Oriana Fallaci, Florencijoje gimusi, prieštaringai vertinama rašytoja, žurnalistė ir politikė, yra viena tų asmenybių, kurių darbai ir mintys nepalieka abejingų. Columbia College of Chicago rektorius ją pavadino „viena skaitomiausių ir mylimiausių autorių pasaulyje" ir jai suteikė literatūros garbės daktarės vardą. Jos, kaip karo korespondentės, patirtis ir interviu su pasaulio galingaisiais atskleidė karščiausius ir svarbiausius mūsų laikmečio konfliktus, nuo Vietnamo iki Artimųjų Rytų. Jos knygos, išverstos į daugybę kalbų, liudija apie jos gebėjimą paliesti universalias temas.
Viena pirmųjų ir didžiausio pasisekimo sulaukusių jos knygų, tapusi bestseleriu visame pasaulyje, yra „Laiškas negimusiam kūdikiui“. Tai ne tik knyga, bet ir giliai asmeniškas, jausmingas besilaukiančios moters dialogas su dar negimusiu vaiku. Ji kelia esminius klausimus: ar jis turi teisę gyventi, ar jis bus laimingas šiame pasaulyje, pilname prieštaravimų ir skausmo? Šis tekstas nagrinėja šias temas, pasitelkdamas O. Fallaci išsakytas mintis ir papildydamas jas platesniu kontekstu apie motinystę, pasirinkimus ir visuomenės požiūrį.
Gyvybės kibirkštis ir egzistencinė baimė
„Šiąnakt sužinojau, kad buvai gyvenimo lašas, ištrūkęs iš nebūties. Glūdėjau tamsoje, išplėtusi akis, ir staiga joje tarsi žaibas blykstelėjo tikrumas: taip, tu buvai. Egzistavai.“ Šie žodžiai atspindi momentą, kai moteris suvokia savo nėštumą - ne tik kaip fizinį faktą, bet ir kaip egzistencinį virsmą. Šis suvokimas apima stiprią, netikėtą emocijų bangą: „Pasijutau lyg po šūvio į krūtinę: mano širdis sustojo. O kai ji vėl pradėjo plakti, pulsuodama stipriai ir kurtinamai, lyg būtų šaudoma iš pabūklų, susivokiau tarytum bekrentanti į šulinį, pilną nežinomybės ir siaubo.“ Tai nėra įprasta motinystės džiaugsmo akimirka, o greičiau gilios, universalių klausimų kupinos baimės pradžia.
Ši baimė nėra nukreipta į išorinius veiksnius: „Suprask - tai ne žmonių baimė. Man nerūpi, ką galvoja kiti. Tai ne Dievo baimė - aš netikiu Dievo. Ne skausmo baimė - aš nebijau skausmo.“ Pašnekovė aiškiai apibrėžia savo nerimo šaltinį: „Tai baimė tavęs - tos akimirkos, kai buvai išplėštas iš nebūties ir įsitvirtinai mano įsčiose.“ Ši baimė kyla iš suvokimo, kad jos gyvenimas nebebus vien jos pačios, o dabar ji yra atsakinga už kitą gyvybę, kurios ji „niekada nebuvo pasiruošusi tave priimti, nors labai tavęs laukiau.“
Pagrindinis klausimas, kankinantis moterį, yra ne jos pačios norai ar poreikiai, o paties vaiko potenciali ateitis: „O jeigu tau nepatiktų gimti? O jei vieną dieną imtum man priekaištauti šaukdamas: „Kas tavęs prašė mane pagimdyti, kodėl mane pagimdei, kodėl?!“ Ji mato gyvenimą kaip nuolatinį vargą, karą, kuriame už trumpus džiaugsmo intarpus tenka skaudžiai mokėti. Tai kelia klausimą apie teisę suteikti gyvybę, kuri gali būti kupina kančių.
Dilema: Gyventi ar negyventi?
Viena iš didžiausių dilemų, su kuria susiduria būsimoji motina, yra supratimas, ar ji turi teisę nutraukti neprasidėjusią gyvybę. „Kaip sužinosiu, kad nėra teisinga tavimi atsikratyti, kaip pajausiu, kad nenori būti grąžintas tylai? Juk negali man pasakyti.“ Ši neapibrėžtumas yra itin sunkus, nes vaiko gyvybės lašas, vos pradėtų ląstelių kekė, gali būti suvokiamas ne kaip pilnavertė gyvybė, o tik kaip „gyvybės galimybė“. Moteris trokšta „kokios nors užuominos ar ženklo“, kuris padėtų jai apsispręsti.
Jos pačios patirtis su motina suteikia dar vieną perspektyvą. „Mano mama tvirtina, kad aš tai padariau, todėl ji mane pagimdė.“ Tačiau šis teiginys slepia skaudžią istoriją: „Matai, mano mama manęs nenorėjo. Buvau pradėta per klaidą, išsiblaškymo akimirką.“ Motina bandė nutraukti nėštumą, tačiau vaiko sujudimas įsčiose, tarsi prašymas neatsisakyti jo, pakeitė jos sprendimą. „Ji jau kėlė stiklinę prie lūpų, bet staiga ją atitraukė ir šliūkštelėjo jos turinį ant žemės.“ Šis momentas, nors ir atrodytų kaip išsigelbėjimas, moteriai palieka dviprasmišką jausmą: „Ir ar tai buvo gerai, ar blogai, nežinau. Kai esu laiminga, manau, kad buvo gerai, o kai nelaiminga - blogai.“
Nepaisant visų abejonių ir skausmo, moteris tvirtai laikosi pozicijos, kad „nėra nieko blogiau už nebūtį.“ Ji nebijanti skausmo, nes jis yra neatsiejama gyvenimo dalis, kaip ir kūno dalys. Ji taip pat nebijanti mirties, nes mirtis yra įrodymas, kad egzistavai. Jos didžiausia baime yra „niekio, nebūties, būtinybės pasakyti, kad negalėjau būti dėl atsitiktinumo, klaidos ar išsiblaškymo.“
Atsakingas pasirinkimas ir visuomenės spaudimas
Daugelis moterų susiduria su klausimu: „Gimdyti vaiką? O kam? Kad alktų ir šaltų, kad būtų išduotas ir įskaudintas, kad būtų užmuštas kare ar mirtų nuo ligos?“ Šis klausimas atspindi bendrą visuomenės požiūrį, kuris kartais linkęs atimti viltį, o ne ją kurti. Tačiau, anot pašnekovės, net ir kentėdama, ji darytų išvadą, kad „kentėti yra geriau nei nebūti.“ Gimti yra geriau nei negimti. Tačiau ji abejojo, ar gali priversti kūdikį taip pat mąstyti, ar tai nebus jos pačios egoistiškas sprendimas.
Moters apsisprendimas tęsti nėštumą nebūtinai kyla iš egoizmo ar asmeninio džiaugsmo. „Prisiekiu, pagimdyti tave manęs nė kiek nedžiugina. Nematau savęs su dideliu pilvu vaikščiojančios gatvėmis, nematau savęs nei tave žindančios, prausiančios, mokančios kalbėti. Esu dirbanti moteris ir turiu daug kitų užsiėmimų bei pomėgių. Juk tau jau sakiau: man tavęs nereikia. Bet vis tiek tave nešiosiu - patinka tau tai ar ne.“ Šis pareiškimas atskleidžia sudėtingą moters vidinį pasaulį, kuriame sprendimas tęsti nėštumą yra sąmoningas pasirinkimas, nepaisant asmeninių norų ar patogumo.
Įdomu tai, kaip jos sprendimas buvo priimtas vaiko tėvo. Pokalbis telefonu atskleidė jo abejingumą ir materializmą: „Kiek reikės?“ - paklausė jis, turėdamas omenyje pinigus, kad moteris „nusikratytų“ vaiku. Jo pasiūlymai, maldavimai ir grasinimai, susiję su karjera ir atsakomybe, atspindi visuomenės spaudimą ir stereotipus. Tai parodo, kaip skirtingai visuomenė vertina moters ir vyro atsakomybę už vaiko atėjimą į pasaulį.
Meilės samprata ir jos ribos
O. Fallaci griežtai kritikuoja tradicinį meilės supratimą, laikydama ją „milžiniška apgaulė, kuri nuramina ir linksmina žmones.“ Ji nekenčia žodžio „meilė“, kurį girdime iš visų pusių - iš kunigų, reklamų, politikų. Ji atskiria „mėgstu“ nuo „myliu“, teigdama, kad pastarasis žodis yra per daug galingas ir dažnai klaidinantis. Ji pati neigia, kad myli vaiko tėvą, nors jį „žavėjosi“ ir „troško“.
Jos požiūris į meilę yra glaudžiai susijęs su laisvės samprata. „Niekas taip nekelia grėsmės tavo laisvei, kaip paslaptinga aistra, kurią vienas kūrinys jaučia kitam… Nėra stipresnių saitų nei grandinių, nei užtvarų, galinčių tave priversti aklai vergauti ir įkalinti beviltiškame bejėgiškume.“ Ji laiko pasidavimą aistrai savęs išdavyste, atsisakymu savo teisių, orumo ir laisvės.
Tačiau, nepaisant skeptiško požiūrio, ji pripažįsta, kad meilės samprata yra neiššifruota ir jai pačiai svarbi. „Vis dėlto, vis dėlto turi būti kažkas, kas sugebėtų man išaiškinti šio prakeikto žodžio prasmę, vaikeli. Juk turi būti kažkas, kas padėtų man atskleisti, kas tai yra ir kad yra. To man labai reikia, to alkstu.“ Ji svarsto, kad galbūt meilė yra tai, ką motina jaučia savo kūdikiui - besąlygiškas rūpestis ir globa.
Gyvybės trapumas ir netektis
Nėštumo metu moteris susiduria su fiziniais sunkumais: „Jaučiuosi blogai. Jau visa savaitė, kai sunku dirbti. Mano koja sutino.“ Ji susirūpina dėl planuotos kelionės, kuri yra „ypač svarbus projektas“. Vis dėlto, ji nusprendžia tęsti, nes „gydytojas nepasakė, kad nėštumas - ne liga, o normali būklė, ir kad turiu daryti viską, ką anksčiau dariau.“
Netikėtai jos sveikata pablogėja, ir gydytojas liepia jai „gulėti lovoje.“ Tai sukelia papildomą nerimą, nes ji gyvena viena ir tai apsunkina jos kasdienybę. Ji priversta meluoti darbdaviui, teigdama, kad serga bronchitu, bijodama prarasti darbą ir likti be pajamų. Tuo tarpu vaiko tėvas, su kuriuo ji bendravo telefonu, dingsta, tikėdamasis likti nuošalyje.
Galiausiai, įvyksta tragedija. Po savaitės kraujavimo, kurio gydytoja nepastebėjo, ji sužino skaudžią žinią: „Jūs teisi. Daugiau nebeauga. Galbūt jau dvi ar tris savaites. Drąsos - viskas baigėsi. Mirė.“ Ši žinia ją ištinka tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Ji lieka be žodžių, be minčių, jos kūnas ir protas „suakmenėjęs ir nebylus.“
Vėliau, apimta šaltumo ir juodos lubos, ji mato magnoliją ir prašo kūdikio nusiskinti žiedą. „Man niekad nepavyko, o tau pavyks.“ Tai simbolinis gestas, perteikiantis neišsipildžiusią svajonę ir paskutinį ryšį su prarastu vaiku. „Kur esi? Buvai čia ir prilaikei mane, buvai didelis, buvai vyras. O dabar tavęs nebėra. Liko tik indas su spiritu, kuriame plaukioja kažkas, kas nenorėjo tapti vyru ar moterimi, kam nepadėjau tapti vyru ar moterimi.“ Ji suvokia, kad gyvenimas egzistuoja ir be jos bei jos vaiko, kad „gyvenimui nereikia nei tavęs, nei manęs.“ Ši mirtis, tiek vaiko, tiek galbūt ir jos pačios, tampa nebe tokia svarbi, nes „gyvenimas egzistuoja.“
Supermamytės ir visuomenės požiūris į motinystę
Terminas „supermamytė“ dažnai įgauna neigiamą atspalvį, apibūdinant moteris, kurios visą savo gyvenimą paskiria vaikams, siekdamos, kad šie užaugtų „vunderkindais“. Tai sukelia pasipiktinimą ir ironiją, nes atrodo, kad tokios moterys neturi savo gyvenimo. Tačiau problema slypi ne pačiose „supermamytėse“, o pačioje visuomenėje, kuri, nepaisant kalbų apie toleranciją, išlieka panaši į viduramžius.
Net jei moteris turi aukštas pareigas, diplomus, prabangų gyvenimą, jei ji „atrodo kitaip“ ar elgiasi kitaip, ji gali prarasti savo padėtį. Tai antropologinis principas, kai gentis vengia svetimų, nes jie kelia grėsmę jos kultūrai. Tačiau ar šis principas realus XXI amžiuje, kai žmonės keliauja, tuokiasi ir gimdo vaikus su užsieniečiais?
„Supermamytės“ nėra sukurta problema, o visuomenės nuomonės atspindys, neleidžiantis niekam ramiai gyventi. Kai kurie kritikuoja jų elgesį - mažybinius žodelius, vaikų išmatų nuotraukų publikavimą socialiniuose tinkluose, tarpusavio varžymąsi forumuose. Tačiau kartu gaila ir jų, nes jos patiria didžiulį spaudimą būti „super-duper-turbo“ mamomis.
Moterys be vaikų: nepatogus pasirinkimas
Dar labiau nei „supermamos“ yra kritikuojamos moterys, kurios nenori arba negali turėti vaikų. Jei jos atvirai pareiškia, kad nenori vaikų, jos laikomos „ne visai sveikomis“. Klausimai apie tai, kas gi joms paduos stiklinę vandens senatvėje, rodo visuomenės primetamą modelį. Tačiau moterys turi teisę nenorėti gimdyti. Kai jos bando gintis, jas nurašo, manydamos, kad tiesiog „neturi normalaus diedo“. Tačiau jei moteris yra savo kūno savininkė, gimdyti ar ne - jos asmeninis sprendimas.
Net vaikų neturėjimas iki tam tikro amžiaus sukelia visuomenės reakciją. Jennifer Aniston, sulaukusi vos kelių papildomų kilogramų, spauda skelbia, kad ji pagaliau nėščia. Tačiau ji priversta aiškintis, kad tai tik svorio pokyčiai. Nemažai Holivudo žvaigždžių, tokių kaip Renee Zellweger, Kim Cattrall, Helen Mirren, Cameron Diaz, atvirai prisipažino, kad niekada nenorėjo turėti vaikų.
Sunku yra moterims, kurios negali turėti vaikų, nors jų labai norėtų. Ką joms atsakyti į klausimą: „Kada gi tu gimdysi?“ Tai skausminga patirtis, kurios neįmanoma dalintis su visais. Jos išgyvena nusivylimą, tikėjimą, kad pagaliau pasiseks, o paskui - persileidimus. Visuomenė joms liepia atsipeikėti ir šypsotis, nes „kada nors gi pasiseks, reikia tik stengtis.“
Jei moteris pagaliau pastoja, visi pradeda spėlioti: pati pastojo ar buvo pagalbinis apvaisinimas? Beyonce ir Amal Clooney nėštumai sukėlė daugybę spekuliacijų. Tačiau gal verta mąstyti kitaip? Kas, jei „supermama“ laukė vaiko dešimt metų, nes negalėjo pastoti? Kas, jei moters sutuoktinis yra nevaisingas, bet ji nenori jo mesti? Kas, jei moteris negali turėti vaikų, bet jos vyras gerbia ir myli žmoną?
Gimdymo stereotipai kine ir tikrovėje
Filmai dažnai formuoja klaidingus stereotipus apie gimdymą. Gydytojas akušeris-ginekologas Egidijus Jakiūnas paaiškina, kas yra tikra, o kas išgalvota.
- Gimdyti - tai garsiai rėkti: Nors kai kurios moterys rėkia, dauguma gimdo ramiai. Vyro buvimas šalia gali skatinti garsesnę reakciją, galbūt norint jam ką nors įrodyti. Tačiau rėkimas nėra būtinas - tinkamas nuskausminimas ir kvėpavimo technikos gali padėti. „Stumti“ - svarbus procesas, padedantis vaikui užgimti, tačiau jėgų tam suteikia gimdos susitraukimai.
- Putlus, drūtas naujagimis: Filmuose naujagimiai atrodo švarūs ir rausvi. Iš tikrųjų, ką tik gimę kūdikiai yra šlapi, lipnūs, kruvini ir gležnesni. Pirmasis pasimatymas su mama vyksta dar nešvariais kūdikėliais.
- Gimdytų - per dešimt minučių: Gimdymas yra ilgas procesas, trunkantis vidutiniškai 8-10 valandų. Kulminacija, vaikučio užgimimas, gali trukti 10-20 minučių. Važiuoti į ligoninę reikia pajutus pirmuosius sąrėmius ar nubėgus vandenims.
- Juokų darbas: Nors senovės pasakojimai mini moteris, kurios greitai gimdo ir grįžta prie darbų, šiuolaikinėms moterims gimdymas yra sunkus fizinis darbas, po kurio skauda raumenis ir kaulus.
- „Viršelio“ mama: Filmuose moterys po gimdymo atrodo nepriekaištingai. Iš tikrųjų, jos gali būti pavargusios, susivėlusios, su kraujosruvomis veide. Euforija gali trumpam užgožti nuovargį, tačiau organizmas vis tiek yra išvargęs.
- Vyrai alpsta ir verkia: Vyrai gimdyklose gali jausti silpnumą ir net alpsti, tačiau dažniau jie apsiverkia iš jaudulio. Tai jautri ir graži akimirka.
Filmuose rodomi medicininiai veiksmai taip pat gali neatitikti tikrovės. Pavyzdžiui, bandymas atlikti cezario pjūvį, kai kūdikio galvytė jau užgimusi, yra neįmanomas ir pavojingas. Todėl semtis žinių apie gimdymą iš vaidybinių filmų neverta. Kiekvienas gimdymas yra individualus, ir gydytojas visada gali suteikti reikiamą informaciją ir pagalbą.
Priežastys, lemiančios sprendimą neturėti vaikų
Vis daugiau moterų sąmoningai atsisako motinystės džiaugsmo. Šios priežastys yra įvairios:
- Finansai: Nepakankamos finansinės galimybės ir baimė vaikui suteikti vargingą gyvenimą.
- Motinystės instinkto nebuvimas: Kai kurios moterys, sudarančios 6-7% visų moterų, tiesiog nejaučia meilės vaikams ir nemato prasmės jų gimdyti.
- Karjera: Metai, skirti karjerai, kai moteris buvo vaisinga, gali lemti sprendimą negimdyti, kai suvokiama, kad „jau per vėlu“.
- Baimė pagimdyti nesveiką kūdikį: Ši baimė gali aplankyti ir jaunystėje, ir brandžiame amžiuje, ypač kai moteris suvokia rizikas, susijusias su vėlyvu nėštumu.
- Auklėjimo įgūdžių stoka: Kai kurios moterys jaučiasi nepasiruošusios auklėti vaikų, nors pripažįstama, kad motinystės įgūdžiai gali išsivystyti auginant vaiką.
- Skausmo baimė: Apie 15% bevaikių moterų nurodo gimdymo skausmų baimę, kurios neįtikina nuskausminamosios procedūros.
- Nestabilumas arba partnerio nebuvimas: Nors ir vyrams būdingas tėvystės instinktas, moterys kritiškai vertina partnerio sugebėjimus būti geru tėvu.
- „Gyvenimas - tai kančia“: Jei moteris nesijaučia laiminga, ji nenori, kad jos vaikas taip pat kentėtų.
- „Iš vaikų nesulauksi dėkingumo“: Tikėtis dėkingumo už tai, kad pagimdei, yra naivu ir gali vesti į nusivylimą.
- Egoizmas: Vaikai kai kurioms moterims atrodo kaip našta, ribojanti laisvę, keliones ir pomėgius. Psichologai tai laiko infantilumu.
- Vaikystės patirtis: Augusios daugiavaikėse šeimose ir anksti suaugusios, kai kurios moterys gali būti „persotintos“ motinystės.
- Baimė prarasti partnerį: Nėštumas ir vaiko auginimas gali pakeisti gyvenimo ritmą, todėl moterys bijo prarasti partnerį ar jo dėmesį.
Galų gale, svarbiausia tiesa yra ta, kad moteris privalo būti mylima ir laiminga. Ji niekam nieko neprivalo. Net jei ji nepatyrė motinystės džiaugsmo, meilę ji gali išreikšti kitaip. Svarbiausia - supratimas, pagarba ir tolerancija kitų pasirinkimams.
Pogimdyvinė depresija: nematoma kova
Apie 20% visų pagimdžiusių ar besilaukiančių moterų susiduria su pogimdyvine depresija. Pagrindiniai jos veiksniai yra socialiniai ir psichologiniai: didelis nerimas pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, didelė atsakomybė, nuovargis ir neįgyvendinami lūkesčiai. Hormonų pusiausvyros pokyčiai taip pat turi įtakos, tačiau didžiausias veiksnys yra socialinis - visuomenės primestas „geros mamos“ portretas, kuris realybėje yra sunkiai pasiekiamas.
Diana, viena iš moterų, patyrusių pogimdyvinę depresiją, pasakoja apie netikėtą panikos priepuolį ligoninėje. Nors nėštumas buvo planuotas ir lauktas, ji jautėsi „užspausta gerklė, širdies mušimas, atrodo, kad viduje kažkas ūžia, dūzgia, negaliu sukoncentruoti.“ Šis jausmas virto lėtine būsena, kuri truko 8 mėnesius. Nors ji rūpinosi vaiku automatiškai, jai trūko „gilaus emocinio ryšio“, kas sukėlė savęs kaltinimą.
Psichologė Sigita Valevičienė pabrėžia svarbiausius požymius: didžiulis liūdesys, nuovargis, beviltiškumo jausmas, sutrikęs santykis su vaiku. Dažnai tai tęsiasi ilgiau nei dvi savaites, skiriant nuo pogimdyvinės melancholijos. Negydomi simptomai gali išvirsti į sunkią depresijos formą, kuriai gali prireikti psichiatro ar medikamentinės pagalbos. Svarbu ieškoti pagalbos - tiek gyvai, tiek nuotoliniu būdu, taip pat svarbus tėčio dalyvavimas.
Pogimdyvinė depresija gali pasireikšti ir vyrams, tačiau Lietuvoje apie tai kalbama per mažai. Dažniausi požymiai sutampa, tačiau vyrai linkę bėgti iš namų, atsiranda darboholizmas ar svaigalų vartojimas. Krizinio nėštumo centrai teikia emocinę, psichologinę, socialinę ir materialinę pagalbą moterims, išgyvenančioms sunkumus dėl nėštumo. Svarbu atminti, kad moteris privalo būti mylima ir laiminga, o jos pasirinkimai - gerbiami.