teikianti profesinės karjeros sritis, nors drauge tai taip pat daug pastangų reikalaujanti bei sekinanti veikla. (S. Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) - savivertė, emocinis savęs suvokimas, pagrindiniai emociniai poreikiai).
2. Nulemia pokyčius: Leidžia vaikams pasijusti klasėje ypatingiems, saugiems ir užtikrintiems. Mokytojai gali daryti teigiamą įtaką savo mokinių gyvenime. (S. Neale, L. Spencer-Arnell, L.).
3. Skleidžia pozityvią energiją: Stengiasi nuolatos būti teigiamai nusiteikę, laimingi ir besišypsantys. Teigiama energija užkrečiama, todėl ja dalinasi su klase. (S. Neale, L. Spencer-Arnell, L.).
4. Gebėti megzti ir palaikyti asmeninius ryšius: Pažįsta savo mokinius, žino, kuo jie domisi ir užmezga su jais ryšį. Taip pat vaikams atskleidžia, kuo domisi patys. Išsiaiškina, kaip vaikams patinka mokytis, stengiasi pažinti savo mokinių tėvus. (S. Neale, L. Spencer-Arnell, L.).
5. Dirba su šimtaprocentiniu atsidavimu: Dirba tobulėdami patys ir įkvepia kitus. Atiduoda visą save patiems sau, mokiniams, jų tėvams, mokyklai ir kiekvienam jais tikinčiam žmogui. (S. Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) - autentiškumas, atvirumas, bendradarbiavimas, parama).
6. Gebėti organizuotai dirbti: Paskirsto darbus. (S. Neale, L. Spencer-Arnell, L.).
7. Neturi išankstinio nusistatymo: Mokytojus, kartas nuo karto, stebi ir vertina tiek formaliai, tiek ir neformaliai. Užuot jautęsi įžeisti ar užsigavę, kai kas nors išsako pastabas apie tai, kaip mokote, priimkite konstruktyvią kritiką be išankstinio nusistatymo ir kurkite veiksmų planus. Pasaulyje nėra tobulų žmonių, o galimybių tobulėti visuomet yra. Juk pasitaiko, kad kiti geba pamatyti tai, ko nepavyksta patiems. (S. Neale, L. Spencer-Arnell, L.).
8. Kelia reikalavimus: Pats mokytojas elgiasi taip, kaip moko kitus. (S. Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) - Ieško įkvėpimo ir jį randa - nestokoja kūrybiškumo. (S. Neale, L. Spencer-Arnell, L.).
9. Nevengia pokyčių: Yra lankstūs, nesiskundžia dėl pasikeitimų mokykloje. (S. Neale, L. Spencer-Arnell, L.).
10. Reflektuoja: Siekia tobulėti kaip specialistas, apmąsto, kaip jis dirba mokytojo darbą - kas pavyko, o ką reikėtų kitą kartą pakeisti. Nuolatos reflektuoja, apmąsto, kaip dirba, kaip patys mokosi iš klaidų, silpnybių. (S. Neale, L. Spencer-Arnell, L.).

Svarbu pažymėti, jog pedagogų ir tėvų socialinio emocinio intelekto ugdymui, didinant jų socialines emocines kompetencijas, reikalinga sisteminė pagalba ir parama. Pačios geriausios socialinio emocinio ugdymo programos vaikams gali būti neefektyvios vien todėl, kad pedagogo asmenybės elgesys ir asmenininės vertybės kontrastuos su programos nuostatomis, jei kalbėdamas apie empatiją, jis pats jos nejaus, jei mokydamas vaikus pagarbos, jiems nerodys savo elgesiu. Ne veltui yra sakoma, jog vaikai pirmiausia mokosi iš pavyzdžio. Galime stebėti, kaip skiriasi klasių vaikų elgesys ir tarpusavio santykiai, priklausomai nuo mokytojo santykio su jais. To negalime išugdyti teorinėmis žiniomis, reikalinga patyriminė praktika, kurios rezultatu bus žinojimas ir patyrimas, tapęs asmenybės savastimi.

Kaip pastebi R. Kunickienė ir S. Neale (2015), nors Lietuvos švietimo sistemą nuolat lydi įvairios reformos, tačiau realių pokyčių gyvenimo ir ugdymo kokybėje nėra (veikiau stebima mažėjimo, blogėjimo tendencija). Siekiant išspręsti kilusius sunkumus, mokykla turi veikti kaip sutelkta bendruomenė.

Ikimokyklinio ugdymo principai ir socialinė kompetencija

Ikimokyklinio ugdymo pagrindiniai principai, skatinantys socialinės kompetencijos ugdymą:

• Ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas.
• Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas.
• Žaismės principas: Palaiko kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyriais. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis.
• Sociokultūrinio kryptingumo principas: Skatina vaikų dalyvavimą daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, padedant kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime. Mokyklos aplinka yra erdvė nuolatinėms socialinėms ir kultūrinėms sąveikoms bei reiškiniams patirti, pažįstant šeimos, mokyklos grupės, kaimynystės, regiono, etninės grupės ir šalies bei globalaus pasaulio kultūrinius ypatumus ir vertybes.
• Integralumo principas.
• Įtraukties principas: Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis.
• Kontekstualumo principas: Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą.
• Vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas.
• Lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas.
• Reflektyvaus ugdymo(si) principas: Siekiama tobulėti kaip specialistas, apmąstyti, kaip dirbama mokytojo darbą - kas pavyko, o ką reikėtų kitą kartą pakeisti.

Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Šie pasiekimai suskirstyti į 18 sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį. Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis (Mūsų sveikata ir gerovė, Aš ir bendruomenė, Aš kalbų pasaulyje, Tyrinėju ir pažįstu aplinką, Kuriu ir išreiškiu) plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus.

Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.

Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus. Kuriamas kontekstas kupinas žaismės, atviras iššūkiams, jame daug laisvės vaiko spėliojimams, atsakymų į savo keliamus klausimus paieškoms, tyrinėjimais grindžiamiems sprendimams.

Realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą. Kuriami realios ir virtualios aplinkos sąveikomis grindžiami kontekstai, aplinkas saikingai ir saugiai papildant skaitmeninėmis priemonėmis bei įranga, prioritetą teikiant patirtiniam realių objektų ir reiškinių tyrinėjimui, kūrybiškumui, socialinėms sąveikoms.

Kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę, išgyvena netikėtumą, kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą įveikus kūrybinius iššūkius. Aplinkų estetika ir įvairovė kuria prielaidas vaikams tyrinėti kūrybinės raiškos galimybes, išbandyti daugiau nei vieną būdą įgyvendinti kūrybinę idėją ar išspręsti problemą, pasirinkti alternatyvias raiškos priemones, improvizuoti, kurti ir perkurti.

tags: #socialiniu #kompetenciju #ugdymas #ikimokykliniame #amziuje