Šiuolaikiniame, informacijos persotintame pasaulyje, kur motinystė dažnai pristatoma kaip idealizuotas, lengvas ir nuolatinio džiaugsmo kupinas procesas, vis mažiau lieka neatsakytų klausimų. Tačiau ar tikrai daugiau žinome, ar tiesiog apsimetame, kad žinome? Ir kodėl svajonės ir motinystės lūkesčiai, lengvos motinystės iliuzija taip stipriai skiriasi nuo patiriamos realybės? Šiame straipsnyje gilinsimės į šias temas, remdamiesi įvairių motinų patirtimis ir ekspertų įžvalgomis, siekdami atskleisti sudėtingą, daugiasluoksnį ir dažnai nepatogų motinystės paveikslą.
Lūkesčių ir Iliuzijų Pasaulis
Daugelis motinų, dar prieš susilaukdamos vaikų, susikuria tam tikrus lūkesčius ir iliuzijas apie motinystę. Šios vizijos dažnai formuojasi remiantis vaikystės patirtimis, visuomenės stereotipais ar socialinių tinklų idealizuotais vaizdais.
Marija Keršanskienė, tinklalaidės „Kalba mamos“ autorė, pasakoja, kad augusi penkių vaikų šeimoje, kurioje mama spėdavo pasirūpinti ir vaikais, ir šeimos verslu, ji svajojo apie gausią šeimą. Mintis, kad motinystė gali pažerti iššūkių, jos galvoje net nešmėkštelėjo. „Kad būčiau žinojusi“, - juokiasi ji, prisimindama, kaip gimus sūnui, valandų valandas vaikščiojo po parkus, nes mažylis pabusdavo vos vežimėliui sustojus. Klausydama užsienio tinklalaidžių apie mamų patirtis, ji suprato, kaip svarbu apie tai kalbėti ir lietuviškai, juk yra daugybė mamų, kurios negali net valandėlės prisėsti, išgerti kavos ir paplepėti su drauge.
Toma Dambrauskė, tinklaraščio ir parduotuvės „Twinstory“ kūrėja, nuo vaikystės svajojo apie motinystę ir netgi nuspėjo savo vaikų skaičių: „Visada sakydavau, turėsiu dvynukus: berniuką ir mergytę, o tada dar vieną vaiką“. Nors jos istorija turi laimingą pabaigą, ji prasidėjo dideliu skausmu. Medicinos teigimu, jai su vyru susilaukti vaikų buvo tik nedidukė galimybė, tačiau norai ir svajonės buvo stipresni. Pirmoji pagalbinio apvaisinimo procedūra buvo sėkminga, deja, kūdikio Toma neteko. „Supratau tai ne iš karto, prireikė ilgos psichoterapijos, kad galėčiau pasakyti, jog kūdikio netektis buvo tai, kas man leido atsisukti į save ir pradėti pokyčius ne išorėje, o viduje“. Antrasis nėštumas, nors ir prasidėjęs su grėsme jos pačios gyvybei, padovanojo dvynukus, o jų antrojo gimtadienio dovana - dar vienas nėštumas.
Eglė Aukškalnienė, psichologė ir studijos „Vilkės namai“ įkūrėja, dalijasi savo motinystės planu: „Aš viską galiu pati“. Ir viskas atrodė, kad tai puikus planas, net gydytojai stebėjosi, kaip puikiai ji atsistatinėjo po gimdymo, per dieną spėdavo maksimaliai visko. Tačiau gyvenimas pateikė staigmenų.
Miglė, kuriai gyvenimas anksti privertė atsisakyti „viską galiu pati“ idėjos, sunkiai gijo po gimdymo, kas ją paguldė ant lovos ir parodė, kad kitų pagalba yra tiesiog neišvengiama. Gimdyti ji vyko svajodama apie idilišką laiką su naujagime dukra prie židinio, nes karantinas gyvenimą sutalpino į namus, todėl toks lūkestis atrodė lengvai išpildomas.
Dovilė Šafranauskė, tėvystės koučerė ir Mylu.lt projekto bendraįkūrėja, į motinystę keliavo skaitydama ir tikėdama, kad kuo daugiau žinai, tuo daugiau galima sukontroliuoti ir suvaldyti. „Iki nėštumo vadovavau įmonei - viskas suplanuota, sustyguota“. Tačiau pirmieji metai su kūdikiu ją nustebino, nors mėgautis pradėjo tik po to, kai išgyveno skaudų supratimą, kad niekada negalės žindyti. Skaitydama knygas, kad visos gali žindyti, ji svajojo apie tai, tad naujiena, jog ji patenka tarp to neįtikėtinai mažo procento moterų, kurios neturi pieno liaukų, paprasčiausiai netilpo jos galvoje.
Socialinių Tinklų Įtaka ir "Reali Motinystė"
Neretai būtent socialiniai tinklai susilaukia priekaištų, kad pateikia iškreiptą motinystės paveikslą. Živilė pastebi, kad dar visai neseniai jose buvo vien išdailintos, nufiltruotos tobulos motinystės nuotraukos. Tiesa, tai keičiasi, dabar lyg ir daugiau kalbama apie tamsiąją motinystės pusę. Tačiau, anot jos, mes tarsi ieškome vienos motinystės išraiškos, pamiršdami jos daugialypiškumą. Motinystė yra magiška, praturtinanti tobulomis akimirkomis ir pilnatve. Ir tuo pačiu kartais ji velniškai sunki, kartais atrodo, kad niekas nepavyksta, kad jos negana ir apskritai, kad ji yra nevykusi mama. Tiesiog pamirštame pasakyti, kad visi šie jausmai yra tikri, normalūs ir jie jokiu būdu nereiškia, kad kažką darai blogai.
Ji prisimena, kaip pasidalinusi su artimomis moterimis savo sunkiais išgyvenimais išgirdo: „Bet juk tu labai norėjai vaikų…“. Tarsi vaikų norėjimas nebepaliktų teisės jaustis pavargusia, kartais sugniuždyta ir pasimetusia. Tarsi išsipildžius svajonei jau bus tik džiaugsmas ir šypsenos.
„Man atrodo, kaip ir ankstesniame darbe, taip ir motinystėje, ieškojau kažkokio savęs patvirtinimo, tarsi pagyrimo iš išorės, kokia šaunuolė, kaip tu viską padarai“. Iliuzijų dužimas tikrai skausmingas ir kartu jis padeda atrasti naują santykį su realybe. Kai pradedame nebesipriešinti, imame tarsi judėti nauja kryptimi. Taip nutiko Miglei, kai paleidusi kontrolę tiesiog pradėjo kurti naują santykį su dukra. „Atrodė, kad man niekas nesiseka. Man nesisekė būti gera mama, nes man nesisekė sukontroliuot, niekas nevyko pagal mano planą, aš nervinuosi, vaikas nervinasi, ir mes sukamės su ja rate, kur tiesiog nesmagu vienai su kita būti. Tada vieną dieną ateina žinojimas, kad taip aš nenoriu“.
Šiame kontekste ypač svarbus tampa atviras kalbėjimas apie motinystę, kuris ne gąsdina, o kuria sveikesnę visuomenę ir formuoja adekvačius motinystės lūkesčius, taip pat kuria saugią erdvę jaustis visaip. Motinystę, apie kurią rašome bloguose ir socialiniuose tinkluose, vadiname „realiąja“ arba „realistine“. Šiai kalbėjimo tradicijai būdinga tai, kad motinos (taip pat ir tėvai) atvirai analizuoja visuomenės lūkesčius jų atžvilgiu, neišvengiamą įtampą, negalint šių lūkesčių atitikti, kūno ir psichologinius iššūkius.
Izoliacija, Vienatvė ir Palaikymo Svarba
Viena iš didžiausių motinystės problemų, kurią atskleidžia daugelis patirčių, yra izoliacija ir vienatvė. Ši izoliacija nutinka dėl pakitusios visuomenės struktūros, tai yra, dėl perėjimo prie siaurų branduolinių šeimų, kuriose nebelieka žmonių, galinčių perimti kūdikį ir perduoti patirtinį žinojimą. Buitis taip pat dažniausiai krenta ant likusios namuose motinos (arba tėvo) pečių. Tai sunki ne tik fizinė, bet ir emocinė patirtis.
Ieva Žvinienė, psichologė iš „Nerimo klinikos“, patvirtina tai ir statistiškai. Naująjį gyvenimą tapus tėvais vadiname specifiniu būviu. Toks būvis reikalauja gebėjimo išbūti ramiai gana ilgą laiką nuobodžiose kasdienybės rutinose, tačiau tai nėra įprasta monotonija ar nuobodulys. Specifinio būvio kasdienybei būdinga tai, kad ji yra įelektrinta ir nerimastinga, nes šalia rutiniškų dalykų visada iškyla atsakomybė už kitą žmogų, nežinomybė, mirties baimė. Iš išorės puikiai sustyguotos motiniškos kasdienybės viduje - daugybė sprendimų, ekstremalumų, ribinių patirčių.
Kai savo įrašuose klausiame moterų, kodėl jos tinklaraščiuose ir socialiniuose tinkluose dalijasi motinystės patirtimis, kodėl apie jas rašo, atsakymai būna tokie: „kad neišprotėčiau“, „kad išneščiau sveiką kailį“, „dėl egoistinių tikslų“, „dėl savęs“. Vidinių ir išorinių lūkesčių neatitikimas su tikrove toks didelis, kad sprogdina žmogų iš vidaus. Taigi, anksčiau ar vėliau motina pasiekia ribą: ateina lūžis ir suvokimas, jog tam, kad išgyventum, turi kažką keisti. O tai reiškia - atsipalaiduoti. Nes tavo motiniška atsakomybė vis dėlto yra ribota, nes ne viską įmanoma sukontroliuoti, o gal ne viską ir reikia.
Kitas pasiekto lūžio efektas yra tai, kad atsiranda jėgų ieškoti pagalbos iš šalies, norisi išvesti užsitęsusią izoliacijos būseną iš grynai asmeninės patirties zonos. Dovilė dalijasi: „Mane gelbėjo užsienio mamų palaikymo grupės, kuriose buvo labai aiškios taisyklės, moderatoriai ir tiesiog labai palaikanti aplinka“. Nes prieš penkerius metus Lietuvoje apskritai mažai buvo apie tai kalbama, o tuo metu, tikriausiai kaip ir vis dar, mamų grupėje pasidalinus savo rūpesčiu, galima buvo sulaukti visko, bet ne nuoširdaus palaikymo. Dėl to ir gimė MYLU Tėvai bei „Augančios MES“ palaikymo grupės, kurios yra moderuojamos ir emociškai saugios.
"Pakankamai Geros Mamos" Koncepcija ir Autentiškumo Svarba
Psichologė Milda Lukauskienė, Motinos ir vaiko namų specialistė, įvardija, kokia mama reikėtų būti: „Pakankamai gera mama. Tobulų mamų nebūna“. Šiuose namuose dažnai mamos būna save nukryžiavusios. Supranta kiekvienos mamos norą padaryti viską dėl savo vaiko kuo geriau. Reikia save padrąsinti, kad gali kažką padaryti rytoj, ko šiandien galbūt nepadarei. Vaikui nereikia tobulos mamos, jam reikia pakankamai geros mamos.
Milda Lukauskienė atskleidė tobulų tėvų siekiamybės žalą vaikams: „Jeigu vaikas mato tik tobulus supertėvelius, jam būna labai sunku, nes jis netobulas. Vaikui sveika matyti netobulus, nuodėmingus, klystančius tėvus. Matyti, kaip jie elgiasi, reaguoja tam tikrose situacijose“. Tobulybės siekis kartais paslepia tėvų emocijas, bet psichologė kritikuoja tokį tėvų elgesio modelį: „Negalima nuo vaikų slėpti emocijų. Tuomet vaikas išmoks slėpti savo emocijas. Tai negerai. Reikia galvoti, ne kaip daryti, kad vaikas nepamatytų blogų emocijų, bet kaip jas reikšti. Svarbu darbas su savimi ir emocijų raiška. Panaudoti savo emocijas vaiko augimui. Jokiu būdu neslėpkite emocijų. Jos turi būti legalizuotos.“ Milda priduria, kad vaiką auginame, mokydami savo pavyzdžiu.
Eglė, primindama, kad kartu su Mylu.lt „Vilkės namų“ studijoje startuos nauja programa „Ryšio dirbtuvės: Mama ir kūdikis“, pastebi: „Tikiu, kad kalbėdami apie motinystę pirmiausia turime atsigręžti į mamą. Mes natūraliai tarsi mokame susitelkti į vaiką, tačiau tam, kad prisimintume save, kartais prireikia padrąsinimo. Padrąsinimo pasitikėti savo jausmu, kuris galbūt nedrįsta prieštarauti tam, kas parašyta knygose. Nes kai mes neturime galimybės atsiremti į tai, ką jaučiame, labai sunku priimti savo ir vaiko unikalumą“.
Toma sako, kad dvynukų auginimas ir supratimas, kokie jie gali būti skirtingi, lengvai išmuša visus taisyklių laikymosi saugiklius ir yra geriausia galimybė auginti save. O gimus trečiajai dukrytei, viskas liejosi labiau iš pajautimo. Marta kvietė mamas skirti šiek tiek laiko sau, pažadėdama pasirūpinti jų mažyliais, kol bus daromos grožio procedūros.
Motinystė ir Kūryba: Dvigubas Krūvis ar Papildoma Jėga?
Motinystės ir kūrybos dichotomija, kaip ir daugelis kitų dichotomijų, yra sudėtingas klausimas. Kaip kūrėjoms sekasi persiplėšti per pusę, kai, likus dienai iki dedlaino, vaikui užkyla temperatūra? Menininkės dalijasi savo patirtimis.
Viena menininkė pasakoja, kad kol neturėjo vaikų, didesnę laiko dalį iššvaistydavo visokioms egzistencinėms kančioms, overthinkinimui. Vaikai - jos kelrodžiai, nes padeda pasitikrinti, kiek ji yra čia ir dabar, nes būdama mama turi būti čia ir dabar. Jos darbo įpročiai tapo reguliaresni, dienotvarkė - labiau struktūruota. Tiksliai nesusiplanavusi dienotvarkės, ji turi būti visiška improvizatorė ir dirbti tada, kai jos vaikai patys kuo nors užsiima, kai netyčia atsiranda laisvo laiko tarpas. Labai daug padeda seneliai - tiesiog neįsivaizduoja, kaip vaikus galima auginti be senelių, be „didelio kaimo“. Esu apdovanota tuo kaimu, kuriame auga jos vaikai ir kur atsiranda erdvės, daugiau laiko kūrybai. Ji niekada nebuvo iškritusi iš meno pasaulio, tačiau pradėjo matyti skirtumus tarp menininkų, kurie turi vaikų, ir kurie ne. Pasaulėžiūra ir suvokimas skiriasi kaip diena ir naktis.
Kita kūrėja, oficialiai niekada nebuvusi menininkė, tačiau greičiau meniškos sielos, kūrybinga, pasakoja, kad vis ko nors prisigalvodavo. Dirbo filmavimo aikštelėse, kino festivaliuose, dar vertė. Kartą kažkokiam žurnale pamačiau jos svajonių vaikų nuotraukas. Baltaplaukiai susivėlę laukinukai. Su lazdom, apsikaišioję plunksnomis ir gėlėmis… Gimė Emilis, ir iškeliavo. Į Andalūzijos kaimą, kur saulė žiemoja. Ten pradėjo skleistis. Pajuto laisvę, neįtikėtiną ryšį su gamta, su visata, žmonėmis. Gyveno apsupti kalnų, jūra ne taip toli. Gimė Alisa. Vaikai jai buvo viskas. Jos pratęsimas. Kartu rinko šiukšles, iš jų kūrė objektus, istorijas, laiškus. Vakarais iki vėlumos prie židinio vertė filmus, vaikai parnešdavo malkų iš kalnų. Jie turėjo švilpynę, vis jai pašvilpdavo. Viskas gerai, mama. Augo stiprūs, savarankiški, draugavo su gyvūnais, mokėjo susirasti maisto gamtoje. Pradėjo kurti žemės meną. Iš to gimė projektas „Žaliasis spindulys“, subūrė bendruomenę. Atidarė lietuvišką mokyklėlę „Vaivorykštė“. Įkūrė kartoninį teatrą, kurį nusipiešdavo, išsipjaudavo ir nešdavo ant kupros. Rodė spektaklius. Vaikai visur su ja. Jautėsi nuolat pervargusi, bet įkvėpta. Vasaras leisdavo Lietuvoje. Čia vėl kiti nuotykiai. Atostogų niekada neturėjo. Gimus vaikui viskas pasaulyje staiga ėmė kelti nuostabą. Kad sninga, kad jūra, kad spektaklis, kad teatre nėra langų. Visas galerijas ir spektaklius sužiūrėjo iš vaiko perspektyvos - tai visiškai kitas menas. Ypač sustiprėjo tai, kaip mato spalvas, formas ir tekstūras, nuostabų nuogą kūną, kaip girdi ir jaučia garsą: viskas labai ryšku. Tiesa, dukrai augant ir keliant daugiau klausimų, ėmė mąstyti apie moters padėtį XXI a. visuomenėje. Kūryboje motinystė atvėrė savotišką antrą dugną: tarsi turėtų dvigubą prieigą prie to, ką gali jausti ir mąstyti žmogus. Pasikeitė ir laiko sąvoka: nuo pat vaiko gimimo, kai tik turi laiko, ką nors daro. Nebesvajoja, kaip ką darys: gauna minutę - veikia. Kartais girdi, kaip kolegos laiką skaičiuoja savaitėmis. Su motinyste gerokai sumažėjo jos ego: kai sukuri žmogų, supranti gyvybės vertę ir gyvybių lygybę.
Išvada: Kelionė į Autentišką Motinystę
Motinystė - tai ne tik džiaugsmo ir pilnatvės šaltinis, bet ir neatsiejama sudėtingų iššūkių, netikėtumų ir asmeninio augimo kelionė. Iliuzijos apie lengvą motinystę dažnai susiduria su realybės brutalumu, tačiau būtent šis susidūrimas ir leidžia atrasti autentiškumą, suprasti savo ribas ir ieškoti bei priimti pagalbą.
Kalbant apie motinystę, svarbu atsigręžti į pačią mamą, jos jausmus ir poreikius. Tik būdamos "pakankamai geros" sau, galime būti "pakankamai geros" savo vaikams. Palaikymo grupės, atviras pokalbis ir supratingumas visuomenėje yra būtini, kad motinystė taptų ne našta, o pilnaverčiu, nors ir sudėtingu, gyvenimo etapu. Svarbu suprasti, kad motinystė nėra kažkoks kitas gyvenimas, o jos tęsinys, kuriame atsispindi ankstesnės patirtys, elgesio strategijos ir lūkesčiai pačioms sau. Iliuzijų dužimas, nors ir skausmingas, yra būtinas žingsnis link naujo santykio su realybe ir savimi.
tags: #paveiksliukai #apie #motinyste