Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elzbietą bažnyčia, esanti Kauno marių pusiasalyje, Pažaislio vienuolyno teritorijoje, yra ne tik svarbus kultūros paveldo objektas, bet ir vienas gražiausių brandžiojo baroko architektūros pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Jos istorija, kupina permainų, meninių vertybių ir dvasinio atgimimo, atspindi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo, suirutės ir atgimimo laikotarpius.
Fundacija ir Statybos Pradžia
Istorija prasideda 1664 metais, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Žygimantas Pacas (1621-1684) įsigijo Pažaislio dvarą ir dosniai jį dovanojo vienuoliams kamalduliams. Jis ne tik perdavė turtą, bet ir įsipareigojo finansiškai paremti 12 vienuolių išlaikymą, skirdamas 40 000 auksinų. Iš pradžių buvo pastatyti mediniai nameliai vienuoliams atsiskyrėliams, vadinamiems emeritais. Vėliau, 1667 metais, Mykolas Kazimieras Pacas prisidėjo prie fundacijos, nupirkęs ir kamalduliams padovanojęs Dusmenų dvarą.
Architektūrinis Šedevras
Pagrindiniai statybos darbai prasidėjo 1667 metais ir tęsėsi iki 1674 metų. Pagal italų architekto Džovanio Batistos Fredianio projektą iškilo didingas barokinis ansamblis. Šis architektas suprojektavo ne tik bažnyčią, bet ir vėliau, XVII a. pabaigoje, pastatytus vartus, svečių namus (forestoriumą), o XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje - vienuolyną su dviem uždarai keturkampiais kiemais ir kitus statinius.
Bažnyčia išsiskiria savo unikalia architektūrine struktūra. Ji yra barokinė, dvibokštė, su įspūdingu kupolu. Centrinė dalis, suplanuota šešiakampio pagrindu, yra sujungta su skirtingo dydžio žemesnėmis patalpomis šešiomis vienodo aukščio arkomis. Toks sprendimas yra gana retas barokinių bažnyčių statyboje. Šoniniame pietų fasade matoma varpinėlė, o galiniame - dviaukštės galerijos.
Meninis Puošybos Turtingumas
Pažaislio ansamblio meninė vertė yra neįkainojama. 1665 m. iš Karaliaučiaus buvo atvežtas geležinis laikrodis. 1676 m. Vilniuje Jonas Delamarsas nuliejo du varpus. Nuo 1675 m. buvo intensyviai dengiamas bažnyčios kupolas ir puošiamas jos interjeras. Stiuko lipdiniai, puošiantys bažnyčios sienas, yra garsaus meistro Džovanio Merlio darbas. Freskas „Marijos karūnavimo“ centriniame kupole XVIII a. pradžioje nutapė italas menininkas J. Rosis. Kitas svarbus dailininkas, Mykolas Arkangelas Palonis, puošė bažnyčią freskomis, kurių bendras skaičius siekia beveik šimtą. Skulptorius Mikalojus Volšeidas iš smiltainio iškalė keturias skulptūras Didiesiems vartams ir grupinę kompoziciją bažnyčios fasadui iki 1676 m.
Vidaus sienoms iškloti juosvas ir rausvas marmuras buvo atgabentas iš marmuro laužyklų prie Krokuvos. Statybos ir marmuro apdailos darbams vadovavo broliai Karlas ir Pjetras Putinis.
Dvasinės ir Istorinės Peripetijos
1712 m. spalio 15 d. Pažaislio vienuolyno bažnyčia buvo konsekruota, suteikiant jai Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elzbietą titulą. Tačiau statybos darbai vienuolyne dar nebuvo iki galo atlikti.
Ansamblio istorija nebuvo rami. 1755 m. žaibas uždegė bažnyčią, apgadindamas biblioteką ir kitas patalpas. 1756 m. buvo rekonstruotas kupolas ir bažnyčios bokštai, architektui Pranciškui Ignotui Hoferiui vadovaujant.
1831 m. Pažaislyje vyko sukilimo vadų pasitarimas. Dėl šio įvykio 1831 m. vienuolynas su bažnyčia buvo uždaryti ir perduoti stačiatikių dvasininkijai. Tai žymėjo naują, dramatišką etapą ansamblio istorijoje. 1836 m. vienuolyno bibliotekos 426 knygos buvo išvežtos į Polocko stačiatikių dvasinę seminariją, o dalis rankraščių ir archyvo atiteko valdžios pareigūnams. Gruzinas vyskupas Kirijonas surinko likusius archyvo dokumentus.
Nuo 1839 m. iki 1844 m. vienuolynas ir bažnyčia buvo remontuojami architektai Karolio Gregotovičiaus, Petro Porto ir Tomo Tišeckio iniciatyva. Bažnyčia buvo pertvarkyta į cerkvę. Stiuko dekoro restauravimui vadovavo Kazimieras Jelskis. Šiuo laikotarpiu buvo išardyti visi septyni altoriai, nukabinta dauguma paveikslų, uždažyta ar pertapyta dalis freskų, sunaikintos fasado skulptūros. 1841-1843 m. pietinėje oficinoje įrengta žiemos cerkvė, užstatytas kupolas. Įrengta cerkvė buvo rekonstruota 1856 m. Taip pat buvo nugriauta 10 emeritų namelių.
1915 m. stačiatikiams pasitraukiant, dalis meno vertybių buvo išvežta į Gruziją, kur atsidūrė ir vienuolyno archyvas. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai Pažaislio ansamblyje įrengė ligoninę ir sandėlius. Bažnyčioje pakaitomis vykdavo pamaldos vokiečių kariams evangelikams liuteronams ir katalikams.
Atgimimas ir Nauji Laikai
1920 m. Pažaislyje įsikūrė iš Čikagos atvykusios vienuolės kazimierietės, kurios rūpinosi vienuolyno pastatų remontu. 1928 m. į Lietuvą grįžo iš Rusijos išvežtas Pažaislio Dievo Motinos paveikslas, 1661 m. dovanotas popiežiaus Aleksandro VII. 1930 m. bažnyčia buvo apdengta skarda.
1940 m. Pažaislio ansamblis buvo nacionalizuotas okupacinės valdžios. Po Antrojo pasaulinio karo vienuolyno pastatas buvo perduotas archyvui, vėliau čia įkurti senelių namai. 1949 m. bažnyčia buvo uždaryta, o 1950-1963 m. vienuolyno patalpose veikė psichoneurologinė ligoninė.
1964 m. Pažaislio ansamblyje įkurtas M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas. Nuo 1964 m. ansamblis pradėtas kompleksiškai tyrinėti, vadovaujant architektei Stefanijai Čerškutei ir inžinierei Janinai Bartkuvienei. 1969-1971 m. buvo sudarytas Pažaislio ansamblio restauravimo ir pritaikymo projektas. 1973-1978 m. svečių namai (forestoriumas) buvo pritaikyti dailės kūrinių ekspozicijai. 1979-1985 m. restauruoti zakristijos lipdiniai ir freskos.
1992 m. sausį Pažaislio ansamblis vėl perduotas vienuolėms kazimierietėms, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Nuo tada ansamblis vėl atgavo savo dvasinę paskirtį ir tapo svarbiu kultūros bei dvasinio paveldo centru.
Pažaislio vienuolyno ansamblis
Gražiosios Meilės Motinos Paveikslas
Pažaislį nuo seno garsino ne tik architektūra, bet ir nežinomo autoriaus nutapytas Gražiosios Meilės Motinos su Kūdikiu paveikslas, populiariai vadintas Kamaldulių Dievo Motina. Šis paveikslas, 1661 m. dovanotas Kristupui Pacui iš popiežiaus Aleksandro VII, buvo laikomas didžiajame Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elzbietą bažnyčios altoriuje. Kasmet liepos 2 dieną, per Marijos Apsilankymo šventę, paveikslas sutraukdavo gausias maldininkų minias, nes garsėjo ypatingomis malonėmis.
Dramatiška buvo ir šio paveikslo istorija. Stačiatikių vienuoliai, pasitraukdami iš Pažaislio, išgabeno jį į Rusiją. Tik 1928 m., seserų kazimieriečių globon, paveikslas grįžo į Pažaislį. 1950 m., vienuolynui einant iš rankų į rankas, paveikslas buvo perkeltas į Kauno arkikatedrą baziliką. Iš ten 1978 m. jis buvo pavogtas, tačiau po metų rastas ir restauruotas. 2000-aisiais, lydimas gausios maldininkų procesijos, paveikslas iškilmingai grąžintas į Pažaislį. Gražiosios Meilės Motina maldininkus tebetraukia ir šiandien, kviesdama juos prašyti malonių ir dėkoti už jas.
Pažaislis Šiandien
Šiandien Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas yra ne tik valstybės saugomas kultūros paminklas, bet ir veikiantis vienuolynas, kuriame gyvena ir juo rūpinasi Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolės. Ansamblis yra vienas puikiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės rytų Europoje. Jame derinamos architektūros, skulptūros ir tapybos formos, atspindinčios XVII a. dvasines vertybes.
Pažaislis šiandien yra ne tik sakralinės paskirties vieta, bet ir tarptautinio Pažaislio muzikos festivalio, pritraukiančio garsius atlikėjus ir melomanus iš viso pasaulio, renginių centras. Lydint maldininkų procesijas, piligrimai ir maldininkai iš Lietuvos ir Europos, ypač iš Lenkijos, atvyksta į Pažaislį prašyti malonių ir dėkoti už jas. Ypač iškilmingai čia švenčiami Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Žolinės) atlaidai.
Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra liudijimas apie meistriškumą, meninę viziją ir dvasinį atsidavimą, kurie įamžinti akmenyje ir drobėje, kviesdami atvykstančiuosius pasinerti į istorijos ir meno pasaulį.