Socialinės globos namai yra svarbi socialinės apsaugos sistemos dalis, užtikrinanti ilgalaikę priežiūrą ir pagalbą asmenims, kurie dėl amžiaus, negalios ar kitų priežasčių negali savarankiškai pasirūpinti savimi. Lietuvoje socialinės globos namų veiklą reglamentuoja įvairūs teisės aktai, apimantys tiek bendruosius socialinės apsaugos principus, tiek specifinius reikalavimus, taikomus tokioms įstaigoms. Šiame straipsnyje aptariamas socialinės globos namų veiklos teisinis reglamentavimas Lietuvoje, remiantis nacionaliniais ir vietiniais teisės aktais, bei nagrinėjami praktinio įgyvendinimo aspektai, ypač akcentuojant sunkios negalios asmenų globos šeimoje ir institucinėje aplinkoje poreikius.
Teisinis pagrindas ir dabartinė situacija
Socialinės globos namų veiklą Lietuvoje reglamentuoja įvairūs teisės aktai, apimantys tiek bendruosius socialinės apsaugos principus, tiek specifinius reikalavimus, taikomus tokioms įstaigoms. Svarbiausi teisės aktai, reglamentuojantys socialinės globos namų veiklą, yra šie:
- Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 2006, Nr.17-589): Tai pagrindinis įstatymas, nustatantis socialinių paslaugų sistemą Lietuvoje, įskaitant socialinės globos organizavimą ir teikimą.
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. A1-93 „Dėl socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo” (Žin., 2006, Nr. 43-1570): Apibrėžia socialinių paslaugų rūšis ir jų teikimo standartus.
- Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-94: Nustato tvarką, pagal kurią nustatomas asmens poreikis socialinėms paslaugoms ir jos skiriamos.
- Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1991-11-28 Nr.) ir Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo ratifikavimo (2010-05-27 Nr.): Šie aktai užtikrina neįgaliųjų teises, įskaitant teisę į socialinę globą.
Tačiau, kaip rodo parlamentinės kontrolės metu iškelta problema, dabartinis teisinis reguliavimas ne visada užtikrina tinkamą pagalbą sunkios negalios asmenims ir jų šeimoms. Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariai kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, siūlydami pagalbą sunkios negalios žmonėms reglamentuoti specialiuoju įstatymu. Tokį poreikį liudija didelis šeimų, auginančių vaikus su sunkia negalia, skaičius - 34,5 tūkstančio arba 15 proc. visų šeimų. Sunkios negalios našta šeimai, kurioje dažniausiai (95 proc. atvejų) tai mamos, yra nepakeliama tiek emociškai, tiek fiziškai, tiek finansiškai. Net 60 proc. šeimų negauna jokios pagalbos arba gauna labai trumpalaikę - vos 2 valandas namuose ar vieną dieną dienos centre per savaitę.
Seimo narė Daiva Ulbinaitė pabrėžia, kad įstatyminis reguliavimas turėtų įsigalioti iki 2030-ųjų metų, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų asmenų su negalia konvencijos nuostatas. Ji įsitikinusi, jog asmenų su sunkia negalia teises būtina reglamentuoti nauju specialiuoju įstatymu, kuris nustatytų aiškų algoritmą paslaugų teikimui skirtingais gyvenimo etapais.
Labdaros ir paramos fondo „Nepatogūs“ vadovė Henrika Varnienė pastebi, kad neorganizuojamos pagalbos paslaugos ilgainiui sukuria didesnes problemas: motinos iškrenta iš darbo rinkos, netenka galimybės užsidirbti, todėl išauga didžiulė skurdo rizika. Tyrimai rodo, kad sunkios negalios šeimos narių paslaugų kaštai šeimai sudaro apie 3256 eurus per mėnesį. Tokia situacija, pasak H. Varnienės, „taip tiesiog daugiau tęstis negali ir būtini pokyčiai ir naujas įstatyminis reguliavimas“. Įstatyminis reguliavimas yra būtinas, nes savivaldybės dažnai vengia spręsti sunkios negalios šeimų klausimus, argumentuodamos, kad tai „siaura tikslinė grupė“. Tačiau būtent ši grupė yra labiausiai pažeidžiama, todėl jai ir būtinas išskirtinis dėmesys. Kaip pavyzdys, H. Varnienė mini asmeninio asistento įstatymą, kuris buvo parengtas siaurai tikslinei grupei, nors ne visi neįgalieji gali juo pasinaudoti.
Socialinės globos namų veiklos specifika ir normos
Socialinės globos namai yra institucijos, teikiančios kompleksinę pagalbą asmenims, negalintiems savarankiškai gyventi. Jų veiklą reglamentuoja ne tik bendrieji socialinių paslaugų įstatymai, bet ir specifiniai poįstatyminiai aktai, užtikrinantys paslaugų kokybę ir saugumą.
Socialinės globos normos yra vienas svarbiausių dokumentų, reglamentuojančių socialinės globos kokybę. Šios normos, patvirtintos Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu, nustato reikalavimus personalui, patalpoms, inventoriui, paslaugų teikimo procesui ir kitiems svarbiems aspektams. Šis įsakymas buvo ne kartą keistas ir atnaujinamas, siekiant patobulinti socialinės globos standartus, atsižvelgiant į besikeičiančius poreikius ir geriausią praktiką. Tai rodo nuolatinį dėmesį socialinės globos kokybei ir siekį užtikrinti aukščiausius standartus.
Socialinių paslaugų įstaigos apibrėžimas yra plačiai apibrėžtas - tai socialines paslaugas teikiantis juridinis asmuo ar kita organizacija, atitinkanti nustatytus reikalavimus. Tai užtikrina, kad paslaugas teiktų kompetentingos ir atestuotos įstaigos.
Kiti svarbūs apibrėžimai ir dokumentai apima socialinio darbuotojo vaidmenį, įstaigos darbuotojų veiklos vertinimo tvarką, paslaugų gavėjų teisių chartijas ir konkursų organizavimo tvarką. Šie dokumentai užtikrina skaidrų ir efektyvų įstaigos valdymą, paslaugų kokybę ir atitiktį teisės aktų reikalavimams.
Socialinės paslaugos ir jų teikimo tvarka
Asmenims ar šeimoms, kurioms sudėtinga savarankiškai pasirūpinti savimi ir dalyvauti visuomenės gyvenime, yra teikiamos įvairios socialinės paslaugos. Jos apima:
- Konsultavimą, tarpininkavimą, informavimą, atstovavimą.
- Transporto organizavimą.
- Maitinimo, asmeninės higienos ir priežiūros paslaugų organizavimą.
- Sociokultūrines paslaugas bendruomenės ar dienos centre.
- Pagalbą į namus: maisto produktų nupirkimą, pagalbą buityje, namų ruošoje, lydėjimą į įvairias įstaigas (iki 10 val./sav.).
- Socialinių įgūdžių ugdymą, palaikymą ir atkūrimą.
- Intensyvią krizių įveikimo pagalbą, psichosocialinę pagalbą (gali būti suteiktas laikinas apgyvendinimas).
- Laikiną atokvėpį - pagalbą artimajam, kuris namuose prižiūri senyvo amžiaus asmenį.
- Dienos socialinę globą ar integralinę pagalbą asmens namuose (iki 10 val./d. iki 7 k./sav.).
- Dienos socialinę globą dienos socialinės globos centre (virš 3 val./d. iki 5 d./sav.).
- Trumpalaikę socialinę globą socialinės globos įstaigoje (iki 6 mėn.).
Kaip nustatomas socialinių paslaugų poreikis? Jis nustatomas individualiai pagal asmens nesavarankiškumą ir jo galimybes savarankiškumą ugdyti arba jį kompensuoti socialinėmis paslaugomis. Kompleksiškai įvertinami asmens organizmo funkciniai sutrikimai, negalia, socialinė situacija, gebėjimai kasdieninėje veikloje, rizikos ir kitos aplinkybės. Paslaugos teikiamos pagal individualius poreikius ir interesus. Senyvo amžiaus žmogui parenkamos tokios socialinės paslaugos, kurios leistų kuo ilgiau jam gyventi savo namuose, dalyvauti socialinėje veikloje, savarankiškai tvarkyti buitį.
Kur kreiptis dėl socialinių paslaugų gavimo? Dėl socialinių paslaugų skyrimo asmuo ar jo globėjas gali kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę, seniūniją ar kitą nurodytą įstaigą. Prašymą galima teikti raštu, paštu arba elektroniniu būdu, o per SPIS sistemą - jeigu teikiama elektroninė paslauga.
Kiek kainuoja socialinės paslaugos? Bendrosios socialinės paslaugos (informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas, atstovavimas) teikiamos nemokamai. Mokėjimo už kitas socialines paslaugas dydį nustato savivaldybė, priklausomai nuo paslaugų rūšies, periodiškumo ir asmens finansinių galimybių. Mokėjimo dydis už ilgalaikę socialinę globą nustatomas pagal asmens pajamas ir turtą, tačiau neturi viršyti 80 procentų asmens pajamų.
Paslaugų skyrimo terminai yra apibrėžti: socialinių paslaugų poreikis nustatomas per 10 kalendorinių dienų, o ilgalaikės socialinės globos poreikis - per 20 kalendorinių dienų. Sprendimas dėl socialinės priežiūros skyrimo priimamas ne ilgiau kaip per 10 k. d., dėl socialinės globos - per 20 k. d.
Socialinės paramos formos ir jos augimas
Lietuvos savivaldybės teikia įvairias socialinės paramos formas, reglamentuotas vietos teisės aktais. Pavyzdžiui, Marijampolės savivaldybė teikia dieninę socialinę globą institucijoje, ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą institucijoje, pagalbą į namus, dieninę socialinę globą asmens namuose, laikiną apnakvindinimą, apgyvendinimą nakvynės namuose, laikiną apgyvendinimą ir intensyvios krizių įveikimo pagalbą, akredituotą vaikų dienos socialinę priežiūrą, specialaus transporto organizavimą ir aprūpinimą techninės pagalbos priemonėmis.
Pastebimas socialinės paramos augimas: „Kasmet auga integruotų globos, priežiūros ir slaugos paslaugų poreikis vyresnio amžiaus gyventojams.“ Siekiama atliepti individualius vyresnių žmonių poreikius, nepriklausomai nuo to, kur jie begyventų ar kur norėtų gauti paslaugas. Statistika rodo, kad 65 metų ir vyresnių žmonių dalis šalyje nuolat didėja, o prognozės rodo tolesnį visuomenės senėjimą. Tai reiškia, kad socialinės paramos ir globos poreikis tik augs, ir bus būtinos naujos, efektyvesnės teisinės bei praktinės priemonės.
Asmenų su negalia globos ir priežiūros samprata
Žmogus apibrėžiamas kaip biosocialinė būtybė, kuriai būdingas ir biologinis, ir socialinis pradas. Biologinis pradas yra pirminis, atsirandantis paveldėjimo keliu ir gimimo aplinkybėmis. Socialinis pradas prasideda ir kinta, vystosi individo realaus gyvenimo kelyje, ugdymo, bendravimo, veiklos socialinėje aplinkoje procese. Žmogaus gyvavimo ir klestėjimo sąlyga yra ne tik gamta, bet ir žmonių junginys, bendrija, veikianti informacijos keitimosi, veiksmų koordinavimo pagrindu. Šis junginys, bendrija - tai sociumas, kuriame žmogų jungia šeima, mokykla, draugijos, korporacija, religinė bendruomenė, tauta, visuomenė, valstybė.
Socializacija apibrėžiama kaip individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Kita vertus, visuomenė globoja savo narį, sudaro sąlygas jam veikti, galimybes jam augti bei vystytis. Todėl tik gyvendamas visuomenėje žmogus gali ugdyti savo fizines, intelekto bei dvasines galias. Vaiko socializacijos procese pagrindinį vaidmenį atlieka šeima. Ji yra pirmoji ir svarbiausia institucija, siejanti kiekvieną savo narį su socialine aplinka. Nuo šeimoje padėto pamato priklauso žmogaus ateitis, kaip vaikas tolimesniame gyvenime pajėgs spręsti iškilusias problemas, kaip galės įveikti krizes.
Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalis skelbia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Šeima - santuoka arba kraujo ryšiais susieta mažoji grupė, kurios narius sieja bendra buitis, bendra moralinė atsakomybė ir tarpusavio pagalba. Šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę, kadangi ji veikia vaikus, kaip ir kiekvieną kitą šeimos narį, tiesiogiai visose savo gyvenimo srityse, nuo jos priklauso, kaip vyksta fizinis, socialinis ir emocinis žmogaus vystymasis visą gyvenimą. Šeima atlieka įvairias funkcijas vaiko socializacijos procese.
Deja, ne visos šeimos užtikrina vaikų gerovę ir tinkamai atlieka savo pareigas. Yra vadinamųjų asocialių šeimų, kuriose neretai auga po kelis vaikus, kuriems stinga reikiamų vystymosi sąlygų. Vis dažniau tokiose šeimose augantys vaikai fiziškai ir moraliai žalojami, menkinamas jų orumas. Tokiais atvejais būtinas valstybės įsikišimas. Vaiko apsauga siejasi su vaiko priklausomumu. Šiais laikais vaikų globa yra svarbus valstybės uždavinys. Šeima yra pripažinta kaip saugiausia ir tinkamiausia vieta vaikui. Tačiau dažnai šeimos neturi ekonominių išteklių ar galimybių vaikų poreikiams patenkinti. Kita vertus, socialinės ir ekonominės struktūros negali pakankamai aprūpinti šeimos. Todėl atsakomybės pasidalijimas tarp šeimos ir valstybės aprūpinant vaikus yra neišvengiamas. Kad šeima galėtų vykdyti visas visuomenės nustatytas užduotis, jai reikia lėšų ir paslaugų.
Taigi galima teigti, kad socialine prasme vaiko globos samprata apima jo išlaikymą, auginimą, auklėjimą, interesų apsaugą ir kitas sąlygas, reikalingas jam tinkamai fiziškai ir dvasiškai vystytis, sudarymą bei palaikymą. Tačiau globa reikalinga ne tik vaikams, bet ir kai kurioms suaugusiųjų asmenų grupėms. Skiriamos dvi globos reikšmės: globa - tai tėvų netekusių vaikų teisės apsaugos ir auklėjimo forma; ir globa - tai giminių, draugų, kaimynų teikiama pagalba asmenims, kurie patys negali atlikti kai kurios kasdienės veiklos. Pagalbą ir globą šiems žmonėms pirmiausia turi suteikti šeima.
Tradicija šeimos vertybe įvardijama jos narių globa, kuri buvo perduodama iš kartos į kartą. Šeima yra pagrindinis pagyvenusio ir seno žmogaus globėjas. Ji tenkina pagrindinius poreikius: seksualinio elgesio reguliavimo, reprodukcijos, socializacijos, socialinės padėties, o taip pat saugumo. Saugumo poreikis egzistuoja ne tik vaikystėje, kai kiekvienas vaikas yra priklausomas nuo šeimos, bet ir kiekviename kitame gyvenimo etape, kadangi bet kada galima susirgti, tapti neįgaliu, priklausomu nuo kitų. Ir tuo pasirūpinti pirmiausia turi šeima. Taigi šeima individui svarbi ne tik vaikystėje. Daugumai pagyvenusių ir senų žmonių santykiai su suaugusiais vaikais yra itin svarbūs. Dar svarbesni tokie tarpusavio santykių aspektai, kaip dvasinis artumas ar jausmų stiprumas. Kitas svarbus santykių tarp tėvų ir suaugusių vaikų aspektas yra pareiga. Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad „vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“. Suaugusių vaikų rūpinimasis tėvais yra įprastinė šeimos gyvenimo kelio dalis. Daugelis suaugusių žmonių, kuriais negali pasirūpinti sutuoktinis, pagalbos sulaukia iš vaikų. Yra stresą dėl būtinybės rūpintis ir prižiūrėti senus tėvus, kadangi pagyvenusių ir senų žmonių priežiūra šeimoje yra kultūrinė norma, besiremianti šeimos vertybėmis, vieša nuomone ir pan.
Socialinės paslaugos - tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant sudaryti tinkamas gyvenimo sąlygas, kai pats žmogus nepajėgia to padaryti. Galutinis socialinių paslaugų tikslas - atkurti žmogaus gebėjimus funkcionuoti visuomenėje, o kalbant apie vaikų globą - sukurti vaikui gebėjimus ir jame ugdyti pilnavertį visuomenės narį.
XXI amžiuje visuomenė susiduria su iššūkiais, tokiais kaip demografiniai pokyčiai, spartus ekonominis ir socialinis vystymasis, rinkos santykių įsigalėjimas, nedarbo atsiradimas ir plitimas, gyvenimo lygio smukimas. Tai palietė nemažai žmonių. Valstybė, kaip ir kiekviena demokratinė valstybė, yra įsipareigojusi gerbti žmogaus teises. Pripažįstama, kad kiekvienas žmogus turi turėti visas teises ir laisves neatsižvelgiant į rasę, odos spalvą, lytį, kalbą, religiją, nacionalinę ar socialinę kilmę, turtą, sveikatą ar kitas aplinkybes. Asmeniui, kuris nesugeba pats tinkamai įgyvendinti savo teisių ir teisėtų interesų, būtina sudaryti sąlygas, kurios užtikrintų jo teisių ir interesų realizavimą. Globa ir priežiūra yra viena iš priemonių, padedanti vaikui ir neveiksniam fiziniam asmeniui užtikrinti jo, kaip teisės subjektą, teisių įgyvendinimą, sukurti tinkamą aplinką jo ekonominiams, socialiniams ir doroviniams interesams tenkinti.
Teisinėje prasme, globa ir priežiūra apibrėžiamos skirtingai, priklausomai nuo asmens veiksnumo laipsnio. Neveiksniu pripažintam asmeniui skiriama globa, o ribotai veiksniu - priežiūra. Tai tiesiogiai susiję su fizinio asmens veiksnumo būkle. Asmens savarankiškumo laipsnis lemia tai, ar jam bus skirta globa ar priežiūra. Pagal tai skiriamos 2 asmens kategorijos: globotiniai ir prižiūrimieji, nors socialine prasme tarp jų jokio skirtumo nėra.
Šiuolaikinės valstybės teikiamos paslaugos ir socialinės apsaugos lygis yra vienas iš pagrindinių kriterijų, kuriuo apibūdinamas valstybės išsivystymo lygis, ekonominis pajėgumas, politinis stabilumas. Tačiau ne tik valstybė teikia socialines paslaugas. Įvairios organizacijos ir pavieniai asmenys visada siekia padėti vargstantiems, skurstantiems, vienišiems asmenims. Taigi socialine prasme globa - tai pirmiausia šeimos, bet kartu ir visos visuomenės rūpinimasis, pagalbos teikimas asmenims, kurie patys nėra pajėgūs patenkinti savo gyvenimo reikmių.
tags: #neigaliu #asmenu #globos #prieziuros #seimoje #teisinis