Pradėdami gilintis į tai, kaip savo vaikus auklėja skirtingų šalių tėvai, svarbu pirmiausia pažvelgti į save, į savo tautiečių požiūrį ir tradicijas. Tik taip galėsime atlikti tikrai informatyvų ir objektyvų palyginimą. Lietuvoje vaikas dažnai vertinamas kaip privaloma šeimos ir subrendusio suaugusio žmogaus gyvenimo dalis. Į bevaikes, susituokusias poras neretai žvelgiama tarsi į nepilną, netikrą šeimą, jų nuolat klausinėjama, kada jie ketina susilaukti mažylio, kodėl pastarasis jų namuose dar nebėginėja. Savaime suprantama, kad vaikelio gimimas yra didžiulis džiaugsmas, kuris tikrai nepriklauso nuo tautybės, tačiau reikia pripažinti, kad požiūris į vaikelį ir dėmesys jam tikrai skiriasi. Gimęs mažasis lietuvis tampa didžiuliu džiaugsmu ne tik tėvams, bet ir visai giminei, ypač laimingiems seneliams. Galima sakyti, kad mūsų mažyliai, bent jau pirmaisiais savo gyvenimo metais, tampa mūsų gyvenimo centru. Tikriausiai būtų sunku atrasti mamą, kuri naktį nesikeltų ir nebėgtų prie savo verkančio kūdikio ar neatidėtų šalin mezginio ir netrauktų krūties, jeigu vaikelis būtų alkanas.
Prancūziškas auklėjimas: savarankiško ir laisvo individo ugdymas
Prancūzijoje vaikų auklėjimo filosofija skiriasi nuo lietuviškosios. Prancūzai pabrėžia tėvų autoritetą ir teigia, kad tiek jų planai, tiek jų žodis visuomet yra svarbesnis, nei vaiko. Būtent mažylis turi taikytis prie tėvelių, o ne atvirkščiai. Kalbėdamiesi su vaikais prancūzai išlieka ramūs, balsą kelia retai, tačiau jų teiginiai ir paliepimai yra absoliutūs. Vaiko nuomonės klausiama retai, manoma, kad jeigu tėvai laimingi ir jaučiasi patogiai, tai ir vaikui viskas bus gerai.
Vienas iš esminių principų - tėvai išlieka suaugusiais žmonėmis, net ir turėdami vaikų. Lankydamiesi Prancūzijoje pamatysite, kad kavinukės, restoranai, teatrai yra pilni brandaus amžiaus porų. Atsisakyti savo gyvenimo ritmo dėl vaikų prancūzams nėra priimtina - jie nemeta savo hobių ir pomėgių, o laiką leidžiamą su mažaisiais ir laiką su suaugusiais žmonėmis labai aiškiai atskiria. Jų filosofija skamba taip: „Aš manau, kad vakarai yra skirti tėvų bendravimui.“
Prancūzai taip pat moko vaikus palaukti. Įprasta, kad prancūzų vaikai visą naktį išmiega ramiai, kadangi vos vaikui sujudus ar ėmus verkti tėvai pas jį neskuba. Patys mažiausieji krūtimi maitinami tik nustatytomis valandomis, tad naktį pabunda ar dieną nori žįsti tik įprastu laiku. Ūgtelėję vaikai, kaip ir suaugusieji, valgo griežtai tris kartus dienoje (kai kuriose šeimose įprastas 16 val. užkandis), o užkandžiavimas tarp pagrindinių valgymų nėra leidžiamas.
Vaikai gali žaisti vieni, ir tai yra teigiamas dalykas. Mažiesiems prancūzams yra įprasta žaisti vieniems arba su savo broliais, sesėmis vaikų kambaryje. Tėvai mano, kad vaikas turi būti savarankiškesnis ir mokėti pats save užimti, pats atrasti patinkančių pramogų.
Svarbu išmokyti pasakyti griežtą „Ne“. Klasikinis pavyzdys: dvimetė ima šnekėti su mama, kuri tuo metu bendrauja su drauge. „Mano meile, tu elgiesi nepagarbiai, nes nutrauki suaugusiųjų pokalbį. Prašau palaukti dvi minutes ir mes pasikalbėsime. Ačiū“, - pamoko mama ir iškart tęsia pašnekesį su bičiule, nė nepalikdama laiko ir progos dukros zyzimui, tad mergaitė nurimsta. Nurodytas pavyzdys parodo, kad mama yra griežta, tačiau maloni, savo vaiką gerbia, bet reikalauja ir jo pagarbos.
Galiausiai, vaikai privalo būti mandagūs. Prancūziukai, jeigu tik jau geba ir moka, privalo pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti ir paprašyti tiek tėvų, giminaičių, šeimos draugų, tiek ir visų kitų suaugusiųjų, su kuriais susiduria.
Kodėl prancūzai gali savo vaikus auklėti prancūziškai? Skaitydami tikriausiai supratote, kad prancūzams stipriai rūpi jų asmeninė laisvė ir karjera, ir pamanėte, kad vaikai patenka į antrąjį planą. Kyla suprantamas klausimas, kodėl laisvę vertinantys prancūzai ryžtasi gimdyti (ir gimdo nemažai, daugiau, nei likusioji Europos dalis - daugelis prancūzų augina tris vaikus). Atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti valstybės politikoje: gimus vaikeliui mama 14 mėnesių gauna 67% savo atlyginimo, tiesa, ne daugiau, nei 1800 eurų per mėnesį. Jeigu šeima turi dar du vaikučius, tai už kiekvieną mokama dar po 750 eurų kiekvieną mėnesį (nepriklausomai nuo mamos pajamų). Galima teigti, kad pakankamai didelės šeimos pajamos bei valstybės rūpestis leidžia tėvams skirti daugiau laiko sau, savo darbui bei atsisakyti mums tokių įprastų močiučių ir senelių paslaugų. Kita vertus, šaknys slypi pačių prancūzų būde, mokėjime mėgautis savimi, savo gyvenimo stiliumi, noru siekti maksimalių rezultatų visame kame ir viską derinti.
Psichologai ir edukologai prancūzišką auklėjimą vertina įvairiai. Dalis jų teigia, kad toks modelis nėra itin tinkamas krūtimi maitinamiems mažyliams - juk net gyvūnai tokio amžiaus atžalų nepalieka vienų ir stengiasi taikytis prie jų.
Japonijos auklėjimo tradicija: harmonija, pagarba ir bendruomenės jausmas
Žmonės, kurie apsilanko Tekančios saulės šalyje, stebisi, kaip puikiai sutaria skirtingų kartų japonai. Vaikai klusnūs ir mieli, suaugusieji adekvatūs, močiutės ir seneliai mylintys, bet ir ne per saldžiai bendraujantys su anūkais. Tokio harmoningo bendravimo priežastis - ypatinga vaikų auklėjimo tradicija, kurios šaknys glūdi giliai praeityje. Prieš daug amžių japonės mamos derino darbą su vaikų auginimu. Tais laikais nebuvo jokių vaikų darželių ar namuose sėdinčių močiučių, su kuriomis galima palikti vaiką, kol baigsis darbo diena. Mažylis visuomet būdavo ten, kur jo motina. Net jei moteris dirbdavo laukuose, ji prisirišdavo kūdikį prie savęs audinio atraiža. Ji nuolat bendraudavo su vaiku, pasakodavo, ką daro ir kodėl. Nenuostabu, kad toks vaikas išmokdavo greičiau kalbėti nei vaikščioti. Ką duoda toks požiūris? Mažylis jaučiasi įtrauktas į visus gyvenimo procesus (darbą, poilsį, pasivaikščiojimą), jam lengviau bręsti ir pažinti pasaulį. Nieko stebėtino, kad ir dabar japonės auklėja vaikus pagal šią tradiciją. Kur mama beeitų, kuo beužsiimtų, vaikas visada šalia jos - ant rankų, už nugaros arba einantis šalia už rankos.
Paprastai japonės mamos sėdi namuose, kol vaikui sukanka 3 metai. Nors šalyje egzistuoja lopšeliai, niekas neskuba į juos atiduoti vaikų. Taip pat ir neprašo senelių jų prižiūrėti. Atšventęs trečiąjį gimtadienį vaikas keliauja į darželį. Ir namuose, ir darželyje vaikas mokomas pastebėti jausmus - ir savo, ir kitų žmonių, gyvūnų ir net negyvų daiktų. Pavyzdžiui, jei vaikas trenkia mašinytę į grindis ir ją sulaužo, mama neatima žaisliuko, bet būtinai pasako, kad mašinytei skauda. Vis dėlto nereikėtų galvoti, kad vaiko auklėjimas gula vien ant moters pečių. Vaikais noriai rūpinasi, su jais žaidžia ir tėčiai.
Japonijos auklėjimo taisyklės grindžiamos daug tėvų dėmesio teikimu - apkabinimų, pokalbių, bendrų pasivaikščiojimų. Tačiau mamos ir tėčiai niekada:
- nekelia balso;
- neskaito moralų;
- netaiko fizinių bausmių.
Japonai moko vaikus:
- elgtis mandagiai;
- su kitais elgtis dėmesingai;
- niekam netrukdyti savo elgesiu.
Ką daro japonai, kai vaikas netinkamai elgiasi? Natūralu, kad tėvus domina, kaip priversti vaiką nustoti išdykauti. Japonai nerėkia ant vaikų, jų nebaudžia, tad kaip gi jie motyvuoja vaiką elgtis tinkamai? Atsakymas paprastas - savo nepasitenkinimą jie parodo intonacijomis ir žvilgsniu. Japonų vaikai iškart supranta, kada tėvai nepatenkinti jų elgesiu, jie jaučia kaltę ir bando ištaisyti padėtį. Čia vaikai auga apsupti tėvų meilės ir rūpesčio, ir nuo pat gimimo įsisavina gyvenimo bendruomenėje principus. Žinoma, tokia auklėjimo sistema kitų šalių gyventojams atrodo neįprasta. Bet šimtų metų patirtis rodo, kad ji labai veiksminga ir padeda išauklėti mandagius, gerbiančius įstatymus ir maloniai bendraujančius piliečius.
Japonijoje auklėjimas priklauso nuo vaiko amžiaus. Iki 5 metų mažylis gali daryti viską, ko tik širdis geidžia. Nuo 5 iki 15-os su vaiku priimta elgtis praktiškai kaip su vergu. Šiuo laikotarpiu bet koks tėvų žodis vaikui - įstatymas. Užtat nuo 15-os metų su paaugliu elgiamasi kaip su lygiu, jis vertinamas kaip savarankiška asmenybė, verta pagarbos. Japonų tėvai niekada nepakels balso, juolab rankos prieš vaiką. Japonų mažylis žino, kad visada bus pagarbiai išklausytas, prireikus jis sulauks pagalbos. Japonai tėvai niekada neauklėja vaikų prie kitų žmonių. Jie sako vaikams pastabas, bet tik kai lieka su juo vienumoje ir kaip manom ramiau.
Kitos šalys: nuo griežtumo iki absoliučios laisvės
Vaikų auklėjimas kiekvienoje šalyje skiriasi - įvairiose, pagal laimės indeksą ar geriausius mokslo pasiekimus pirmaujančiose valstybėse, aiškiai pastebimi skirtingi prioritetai ir taikomi būdai. Išauklėti sąmoningas ir protingas asmenybes tikrai nėra taip paprasta. Tai akivaizdžiai reikalauja didžiulio ne tik tėvų, bet ir mokytojų atsidavimo.
Rytų Azijoje kilęs griežtas vaikų auklėjimas paremtas taisykle, jog vaikai privalo paklusti tėvams. Pavyzdžiui, Kinijoje nuo pat mažų dienų vaikams nustatomos griežtos taisyklės, jie kryptingai kreipiami į sporto, meno ir kitas sritis. Kinijoje šeimos augina dažniausiai vieną vaiką (galioja „vieno vaiko“ įstatymas) ir stengiasi mažylius aprūpinti viskuo, kas geriausia, be galo lepina. Šalyje per amžius gyvavo griežtas vaikų auklėjimas. Jį dažnai palaiko Vakarų šalyse gyvenančios kinės mamos, kurioms užsieniečių vaikai atrodo silpnavaaliai lepūnėliai. Dėl drastiškų metodų jos vadinamos mamomis tigrėmis. Nuo pat mažų dienų vaikams nustatomos griežtos taisyklės, jie kryptingai orientuojami į kurią nors sritį, pavyzdžiui, sporto ar meno. Kinės mamos negiria vaikų viešai, mano, kad jis privalo paruošti pamokas, visada palaiko mokytojo pusę ir yra įsitikinusios, kad jų atžalos žiniomis turi lenkti bendraklasius. Kadangi kinai neturi galimybės turėti daugiau nei vieną vaiką, ir mergaites, ir berniukus jie auklėja praktiškai vienodai. Statistinėje kinų šeimoje dažniausiai nėra skirstymo į moteriškus ir vyriškus darbus ir pareigas. Be to, dauguma kinų vaikų yra itin mandagūs, pasižymi geromis manieromis. Vaikai nuo ankstyvo amžiaus atiduodami į vaikų darželius ar lopšelius (kartais net nuo trijų mėnesių), kuriuose gyvena pagal kolektyvo taisykles ir turi laikytis priimtų normų. Vaikas nuo lopšio mokomas nuolankumo. Kinai negaili nei lėšų, nei jėgų įvairiapusės vaiko raidos skatinimui.
Kiek kitokią situaciją galima pastebėti Europoje - čia vaikams yra suteikiama žymiai daugiau laisvės, didelis dėmesys skiriamas jų saviraiškai. Pavyzdžiui, Švedijoje yra uždraustos net menkiausios fizinės bausmės vaikui. Švedų vaikus nuo diržo gina įstatymas. Kai vienas tėvas žiauriai sumušė dukrelę, 1979 m. šalyje buvo priimtas Nemušimo įstatymas, todėl dabar yra uždraustos netgi menkiausios fizinės bausmės. Kaip švedai tramdo neklaužadas atžalas? Konfliktus su vaikais jie sprendžia kalbėjimu, - pyktį tėvai ir vaikai išlieja vieni kitiems žodžiais. Pageidautina, kad tokioje situacijoje vaikas žvelgtų į akis, net jeigu jį tenka tvirtai laikyti rankose. Įdomu, kad jaunieji švedai yra tikri karaliai savo kambariuose - tvarkosi, kada nori. Danų vaikai auga laisvės ir lygiateisiškumo atmosferoje. Nuo ankstyvo amžiaus vaikas yra visateisis šeimos narys, turintis savo nuomonę ir dalyvaujantis sprendžiant praktiškai visus klausimus. Pagrindinis auklėjimo būdas, kurį taiko tėvai ir auklėtojai - žaidimas, todėl vaikų darželiai aprūpinti viskuo, ko reikia pačioms įvairiausioms žaidimų programoms.
Skandinaviškas vaikų auklėjimo stilius yra orientuotas į valstybę - ji veikia kaip teisėjas, kuris sprendžia, kas yra geras arba blogas tėvas. Tokiu principu auklėjančiose vaikus valstybėse atsiranda vis daugiau dokumentų, reguliuojančių tėvų ar pedagogų elgesį su vaikais. Pavyzdžiui, Nyderlanduose vadovaujamasi principu, kad vaikai turi augti laisvi. Jiems šioje šalyje yra leidžiama praktiškai viskas. Čia šeimose itin svarbus artimas tėvų ir vaikų ryšys, propaguojamas nuoširdžių santykių kūrimas. Atžalos nuo ryto iki vakaro gali žaisti, lakstyti bei triukšmauti - jie dėl to nėra drausminami. Mokymosi procesas taip pat turi būti džiugus ir malonus. Į mokyklą vaikai eina praktiškai tuščiomis rankomis - pasiima tik sumuštinių, o visus būtinus reikmenis ir priemones jie gauna per pamokas.
Vokiečių šeimos neskuba susilaukti vaikų. Dažniausiai pirmagimius gimdo trisdešimtmetės mamytės. Kai sutuoktiniai pasiryžta šiam svarbiam žingsniui, elgiasi ypač atsakingai ir apgalvotai, pavyzdžiui, auklę suranda kūdikiui dar negimus. Dažniausiai vokietukai iki trejų metukų auga namuose, bet nuo gimimo turi atskirus kambarius. Vaikučiai pratinami bendrauti labai pamažu: iš pradžių į žaidimų grupes vedami kartą per savaitę, kol apsipranta, ir pradeda lankyti darželį. Vokiečių atžalos nuo mažens turi savo pareigas, jiems leidžiama išbandyti net pavojingas situacijas. Vokietijoje vaikų auklėjimą geriausiai apibūdina žodžiai „apsauga“ ir „saugumas“. Nuo vaikystės maži vaikai mokomi, kad jų niekas negali skriausti, mušti, bausti ar ant jų rėkti.
Prancūzų šeimos tokios tvirtos, kad vaikai neskuba atsiskirti nuo tėvų ir ramiausiai gyvena kartu su jais iki trisdešimties metų. Prancūzė mama visiškai racionaliai paskirsto savo laiką, kad jo užtektų darbui, pomėgiams, vyrui ir vaikams. Vaikas anksti leidžiamas į darželį, nes mama grįžta į darbą. Prancūzų vaikas toli gražu ne visada būna savo artimųjų dėmesio centre, jis anksti išmoksta užimti pats save, užauga savarankiškas, greit suauga. Seneliai ir močiutės anūkų auklėjimu neužsiima. Prancūzų tėvų nuomone, vaikai greičiau vystosi bendraamžių kolektyve. Sakoma, kad prancūziukai nuo gimimo visą dieną praleidžia lopšyje, paskui vaikų darželyje ir galiausiai mokykloje. Kadangi niekas apie juos nešokinėja, vaikai yra labai savarankiški: vieni nueina į mokyklą, vieni parduotuvėje nusiperka reikalingų mokyklinių prekių… O jeigu vaikas vis dėlto neklauso ar isteriškai raitosi ant žemės, tėvai griežtai taria: „Ca suffit!“ (lietuvių k. „Gana!“), o šiam nepaklausius, nevengia pliaukštelėti per kojas ar užpakalį. Beje, pykčio priepuoliams kartojantis, šeima konsultuojasi su psichologu - toks elgesys „nenurašomas“ vaiko amžiaus krizei. Bet nemanykite, kad prancūzai tėvai yra despotai, - vaikams leidžiama turėti savo nuomonę, bet lemiamą žodį taria gimdytojai.
Britai garsėja griežtu auklėjimu ir didžiuojasi, kad jų vaikai yra mandagūs, savarankiški, nelinkę skųstis ir ko nors reikalauti. Mažyliai nuo pat gimimo mokomi nereikšti emocijų, o tėvai nerodo didelių jausmų sakydami, kad nesaikinga tėvų meilė ir švelnumas žaloja vaiko charakterį. Nuo pat mažų dienų šeimoje ir mokykloje ugdoma stipri empatija (įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną). Britų vaikai to mokosi lankydamiesi ligoninėse, bendraudami su senais ar fiziškai nesveikais žmonėmis. Britų vaikai kalbėdami nemosikuoja rankomis, nes gestikuliavimas šioje šalyje laikomas prasto tono ženklu. Anglija Ši šalis pagarsėjusi griežtais auklėjimo metodais. Mažojo anglo vaikystė kupina įvairiausių reikalavimų, kurių tikslas - suformuoti tradicinius angliškus įpročius, požiūrį, charakterio bruožus ir elgesio modelį. Nuo mažų dienų vaikai mokomi kontroliuoti savo emocijas. Vidutinis jaunos mamos amžius - 35-40 metai. Anglės mamos dažnai naudojasi auklių paslaugomis. Vaikai nuo mažų dienų keliauja su tėvais į kavines, kiną, parduotuves ir kitas visuomenines vietas, tad greit adaptuojasi prie aplinkos. Vaikus anglai dažnai giria, manydami, kad tai stiprina jų savivertę ir pasitikėjimą savimi. Dar vienas išskirtinumas - anglės mamos neturi teisės sakyti pastabų svetimam vaikui.
Amerikiečių šeimose dažniausiai auga du arba trys mažyliai, nes tėveliai mano, kad vienam vaikui yra sunku gyventi suaugusiųjų pasaulyje. Nuo pat gimimo mažieji amerikiečiai mokomi užmigti savo kambaryje, o kelių mėnesių kūdikiai lydi mamas į restoranus, vakarėlius ar net į naktinius klubus. Atskiros temos vertas mažųjų Amerikos piliečių maitinimas. Baltos duonos sumuštinis su šokoladiniu kremu ir skardinė gazuoto gėrimo yra normalus priešpiečių užkandis, o greitasis maistas neretai karaliauja ir ant pietų stalo. Tokius pietus nesunku pasigaminti ir pačiam, o savarankiškumas amerikiečių šeimoje yra viena didžiausių vertybių. JAV visi rūpesčiai, susiję su vaiku, gula ant jaunos mamos pečių, kuri neskuba grįžti į darbą iš dekreto. Vaikai auklėjami demokratiškai, kantriai. Už bet kokį nusižengimą taikomos tik dviejų rūšių bausmės: pirma - atimamas žaisliukas arba neleidžiama žiūrėti televizoriaus, antra - „poilsio kėdė“. Jei vaikas kam nors pasakys, kad namuose gavo beržinės košės, tai išgirdęs suaugęs žmogus greičiausiai iškvies policiją. Vaikams suteikiama veiksmų laisvė, mokant juos savarankiškumo. Jau darželyje vaikams sakoma, kad jie turi teisę į savo nuomonę. Su amerikiečiais vaikais dažniau vaikšto tėčiai, o močiučių įtraukimo į vaikų auklėjimą praktiškai nėra. Kanada Čia vaikui leidžiama praktiškai viskas. Žodis „ne“ yra draudžiamas, o pagrindinis auklėjimo tikslas - kūrybingumo ir vidinės laisvės ugdymas. Ribų nėra praktiškai niekur: jokio griežto režimo, reikalavimų, disciplinos. Visi - ir vaikai, ir suaugusieji - nori tiesiog mėgautis gyvenimu.
Italijoje šeima yra šventa, tai - klanas. Vaikams viskas leidžiama, jie auklėjami be jokios sistemos, bet tuo pačiu labai kontroliuojami, todėl užauga tokie pat ekspresyvūs ir nesivaldantys kaip ir jų tėvai. Šioje šalyje vaikas visų pirma yra vaikas, tad jei jis yra aktyvus, išdykauja, stovi ant galvos, daro ką nori, tėvai niekada už tai jo nebaudžia. Italijoje įprasta vaikus palikti giminėms, ypač močiutėms ir seneliams. Vaikučiai lanko darželį tik tada, jeigu nėra giminaičių.
Graikijoje prie mažųjų auklėjimo aktyviai prisideda močiutės. Graikiškas auklėjimas kažkuo primena itališką. Graikai tėvai turi savo taisykles: vaikas visada turi būti pamaitintas, permaitintas, ir net nupenėtas. Tad apkūnus graikų mažylis su maistu rankose - gana paplitęs reiškinys. Dar viena išskirtinė graikų šeimų ypatybė - mamos lepina sūnus, o tėčiai išpildo bet kokį savo dukrų kaprizą. Beje, toks požiūris išlieka, net kai suaugusios atžalos senokai perkopusios 40-ies metų slenkstį.
Švietimo tendencijos pamažu keičiasi visame pasaulyje. Pozityvioji viso to pusė, kad galima dalintis gerosiomis praktikomis ir vienoms valstybėms mokytis iš kitų. Be to, daugelyje šalių pripažįstama, kad šiomis dienomis kelias į tvarią vaiko ateitį ir valstybės klestėjimą per inovacijų taikymą ir progresyvią švietimo sistemą kur kas tiesesnis. Kita vertus, kai kuriose valstybėse gajus iš Rytų Azijos kilęs įsitikinimas, kad tik sunkus darbas ir mechaniškas mokymasis yra raktas į sėkmingą švietimą bei gerus rezultatus. Akivaizdu, jog tokios valstybės, kaip Singapūras ar Japonija, rodo puikius pasiekimus matematikoje ir moksle ir pirmauja visame pasaulyje. Vis tik net ir Rytų Azijos valstybėse mūsų dienomis atsiranda pokyčių, ne visi ilgą laiką taikyti vaikų ugdymo metodai išlaiko savo populiarumą. Pradinėse mokyklose Singapūre pažymius norima pakeisti diskusijomis, namų darbais bei specialiais testais. Nuo 2019 - ųjų metų egzaminai pirmokams bei antrokams bus visiškai panaikinti.
Eglė Tamelytė, skaitmeninių kompetencijų ugdymo programos „Samsung mokykla ateičiai“ vadovė Baltijos šalyse, įsitikinusi, kad lyginant ugdymo proceso rengimą, Lietuvai yra ko pasimokyti iš lyderiaujančių užsienio valstybių. Tačiau E. Tamelytė pabrėžia, kad nereikia skubėti aklai kopijuoti nusisekusių kitų valstybių švietimo sistemų.
Suomijoje mokyklos turi išties gerą technologijų infrastruktūrą - jos yra atviros naudoti pačias įvairiausias programas bei įrenginius, siekiant užtikrinti sėkmingą vaikų mokymąsi. Naudoti kompiuterius bei planšetes įvairių disciplinų pamokose ten įprasta. Gimus vaikui, valstybė rūpinasi ne tik jo sveikata, bet taip pat ir visos šeimos emocine būkle - yra rengiamos įvairios anketos, kurių išvadomis remiantis kuriamos strategijos šeimos gerovei. Smurtas čia taip pat yra griežtai draudžiamas, itin daug dėmesio skiriama vaikų saviraiškos ugdymo raidai. Išplėtota švietimo sistema bei įvykdytos reformos Suomijai atnešė daug pokyčių, kurie visiškai transformavo jų švietimo sistemą. Mažai namų darbų, vos vienas egzaminas, neskatinama tarpusavio konkurencija, kuriama sveika ir harmoninga aplinka - tai tik keletas suomiškų mokyklų sistemos ypatybių.
Apibendrinti norisi pasidalinti vienos mamos komentaru, kuris puikiai apibrėžia auklėjimo modelio pasirinkimą: „Esu iš JAV ir niekada nesigilinau, kaip aš auklėju savo vaikus. Manau, kad liberaliau nei prancūzai. Man atrodo, kad ir mane tėvai auklėjo liberaliau, labiau lepino. Noriu pasakyti, kad tiek aš, tiek ir mano amžiaus prancūzės užaugome žmonėmis. Ir tiek JAV, tiek ir Prancūzijoje yra ir blogų, ir gerų žmonių.“
tags: #seimos #vaiku #auklejimas #uzsienyje