Vaikų liemenukai: kada jie tampa reikalingi ir kaip juos pasirinkti?

Nors terminas „vaikiški liemenukai“ gali skambėti neįprastai, jis apima platų drabužių, skirtų vaikams, spektrą, o klausimas „nuo kada galima nešioti vaikiškus liemenukus“ labiau susijęs su pirmaisiais drabužiais, kurie suteikia atramą ir formą krūtinės sričiai, nei su tradiciniais paauglių liemenukais. Šiame straipsnyje gilinsimės į tai, kada ir kokie drabužiai gali būti tinkami vaikams, atsižvelgiant į jų fizinę ir emocinę raidą, taip pat įvairius gyvenimo aspektus, tokius kaip sportas, higiena ir komfortas.

Ankstyvoji vaikystė: natūralus augimas ir higiena

Nuo pat gimimo kūdikio kūnas patiria nuolatinę raidą, ir svarbu užtikrinti tinkamą higieną bei komfortą. Tėvams kyla klausimų dėl kūdikio lytinių organų priežiūros. Jei turite mergaitę, gali pastebėti išskyrų ir apnašėlių (baltų, skaidrių arba su trupučiu kraujo) - jų priežastis yra mamos hormonai ir tai yra visiškai normalu. Jų nuvalyti nereikia, jos dings savaime. Sunerimti reikėtų tik tuo atveju, jeigu jos neišnyksta ilgiau, nei šešias savaites. Jei turite berniuką, galite pastebėti patinimus vienoje ar abiejose kapšelio pusėse. Jums gali atrodyti, kad ten yra skysčio. Ne visų naujagimių sėklidės nusileidžia iš karto. Tačiau tokius dalykus, kaip ir šlaplės problemas, apžiūrų metu pastebi ir įvertina gydytojas. Jei jis nieko nesako - greičiausiai viskas yra gerai. Kūdikio lytinių organų sritis turi būti švari, o sauskelnės keičiamos pakankamai dažnai.

Kyla ir klausimas dėl kremų nuo iššutimų naudojimo. Kai kurie gydytojai rekomenduoja keičiant sauskelnes patepti kūdikio užpakaliuką kremu nuo iššutimų (jis sukuria apsauginį sluoksnį). Kitų nuomone, šis sluoknis trukdo odai kvėpuoti (net jei naudojamos aukštos kokybės orui laidžios sauskelnės). Taip pat nėra vieningos nuomonės dėl prausiklio naudojimo. Vieni sako, kad pirmaisiais gyvenimo mėnesiais prausiklio reiktų vengti (taip pat ir maudynėms). Kiti teigia, kad jį reikėtų naudoti, bet tik apsiprausiant po rimto reikalo. Svarbu: nenaudokite suaugusiems skirtų prausiklių: dauguma jų yra per „stiprūs“ plonai kūdikio odelei. Be to, jų sudėtyje paprastai yra sintetinių kvapiklių ir dažiklių, kurie gali sudirginti mažylio šlaplės išorinę angą ir sukelti šlapimtakio infekciją. Kūdikius iki 3 metų geriausia prausti tik vandeniu ir specialiai vaikams ar kūdikiams skirtais prausikliais (jie yra švelnesni, be sintetinių dažiklių, kvapiklių). Prausiant apyvarpės atsmaukti nereikia: nenaudojant jėgos, tai bus įmanoma padaryti tik tada, kai apyvarpė atsiskirs nuo varpos, o tam gali prireikti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Apipjaustymas Lietuvoje vis dar retas reiškinys, bet užsienyje tai - populiari procedūra. Jeigu berniukas buvo apipjaustytas, keletą dienų po to jo varputė gali būti labai raudona. Taip pat gali pasirodyti gelsvų išskyrų. Abi reakcijos rodo, kad varpa gyja normaliai.

Mokymasis naudotis tualetu: kada ir kaip pradėti?

Kada pradėti pratinti vaiką prie tualeto? Ir kaip tai daryti? Žinoma, tėvams norėtųsi, kad vaikas pradėtų naudotis tualetu kuo anksčiau, bet ar toks noras realus? Kol mokslas neįrodė, kad kažkuris iš metodų yra pranašesnis, tėvams reikėtų pasirinkti jų šeimai priimtiniausią, geriausiai atitinkantį jų požiūrį į vaikų auginimą ir auklėjimą. Pirmas svarbus klausimas, į kurį tėvai turi sau atsakyti, yra „kada pradėti“?

Yra du pagrindiniai metodai: ankstyvasis ir vėlyvasis mokymas.

Ankstyvasis mokymas:

• Kodėl verta rinktis šį būdą? Tai yra natūralus paprotinis mokymas, iki šiol praktikuojamas daugumoje Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalių, ir iki 1960-1970 metų taip pat plačiai praktikuotas Vakarų šalyse. Net jei vaikai iki 2-2,5 metų neturi tobulų įgūdžių, jie išmoksta tėvams pranešti, kad nori tuštintis. Be to, vaikai savarankiškai tualetu pradeda naudotis anksčiau (apytiksliai 2 metų).
• Ar kūdikis suvokia kūno signalus? Ne visai tiesa, kad vaikai iki 1,5-2 metų nejaučia, kad nori ant puoduko. Kūdikis jaučia alkį, šaltį, o taip pat ir norą tuštintis. Dauguma kūdikių ir vaikų išsiduoda nutaisydami specifinę veido išraišką ar kaip kitaip, o atidūs tėvai šiuos signalus pastebi.
• Ankstyvasis mokymas ant puoduko: tėvų vaidmuo. Tėvai neturėtų laukti, kol vaikas išlavės tiek, kad galės tualetu naudotis pats, be jų pagalbos. Jie turi pagelbėti vaikui atlikti užduotis ir padėti lavinti įgūdžius. Be reikalo jie ir gąsdinami, kad turės nuolat budėti ir paskui lankstyti su puoduku: kol vaikas mažas, jis bet kokiu atveju nepaliekamas be priežiūros, tad ypatingų pastangų pastebėti jo „tualeto užuominas“ nereikia.
• Higiena ir sveikata pasirinkus ankstyvąjį mokymą. Ankstyvojo metodo nauda vaikui, tėvams ir visuomenei. Net ir pradėjus mokyti labai anksti, vaikas tualetu savarankiškai išmoksta naudotis tik 2-3 metų. Taigi, rezultatas panašus, tik procesas trunka ilgiau.
• Ankstyvojo mokymo šalininkų kontrargumentas: vaikas nėra traumuojamas, jei procesas vyksta pozityviai, be prievartos. Vėlyvasis mokymas naudojant brutalius metodus taip pat traumuoja vaiką. Ankstyvasis mokymas yra daugiau ne vaiko mokymasis naudotis tualetu, o tėvų bandymai suprasti vaiko kūno kalbą. Mama priversta nuolat stebėti vaiką ir reaguoti į jo siunčiamas užuominas vietoje to, kad skirtų savo energiją ir laiką prasmingesnei veiklai.

Vėlyvasis mokymas:

• Kodėl vėlyvojo metodo šalininkai kritikuoja mokančius nuo gimimo? Pasirinkus ankstyvąjį metodą iš vaiko esą reikalaujama, kad jis darytų tai, ko dar nesugeba ir nesupranta. Todėl vaikas be reikalo traumuojamas.
• Vėlyvojo metodo nauda tėvams, vaikui ir visuomenei.

Vaiko nešiojimas: komfortas ir ergonomika

Daugelyje kultūrų vaikams nešioti naudojamos tiesiog didelės medžiagos atraižos. Pietų Amerikoje, Šiaurės Amerikoje, Afrikoje ir Lietuvoje moterys nesukdavo galvos, kaip nešioti kūdikį. Tam tinka didelis medžiagos gabalas ar juosta, kurią susirišus per petį ar per nugarą galima neštis vaiką. Taip, taip, lietuvės irgi nešiojosi vaikus į darbus laukuose, į miestelį, pas gydytoją ar į bažnyčią.

• Vaikjuostė: Moderni vaikjuostė buvo sumodeliuota Vokietijoje septintajame dešimtmetyje. Trumposios vaikjuostės naudojamos nešti vaikeliui ant klubo ar ant nugaros, ilgos vaikjuostės sudaro galimybes vaikelį prisijuosti taip pat ir priekyje. Vaikjuostėms naudojamos medžiagos dažniausiai yra medvilnė, kartais medvilnė ir linas, tačiau galima rasti ir vilnonių ar šilkinių vaikjuosčių. Vaikjuosčių gamybai naudojamas ir trikotažas. Trikotažinėse vaikjuostėse patogiau nešioti neišnešiotus ir mažo gimimo svorio naujagimius, nes jos lengvai ir tampriai apgula vaikelį, lengviau jį įsidėti ir išsiimti. Vokietijoje vaikjuostės naudojamos ir pardavinėjamos jau daugiau kaip 50 metų, o vaikai, užaugę vaikjuostėse, jau nešioja savo vaikus. Lietuvoje vaikjuostės ėmė populiarėti pastaruosius kelerius metus.
• Slingas: Žodis „sling“ išvertus iš anglų kalbos reiškia diržą, kuris kabinamas per petį, ir skirtas kam nors nešti. Anglų kalboje šiuo žodžiu įvardijamos įvairių tipų nešynės, bet lietuvės mamos „slingo“ terminą dažniausiai vartoja medžiaginei nešynei su žiedais apibūdinti. Ši nešynė yra palyginti nauja, ją 1981 m. sukūrė amerikietis Raineris Garneris (Rayner Garner) savo dukrai nešioti. Į trumpos vaikjuostės (2,5 m ilgio) galą įsiuvus du žiedus laisvąjį galą galima pernerti per žiedus taip, kad susidarytų kilpa. Lietuvoje slingas daugiau žinomas ir daugiau paplitęs dėl iš pirmo žvilgsnio nesudėtingo reguliavimo ir dėl to, kad jame galima nesunkiai nešioti paguldytą vaikelį. Slinge, tinkamai priglaudus, naujagimį irgi galima nešioti vertikaliai, o pasiguldžius į žindymo padėtį, galima žindyti net ir viešose vietose. Kadangi R. Gardneriui nepavyko Amerikos patentų biuro darbuotojų įtikinti, kad jis išrado naują būdą vaikus nešioti, šiuo metu pasaulyje daugybė mamų siuva ir parduoda įvairių tipų ir modelių slingus. Mūsų nuomone, patys patogiausi ir universaliausi yra patys paprasčiausi slingai - 2,5 m ilgio ir apie 70 cm pločio medžiagos juosta su tvirtais, nesideformuojančiais metaliniais žiedais. Kai kurioms mamoms patogesni slingai su paminkštinta pagalvėle pečiui, sukonstruota nugaros dalimi ar paminkštintais kraštais. Dėl paminkštintų kraštų slingai įgyja dydžius ir per didelis slingas gali neleisti pakankamai priglausti vaikelį prie savęs, todėl rinkdamiesi slingą su paminkštintais pakraščiais atidžiai rinkitės dydį.
• Vaikmaišis: Vaikmaišis yra paprastesnis slingo variantas. Tai tikras maišas vaikams nešioti! Medžiaga susiuvama panašiai kaip rankovė, tik viduryje paliekama daugiau vietos. Tada medžiaga sulenkiama (suverčiama) per pusę taip, kad abu pakraščiai būtų kartu. Toks maišas dedamas per petį ir į tarpą tarp medžiagos sodinamas ar guldomas kūdikis. Vaikmaišis yra labai paprastas, bet kartu ir neuniversalus.
• Mei tai: Mei tai nešynė yra kilusi iš Kinijos. Įvairiose Azijos šalyse naudojamos panašaus tipo nešiynės vaikams nuo gimimo nešioti. Mei tai nešynė yra daug daugiau konstruojama negu kitos minkštos nešynės. Medžiagos stačiakampis, dažniausiai vadinamas nugarėle, dedamas vaikeliui ant nugaros. Kinijoje besilaukdamos mamos siuvinėja mei tai nešynių nugarėles, sudėdamos piešinyje savo linkėjimus ir svajones laukiamam kūdikiui. Mei tai nešynės gali būti su paminkštintomis arba su plačiomis juostomis pečiams. Kadangi kūdikį prilaikančios medžiagos plotis yra fiksuotas, labai mažiems naujagimiams ši nešynė gali tikti tik nuo 2-3 mėnesių. Jeigu vaikjuostę ar slingą yra sudėtinga modifikuoti į patogesnę nešynę ir modernesnę išvaizdą, tai mei tai nešynė suteikė daugiausia peno nešynių konstruotojams, kaip būtų galima sukurti lengvai naudojamą ir modernios išvaizdos nešynę. Surišimus pakeičia plastmasinės sagtelės ar lipnūs užsegimai, galvelei prilaikyti konstruojami kapišonai, ir tokios nešynės pasidaro panašios į kuprines.
• "Kengūros": „Kengūromis“ dažniausiai vadiname nešynes, kuriose vaikelį įkabiname į sukonstruotą „krepšelį“ ir tada kabiname ant mamos ar tėčio. Šios nešynės mažiausiai tinkamos kūdikiams nešioti. Kodėl? Vokiečių ortopedai pateikia tris kriterijus tinkamai nešynei. Visų pirma nešynė turi užtikrinti taisyklingą kūdikio kojų padėtį. Kūdikio kojos turi būti praskėstos taip, kad sudarytų 90-120 laipsnių kampą tarp šlaunikaulių, ir pakeltos taip, kad kūdikio keliukai būtų bambos aukštyje. Antra, nešynė turi prilaikyti kūdikio nugarėlę ir kaklą natūralioje padėtyje. Naujagimio ir kūdikio stuburas yra šiek tiek sulinkęs, nes jam dar nėra susiformavę suaugusiam žmogui būdingi stuburo linkiai. Todėl vaikas turi būti priglaudžiamas prie suaugusiojo kūno, o medžiaga turėtų apgaubti jo sulinkusią nugarytę. Kadangi toks vaizdas nėra įprastas akiai, dažnai naujagimius nešiojančios mamos sulaukia replikų, kad vaikui nesveika būti taip sulinkusiam. Jeigu mamos ir kūdikio krūtinės yra suglaustos, tuomet toks nugaros linkis yra natūralus ir sveikas. Kol kūdikis nelaiko galvos, labai svarbu prilaikyti ją ties kaklu, nors nėra būtina laikyti galvelės už pakaušio. Vaikjuostės, slingai ir mei tai nešynes suteikia šią galimybę. Mamos ar tėčio sveikata irgi svarbu. Medžiaginės nešynės geriau paskirsto kūdikio svorį visų pirma dėl to, kad naujagimis ir kūdikis yra priglaudžiamas labai arti. Kaip vaikutis atrodo „kengūroje“? Jo kojelės kabo nuleistos žemyn, kūnelis yra įspraustas tarp dviejų medžiagos sluoksnių, dažnai rekomenduojama kieta nugarėle, o pati nešynė su plonomis petnešomis kabo mamai ant pečių.

Ergonominio vaiko nešiojimo principai:

• Kojų padėtis: Kūdikio keliai neturi būti plačiai praskiesti (optimaliai 40-45 laipsniai), jie turi būti kūdikio bambos srityje, tiesiai po mamos krūtine. Kūdikiui augant, žinoma, keliai slinks žemyn, o kojytės išsiplės, tačiau visada būtina labai atidžiai stebėti, kad keliai nebūtų viename lygyje su kūdikio užpakaliuku, arba po juo. Šioje padėtyje spaudžiamas tik kūdikio užpakaliukas, todėl susidaro netinkamas dar nesubrendusios vaiko kaulų ir raumenų sistemos spaudimas. Ergonomikos principus atitinkanti mažylio pėdos padėtis svarbi iki 9-11 mėnesių, kol kūdikio kremzlė tampa kaulu.
• Nugaros padėtis: Maždaug nuo keturių mėnesių amžiaus, kai vaikas pradeda laikyti galvą, sustiprėja kaklo srities vidinis įlinkis. Maždaug 8-9 mėnesių amžiaus pradėjusio sėdėti kūdikio krūtinės išlinkis į išorę sutvirtėja. Būtent todėl kūdikio nugara, ypač iki keturių mėnesių, yra šiek tiek suapvalinta, ji neturėtų būti visiškai tiesi ar išlinkusi. Be to, nugara neturėtų būti pernelyg įgaubta ar sukniubusi kaip raidė „C“. Ji labiau panaši į vandens lašelį. Visada tvirtai pritraukite prie savęs tiek vaikjuostėje, tiek ergonominėje nešioklėje esantį vaiką. Jei vaikas nešiojamas jausis pernelyg laisvai, jis vartysis ir patirs nuolatinę įtampą. Tai gali sukelti kūdikio kaklo ir pečių srities tonusą bei netinkamai pasiskirstyti jo kūno svorį.
• Galvos prilaikymas: Svarbu iki keturių mėnesių palaikyti kūdikio kaklą, nes mažylis dar jo nelaiko. Paprastai tai daroma įvyniojus į vaikjuostęar viršutinę nešioklės dalį susuktą rankšluostį ar audinį. Budravimo akimirkomis tokios atramos pakanka. Vaikui miegant ar nešėjui aktyviai judant taip pat svarbu stipriai laikyti vaiko galvutę, kad ji būtų stabili.
• Rankų padėtis: Iki keturių mėnesių amžiaus svarbu, kad kūdikio rankytės vaikjuostėje ar nešioklėje būtų sudėtos kūdikio kūno centre ant krūtinės arba šalia kūdikio skruostų, o ne laisvai nuleistos palei kūdikio šonus. Svarbu, kad kūdikis jaustų savo kūno centrą. Be šio vaiko vystymosi įgūdžio vaikas negalės verstis ant šono. Norėdamas apsiversti kūdikis turi jausti savo kūno centrą.
• Vaiko atsukimas į pasaulį: Ergonominės nešioklės nėra skirtos nešioti vaiką atsuktą į pasaulį, kol jam sukaks metukai. Jei norime, kad jis pamatytų pasaulį, geriau atitinkamo amžiaus kūdikį nešti ant nugaros ar klubo. Vaiko iki 4 mėnesių negalima nešioti nešioklėje pasukto į išorę. Psichiniu ir emociniu požiūriu tokioje padėtyje vaikas yra persisotinęs aplinkos įspūdžiais, be to, kol vaikas dar nevaldo galvytės, yra didelė grėsmė užspringti.

Naujausi sprendimai vaiko nešiojimui:

Rinką pasiekė saugių automobilinių kėdučių prekės ženklo „BeSafe“ naujovė - nešioklė „BeSafe Haven“. Be to, nešioklė atitinka „The International Hip Dysplasia Institute“ standartus (EN 13209 / EN 16512), kurie patvirtina, kad nešioklė yra tinkama kūdikių klubams. Šioje padėtyje spaudžiamas tik kūdikio užpakaliukas, todėl susidaro netinkamas dar nesubrendusios vaiko kaulų ir raumenų sistemos spaudimas. Ergonomikos principus atitinkanti mažylio pėdos padėtis svarbi iki 9-11 mėnesių, kol kūdikio kremzlė tampa kaulu. Nešioklė yra specialiai šiam projektui sukurta ir „BeSafe“ užpatentuota „AirSonomics“ oro pagalvė, palaikanti kūdikį ir tolygiai paskirstanti svorį, kai vaikas sėdi veidu į išorę. Tai suteikia kūdikiui galimybę tyrinėti pasaulį ergonominėje padėtyje. Maksimalus krepšio svoris neviršija 15 kg ir yra pagamintas iš aukštos kokybės, tamprių medžiagų, išlaikiusių cheminius ir ilgaamžiškumo testus. Audinys padeda kūdikiui išlaikyti nugaros lašelio pavidalo padėtį. Medžiagos yra laidžios orui ir sugeria drėgmę. „Flex-Shape Buckle“ sprendimas leidžia tėvams suveržti diržus traukiant juos ne atgal, o į priekį. Tai ypač patogu mamoms, kurias kamuoja nugaros ar pečių skausmai. To nereikia daryti abejomis rankomis - diržai reguliuojami vienu mygtuku, tiesiog jį paspaudus. Siekiant didesnio saugumo, juosmens diržą galima atidaryti trijų taškų kontaktine sagtimi ir lengvai pritaikyti skirtingiems dydžiams. Nešioklės pečių diržai yra kintamo pločio, o galvos dalį galima naudoti trimis skirtingomis padėtimis (priklausomai nuo kūdikio amžiaus). Be to, komplekte yra paminkštinimų, apsaugančių tėvelių šonus nuo diržų spaudimo; minkštas skydelis nuo saulės UPF50+, apsaugantis nuo saulės spindulių ir nereikalingų aplinkos dirgiklių, ir medžiaginis maišelis krepšiui laikyti.

Kontaktiniai lęšiai vaikams: kada ir kaip juos pradėti nešioti?

Regėjimas yra vienas iš svarbiausių mūsų pojūčių, leidžiantis patirti pasaulį visomis spalvomis ir detalėmis. Kai kalbame apie vaikus, jų regėjimo sveikata yra ypač svarbi, nes ji tiesiogiai veikia jų vystymąsi, mokymąsi ir socialinę integraciją. Nors dažnai rekomenduojama, kad vaikai pradėtų nešioti kontaktinius lęšius nuo 7-8 metų amžiaus, šis amžius nėra griežta taisyklė. Svarbiausia yra vaiko atsakomybės lygis ir gebėjimas tinkamai prižiūrėti lęšius.

Kada kontaktiniai lęšiai pranašesni už akinius?

• Medicininės indikacijos: Kai kurie vaikai gali būti pasiruošę nešioti lęšius anksčiau, ypač jei yra medicininių indikacijų, tokių kaip gydymas po kataraktos operacijos. Lęšius galima pradėti nešioti jau po savaitės nuo gimimo, bet tik tais atvejais, kai kūdikis gimsta su katarakta, kuri yra pašalinama siekiant paskatinti regėjimo vystymąsi ir kai vaikui būtina regos korekcija, tačiau nenešioja akinių. Šioje situacijoje akinių nenešiojimas gali lemti regos sutrikimą visam gyvenimui, todėl kontaktiniai lęšiai yra puiki gydymo alternatyva.
• Socialinė integracija ir savijauta: Tyrimais nustatyta, kad vaikams, kurie nešioja kontaktinius lęšius, yra lengviau socialiai integruotis nei tiems, kurie nešioja akinius. Jie padeda vaikams geriau jaustis dėl savo išvaizdos, didina pasitikėjimą savimi ir palengvina socialinę integraciją mokykloje bei laisvalaikyje. Trumparegiai vaikai, pradėję nešioti kontaktinius lęšius, gali labiau pasitikėti savimi, savo išvaizda, taip padidėja jų socialinis aktyvumas, jie dažniau dalyvauja sporto renginiuose, įvairiuose būreliuose.
• Aktyvus gyvenimo būdas: Kontaktiniai lęšiai yra ypač tinkami vaikams, kurie aktyviai sportuoja. Jie nesukelia akinimų, netrukdo regėjimo lauke ir leidžia komfortabiliai judėti. Vaikai yra aktyvūs, judrūs, o akiniai trukdo jiems žaisti, sportuoti, šokti, bėgioti, todėl neretai užsiimdami fizine veikla jie sulenkia, sulaužo korekcinius akinius. Tokiais atvejais kyla didelė susižalojimo rizika. Be to, tėvams tenka dažnai keisti sulūžiusius akinius naujais. Taip pat nemažai vaikų dėl akinių jaučia psichologinį diskomfortą, vengia juos nešioti, nusiima, kai tėvai nemato - tai dar labiau kenkia akims. Kontaktiniai lęšiai netrukdo sportuojant, nerasoja, turi platesnį matymo lauką - su akiniais žmogus mato tik tuos daiktus, kurie yra priekyje, o su kontaktiniais lęšiais mato ir objektus esančius viršuje, ir apačioje, ir iš šonų. Tad privalumų spektras - platus.

Kada pradėti nešioti kontaktinius lęšius?

Anot optikų tinklo atstovės, jei vaikas yra sąmoningas, sugeba higieniškai įsidėti lęšius, paiso oftalmologų ir akių gydytojų rekomendacijų, jis gali kontaktinius lęšius nešioti ir nuo 7-8 metų. Tačiau svarbu atsižvelgti ne tik į vaiko amžių, bet ir nešiojimo situacijas - kur, kokiu dažnumu ir kada vaikui reikalingi kontaktiniai lęšiai. Kai kurie specialistai mano, kad kontaktinę korekciją reikėtų taikyti nuo 14 metų, nes tuomet paauglys tampa atsakingesnis. Reikia suprasti, kad akiniai nesukelia jokių komplikacijų, tuo tarpu apie kontaktinių lęšių komplikacijas daug rašoma, jos praktikoje matomos ir gydomos. Svarbiausia, kad kontaktinių lęšių norėtų vaikas.

Kokių tipų kontaktinius lęšius rinktis?

• Vienadieniai lęšiai: Vienadieniai kontaktiniai lęšiai yra puikus pasirinkimas vaikams, nes jie yra saugesni ir patogesni. Po naudojimo tiesiog išmetami, taip sumažėja infekcijos rizika ir nereikia sudėtingos priežiūros. Jei vaikas kontaktinius lęšius nešios tik sportui, pavyzdžiui, kartą per savaitę, rekomenduojami vienadieniai lęšiai.
• Mėnesiniai lęšiai: Tuo atveju, kai vaikas juos nešioja 4-5 kartus per savaitę, galima rinktis ir mėnesinius kontaktinius lęšius. Tačiau juos sudėtingiau prižiūrėti - reikia kruopščiai valyti, kai vienadienius lęšius kartą panaudojus galima išmesti. Todėl pradžioje rekomenduojama naudoti vienadienius lęšius, o įgudus ir esant poreikiui - pereiti prie ilgesnio nešiojimo lęšių.
• Silikono-hidrogelio lęšiai: Vaikams turėtų būti parenkami silikono-hidrogelio medžiagos lęšiai, nes jie praleidžia 5-6 kartus daugiau deguonies nei hidrogelio lęšiai.

Svarbiausia - tinkama priežiūra ir higiena:

Kontaktiniai lęšiai yra svetimkūnis akies paviršiuje, todėl jų priežiūra reikalauja tam tikrų higienos įgūdžių. Tėvai turi užtikrinti, kad vaikas mokėtų tinkamai valyti rankas, prižiūrėti lęšius ir naudoti tinkamus priežiūros skysčius.

• Rankų higiena: Prieš valgį visada plauti rankas, prižiūrėti nagučius.
• Tirpalų keitimas: Jei vaikas turi daugkartinio nešiojimo lęšius, tirpalą privaloma keisti kasdien. Kitu atveju jis paprasčiausiai nebeatliks esminės savo funkcijos - nuplauti visas per dieną ant lęšių susikaupusias apnašas.
• Iškritę lęšiai: Vaikai turi būti mokomi niekada atgal į akį nesidėti lęšio, kuris iškrito iš akies - tokį lęšį toliau bus galima nešioti tik kruopščiai išvalius namuose. Būtent dėl tokių situacijų visada rekomenduojama nešiotis akinius, kad lęšiui iškritus, jo nereikėtų bandyti dėti atgal į akį.
• Maudynės: Svarbu mokyti vaiką nesimaudyti su kontaktiniais lęšiais, kad maudynių metu į akis nepatektų bakterijų. Taip pat svarbu netrinti akių purvinomis rankomis ir rūpintis bendra rankų higiena.
• Miegojimas su lęšiais: Vaikams nerekomenduojama su kontaktiniais lęšiais miegoti - naktį vaikai turėtų lęšius išsiimti ir leisti akims pailsėti.

Reguliarūs vizitai pas specialistą:

Prieš pradedant nešioti lęšius, būtina apsilankyti pas oftalmologą ar optometrą. Šis specialistas įvertins vaiko akių sveikatą, parinks tinkamiausius lęšius ir išmokys vaiko lęšių priežiūros principų. Vaikų rega nuolat kinta, reikia ją stebėti ir kontroliuoti. Apsilankyti pas specialistą reikėtų bent kartą į metus, tačiau jeigu vaikas nešioja lęšius, patikra turėtų būti dažnesnė - kas 3-4 mėnesius. Jei vaikas skundžiasi bet kokiais nepatogumais, būtina nedelsiant kreiptis į specialistą.

Nors kontaktiniai lęšiai gali būti puikus sprendimas, jie taip pat gali didinti akių infekcijų riziką. Tėvai turi stebėti vaiko akių būklę ir reaguoti į bet kokius neįprastus simptomus, tokius kaip paraudimas, skausmas ar diskomfortas.

tags: #nuo #kiek #metu #galima #nesioti #vaikiskus