Įvadas
Šiame straipsnyje siekiama atskleisti Simono Pranciškaus Žemaičio, išskirtinio istoriko, rašytojo, tautosakininko, plačiausios apimties tautinės kultūros ir valstybinės savimonės ugdytojo, asmenybės bruožus, jo indėlį į Lietuvos valstybės idėjos puoselėjimą dar XIX amžiuje. Analizuojama jo gimimo metinių minėjimo svarba, Skuodo krašto etninės savimonės apraiškos, S. Daukanto palikimo aktualumas ir jo ryšys su regionine kultūra. Taip pat gilinamasi į S. Daukanto kilmės aplinkybes, kuršių genties istoriją ir jos santykį su žemaičių kultūra, bei S. Daukanto gyvenimo giją, persmelktą pasipriešinimo svetimųjų priespaudai. Straipsnyje taip pat aptariami platesni administracinės ir kultūrinės reformos klausimai, siekiant išlaisvinti tautinę savimonę ir vidines kultūros jėgas.
Simonas Daukantas: Vienas iš pirmųjų Lietuvos valstybės idėjos puoselėtojų
Simonas Pranciškus Žemaitis, minėtas kaip Simonas Daukantas, gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalvių kaime. Jo gimimo metinės, nors ir pavėluotos dešimt dienų, yra svarbi proga prisiminti šią išskirtinę asmenybę. Seimas, paskelbęs visus metus S. Daukanto metais, pabrėžia jo reikšmę ne tik istorikui, bet ir rašytojui, tautosakininkui, tautinės kultūros ir valstybinės savimonės ugdytojui. S. Daukantas laikomas pirmuoju, XIX amžiuje, puoselėjusiu atkurtinos Lietuvos kaip valstybės idėją. Jo darbai, nors ir atlikti dirbant šaltuose istorinių archyvų rūsiuose ir bendraujant daugiausia laiškais, subūrė apie penkiasdešimties talkininkų būrį, rinkusį kaimuose žemaitiškas dainas ir kitą tautosaką. Vieninteliame jo veikale, pasirašytame ne slapyvardžiu, „Dainės žemaičių“, jis kuklinosi, kad tai tik „pirmasis pėdelis derliaus ėmimo talkoje“.
Skuodo krašto etninė savimonė ir S. Daukanto palikimas
Skuodas, kaip ir visa Žemaitija, išlaiko stiprią etninę savimonę, kuri pasireiškia kalboje, papročiuose, istorinėje atmintyje ir gamtojautoje. Ši savimonė atsispindi ir oficialiuose dokumentuose, pavyzdžiui, Skuodo rajono savivaldybės tarybos sprendimu, viena iš dviejų posėdžių kalbų yra žemaičių kalba. Tai glosto širdį ir rodo realią etninės savimonės esmę. Skuodo mokytojų, ypač iš Pranciškaus Žadeikio gimnazijos, pastangos vesti pamokas žemaičių kalba, nors ir galbūt sumažėjusios, yra svarbios iniciatyvos, siekiant išsaugoti ir puoselėti gimtąją kalbą. Romualdo Granausko viešosios bibliotekos inicijuojamos kūrybinės varžytuvės žemaičių kalba, bendradarbiaujant su Žemaičių kultūros draugija, taip pat prisideda prie žemaičių kultūros sklaidos. Šios iniciatyvos, dažnai varomos tokių kultūrininkų kaip Jonas Grušas, rodo gyvybingą vietinę veiklą. Vis dėlto, Skuodo kultūros lauke matyti ir „podukros ašutinė“, ypač dėl užsitęsusių naujo bibliotekos pastato statybų.
Simonas Daukantas. Raštai, I tomas, 18 paragrafas.
Lietuvos administracinės ir kultūrinės reformos poreikis
Nuošalių kaimo vaiką, S. Daukantą, motina nebijojo palikti nepatyrusiai pusmergei, o pati išvyko į 1794 m. sukilėlių stovyklą. Šis pasakojimas atspindi S. Daukanto gyvenimo giją, persmelktą pasipriešinimo svetimųjų priespaudai. Šiandien, kalbant apie tautinės savimonės puoselėjimą, svarbu pažvelgti į platesnius administracinės ir kultūrinės reformos klausimus. Lietuvos etninės kultūros globos tarybos prie Seimo perspektyva rodo, kad valstybiniu lygiu vėluojanti ir neanalizuojama šalies administracinio suskirstymo reforma trukdo išlaisvinti tautinę savimonę ir vidines kultūros jėgas.
Pirmiausia, reikėtų šalį suskirstyti pagal istoriškai susiklosčiusį etnografinių sričių arba žemių „tinklelį“: Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Mažoji Lietuva. Būtų galima svarstyti ir didžiuosius miestus - Vilnių, Kauną ir Klaipėdą - išskirti kaip nebe etnografinius darinius. Toks suskirstymas pakeistų buvusią netinkamą dešimties apskričių teritorinę dėlionę, kuri sujaukė etnografines ribas ir sujungė skirtingas kultūrines grupes.
Kuršių ir žemaičių istorinės sąsajos
S. Daukanto gimimo vieta ir žemaitiškumas dažnai siejami su jo užsispyrimu ir savitumu. Tačiau jo prigimtinė „mažoji tėvynė“ apima ne tik žemaitiškas žemes, bet ir senąjį kuršių kalbinį ir kultūrinį plotą, ypač Šventosios upės juostą. Buvo praėję tik keli šimtmečiai, kai tankiai gyventos kuršių genties žemės buvo paverstos dykromis, kol jas apgyvendino kaimynai žemaičiai. Svarbu paminėti, kad ne žemaičiai išnaikino ir asimiliavo kuršius - vokiečių kalavijuočių ir kryžiuočių ordinai tam turėjo didelę įtaką. Iki tol tai buvo vientisas turtingos ir karingos aisčių (baltų) genties arealas.
Kuršių genties išsiskyrimas ir susidarymas vyko beveik dabartinėje Lietuvos teritorijoje - maždaug penkiasdešimties kilometrų kylyje tarp Klaipėdos, Plungės ir žemių prie Papės ežero. Skuodo mūšis su kalavijuočiais 1259 m. ir žemaičių bei kuršių pergalė Durbės laukuose 1260 m. buvo neįkainojamos reikšmės įvykiai, be kurių nebūtų buvę Žalgirio mūšio. Tai primena, kad „nešiaurus tavo vėjas, kai remias į petį petys“.
Skuodo kultūros lauko iššūkiai ir perspektyvos
Skuodo kultūros lauke, nors ir matome gyvybingų iniciatyvų, išlieka ir iššūkių. Etninės kultūros specialisto etato nebuvimas savivaldybėje reiškia, kad su šia sritimi susijusių rūpesčių našta gula ant neįsigilinusių ir kitų priedermių turinčių asmenų pečių. Kraštotyros muziejus, nešatinamas išsilavinusių specialistų, negali pilnai atlikti savo funkcijos. Būtina skatinti ir koordinuoti kraštotyrinės medžiagos rinkimą, atgaivinti mokyklose kraštotyros ir tradicinės kultūros pažinimo būrelius. Apgailėtina, kad net tarptautinių olimpiadų prizininkai neturi nuovokos apie gimtųjų vietų piliakalnius, papročius, dainavimo tradiciją.
Tačiau yra ir viltingų ženklų. Prano Šarpnikio iniciatyva sukurti filmą „Lietuva prasideda nuo Skuodo“, Edmundo Untulio puoselėjamas Skuodo Žemaičių teatras, Dalės Tamošauskaitės-Zabitienės vadovaujamo laikraščio „Mūsų žodis“ iniciatyvos - visa tai rodo gyvybingą vietinę kultūrinę veiklą. Svarbu ieškoti lėšų S. Daukanto tėviškės sodybos atstatymui ir patraukliam sutvarkymui, taip pat ieškoti naujų iniciatyvių kultūros darbuotojų pamainos.
Iš pirmo žvilgsnio, Simono Pranciškaus Žemaičio asmenybė ir veikla yra glaudžiai susijusi su jo gimtine ir regionine kultūra. Tačiau gilesnė analizė atskleidžia jo indėlį į visos Lietuvos tautinės savimonės ir valstybingumo idėjos puoselėjimą. Jo darbai, nors ir atlikti XIX amžiuje, išlieka aktualūs ir šiandien, primindami apie būtinybę išsaugoti ir plėtoti savo kultūrinį identitetą, atsižvelgiant į istorines šaknis ir regioninius ypatumus.