Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899-1985) - tai asmenybė, kurios gyvenimo kelias driekėsi per daugybę Lietuvos kampelių, o jo kūrybinis palikimas praturtino šalies kultūrinį klodą. Dvasininkas, rašytojas, publicistas, kraštotyrininkas ir tautosakos rinkėjas, jis pasišventė savo Tėvynei, jos istorijai ir žmonėms. Jo pseudonimas „Milžinas“ neatsitiktinis - jis atspindėjo ne tik jo siekį garbinti senosios Lietuvos legendinius milžinus, bet ir jo paties siekį savo darbais palikti didžiulį, milžinišką pėdsaką.
Gyvenimo kelias: Nuo gimtinės iki kunigystės ir kūrybos
Nikodemo Švogžlio kelionė prasidėjo 1899 m. kovo 29 d. Trebučių kaime, Švenčionių rajone. Vos jam gimus, šeima, kurioje augo dar penki vaikai, išvyko į Rygą ieškoti pragyvenimo. Jaunasis Nikodemas mokėsi vienoje iš miesto mokyklų, vėliau - rusiškoje gimnazijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Rygoje pablogėjus aprūpinimui maisto produktais, 1915 m. Švogžlių šeima grįžo į gimtuosius Trebučius.
Jau 1916-1918 m. Nikodemas pradėjo mokytojauti Švenčionyse ir Strūnaityje. Tuo pačiu metu, 1917 m., jis pradėjo kurti eiles, o 1918 m. debiutavo spaudoje - „Aušros Vartų kalendoriuje“ buvo išspausdintas jo eilėraštis „Gyvuok, Tėvyne!“. Šis eilėraštis tapo jo literatūrinio kelio pradžia, o vėliau jis pats pažymėjo, kad iki seminarijos baigimo rašė daug eilėraščių, siuntė juos į Amerikos laikraščius.
1918 m. rudenį Nikodemas įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Tačiau jo lietuviškoji veikla nepatiko seminarijos vadovybei, ypač po Vilniaus okupacijos lenkų kariuomenės, kai klierikai lenkai ėmė demonstruoti savo patriotizmą. Ginčai su prolenkiškais profesoriais ir bendramoksliais galiausiai lėmė, kad 1921 m. birželio 15 d. klierikas N. Švogžlys buvo pašalintas iš Vilniaus seminarijos.
Dėka profesorių Mečislovo Reinio ir Jono Skruodžio, jis atsidūrė Kaune, kur įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Vėliau perėjo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Teologijos skyrių, kurį baigė 1925 m. Tais pačiais metais, spalio 12 d., Nikodemas Švogžlys buvo įšventintas kunigu. Kadangi negalėjo laikyti pirmųjų šv. Mišių savo gimtojoje parapijoje dėl politinės situacijos, primicijas jis aukojo Žaslių bažnyčioje.
Tarnystė ir kūryba: Meilė Vilniaus kraštui ir Kernavės garbinimas
Kunigystės kelias Nikodemą Švogžlį vedė per įvairias Lietuvos parapijas. Pirmosios jo pareigos buvo Molėtų mokyklos kapeliono (1925-1927 m.). Vėliau, 1927-1930 m., jis tarnavo Kaišiadorių katedroje vikaru, kurijos notaru ir mokyklos kapelionu. Šiuo laikotarpiu jis aktyviai prisidėjo prie skautų veiklos, įkūrė muziejinę ekspoziciją buvusioje Kaišiadorių medinėje bažnyčioje. Vėliau ši ekspozicija buvo perkelta į parapijos salę, o 1930 m. muziejus perduotas Kaišiadorių parapijai.
1930-1934 m. kunigas klebonavo Kernavėje, kurią jis laikė ypač brangia vieta. Kernavė jam buvo ne tik graži gamtos apsupta vietovė, bet ir senoji Lietuvos sostinė, kurioje jis jautėsi tarsi tikras Milžinas. Savo kūrinyje „Mano gyvenimo pasaka“ jis rašė: „Kernavę mes randame pačioje gražiausioje ir įdomiausioje Lietuvos vietovėje. […] Kernavė yra tenai, kur senų senovėje buvo pirma pirmapradė Lietuvos žemių bei kunigaikštysčių sostinė…“ Kernavėje jis pastatydino parapijos namus, Geležinio Vilko paminklą, daugybę kryžių, organizavo „Vilnijos“ korporacijos šventes ir talkininkavo mokytojui Juozui Šiaučiūnui kuriant vietos mokyklos muziejų.
1934-1939 m. jis klebonavo Gegužinėje, kur tęsė savo kraštotyrinę veiklą, sodino parką, kaupė senienas ir įsteigė muziejėlį. 1937 m. vasarą jis leidosi į savo vienintelę ilgesnę kelionę - į Paryžių ir Lurdą, o įspūdžius aprašė straipsnyje „Ryte“. Vėliau, 1939-1953 m., jis perkeliamas į Onuškį (Trakų r.). Šis laikotarpis tapo vienu dramatiškiausių ir vaisingiausių jo gyvenime. Jis buvo liudininkas ir dalyvis lemtingų įvykių, tarp jų ir karo pradžios, Lenkijos pabėgėlių antplūdžio.
1953-1954 m. kunigas trumpai tarnavo Kauno Įgulos bažnyčioje, bet didelis miestas jį slėgė, todėl prašėsi į kaimo parapiją. 1954-1959 m. jis jau Bijutiškio klebonas, o vėliau tarnavo Kruonyje, Musninkuose, Kazokiškėse, Paparčiuose. Nuo 1968 iki 1979 m. jis antrą kartą buvo paskirtas į Kernavę, kur zakristijoje įrengė kraštotyros muziejų, kuriame buvo sukaupta įvairių liaudies buities, bažnytinio meno bei krašto istorijos eksponatų.
Nuo 1979 m. rugpjūčio jis paskirtas Vievio rezidentu ir laikinu notaru, čia ir praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Mirė 1985 m. sausio 20 d. Vievyje, palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje.
Kūrybinis palikimas: Metraštininko plunksna ir humanizmo liudijimai
Nikodemo Švogžlio-Milžino kūrybinis palikimas neįtikėtinai gausus. Jį galima drąsiai vadinti Lietuvos metraštininku. Jo darbuose gausu istorinės medžiagos, jis kruopščiai rinko faktus, sistemino juos ir pateikė skaitytojui. Jo kūryboje ryškiausiai atsiskleidžia meilė Vilniaus kraštui, apie kurį jis rašė straipsnį „Vilnietiški Švenčionys“ žurnale „Mūsų Vilnius“ (1933).
Jo publicistinio pobūdžio knygos apie Vilniaus bažnyčias, ypač „O šventasis Vilniau!“ (1940), atspindi jo begalinę meilę Vilniui: „Šitą Vilniaus knygą parašiau be galo Vilnių mylėdamas ir džiaugdamasis lietuvių tautos Sostine […] Ką rašiau, tai man meilė diktavo ir kvėpė mane begalinis Vilniaus grožis bei šventumas.“ Jis taip pat išleido dramą „Vilniaus sūnūs“ (1932) ir knygą „Vilniaus Aušros vartai“ (1940).
Kunigas Nikodemas Švogžlys pirmasis kruopščiai ištyrė ir aprašė Vilniaus arkivyskupijos ir Kaišiadorių vyskupijos bažnyčias bei parapijas, surinko ir aprašė jose dirbusių vyskupų ir kunigų biografijas. Jo rankraštinis palikimas ypač vertingas: trys „Kaišiadorių vyskupijos“ tomai, monografijos apie vyskupus J. Kuktą, J. Matulaitį-Labuką, F. Labuką, kunigą dr. J. Stakauską, keliolikos parapijų istorijos, šimto mirusių kunigų biografijos. Jo memuarų šešiatomis, ypač apie 1939-1944 metų įvykius Onuškyje, yra svarbus istorinis šaltinis.
Beveik visa jo kūryba - apie 100 knygų, tarp jų ir kelios dramos - liko rankraščiais. Tačiau jo darbai yra išlikę ir yra saugomi Kaišiadorių vyskupijos kurijoje bei bažnyčiose.
Dievo istorija: Nikodemas
Humanizmas ir pasiaukojimas: Gelbėjant žydus ir sovietų aktyvistus
Nacių okupacijos metais kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas parodė ypatingą drąsą ir humaniškumą. Dirbdamas Onuškyje, jis gelbėjo nuo mirties žydus. Jis slėpė katalikišku Verutės vardu pakrikštytą žydaitę bažnyčios slėptuvėje, išgelbėjo Levinų šeimą bei merginą Feigą. Taip pat jis išgelbėjo Onuškio gydytoją žydą Motelį Kovalskį. Šie faktai užfiksuoti jo užrašuose ir atsiminimų rankraščiuose, o jo kilnus poelgis aprašytas leidinyje „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“. 2000 m. jis po mirties buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už šį žygdarbį.
Nenuostabu, kad 1944 m. pabaigoje, artėjant frontui, kunigas buvo suimtas, tačiau jį išvadavo tie, kuriuos jis pats buvo išgelbėjęs nuo mirties. Jis pavadino pirmojo bolševikmečio trėmimus ir represijas „raudonuoju maru“. Nepaisant grėsmių, jis liko tėvynėje, tęsė savo tautinę veiklą ir rašė.
Pripažinimas ir atmintis
Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba sulaukė pripažinimo. 2001 m. Kaune išleista monografija „Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba“. Publicistas ir kraštotyrininkas Jonas Laurinavičius, kuris pažinojo kunigą nuo vaikystės ir laikė jį didžiausiu autoritetu, parengė knygas „Milžinas: (kun. Nikodemas Švogžlys (1899-1985): jo gyvenimas, kraštotyrinė, publicistinė ir humanistinė veikla“ (1990) ir sudarė knygą „Atsiminimai apie Milžiną“ (2006).
Apie kunigą rašoma daugybėje monografijų, enciklopedijų ir periodinių leidinių. 2012 m. Kernavėje ant bibliotekos pastato atidengta memorialinė lenta Nikodemui Švogžliui-Milžinui atminti su įrašu: „Kunigui, rašytojui Nikodemui Švogžliui atminti“.
Kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas paliko ne tik gausų literatūrinį palikimą, bet ir ryškų humanistinės veiklos pavyzdį. Jo gyvenimas - tai nuolatinė meilė Lietuvai, jos istorijai ir žmonėms, tai pasiaukojimas ir pasididžiavimas savo tauta. Jo darbai ir atminimas gyvena iki šiol, primindami apie išskirtinę asmenybę, kurios plunksna ir širdis tarnavo Tėvynei.