Nuo pat pradžių, kai tik gimė idėja sukurti kažką ypatingo, prekinis ženklas „MiEli“ buvo varomas nuoširdaus noro kurti ir aistros mezgimui. Ši aistra, apjungusi 2013 metais kūrybiniam darbui Ingą Serebrenikovą ir jos mamą Židrę Adomėnienę, leido „MiEli“ sparčiai plėstis ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rinkose. Šiandien prekės ženklas siūlo itin gausų megztų rūbų ir aksesuarų asortimentą, orientuotą į vaikus ir jų tėvelius. Apie verslo pradžią, veiklos sėkmę ir ateities planus pasakoja viena iš „Mi_Eli“ įkūrėjų - Inga Serebrenikova.
Prekinio ženklo ištakos: įkvėpimas glūdi vaikuose
Kadangi „Mi_Eli“ kūriniai puošia vaikus ir jų tėvus, Inga, paklausta, kas turėjo įtakos kūrybinio darbo pradžiai, neslepia, jog viskas prasidėjo nuo „mamiškos“ kasdienybės. Kai jos dukrytei artėjo metukai, Inga pajuto, kad trūksta veiklos, kuri leistų atsiskleisti jos kūrybiniam polėkiui. Užsidegusi noru ir kūrybiniu polėkiu, ji įkalbino sesę ir mamą megzti drabužius vaikams. Pradžioje megzti drabužiai buvo skirti jų pačių mergaitėms, siekiant sukurti ne tik šiltus, bet ir stilingus rūbelius. Galiausiai, šis iniciatyvus projektas peraugo į pilnavertį prekinį ženklą.
Inga atvirai pasakoja, kad net ir prekinio ženklo pavadinimas „MiEli“ yra dedikuotas jos bei sesers dukrytėms - Milai ir Elijai. Jos buvo ne tik įkvėpimo šaltinis, bet ir pagrindinės „MiEli“ produktų testuotojos bei modeliai, todėl ir pavadinimas natūraliai susiejamas su jomis. Šis unikalus pavadinimas atspindi asmeninį ryšį ir meilę, kuri įliejama į kiekvieną kuriamos produkcijos detalę.
Daugiau užsakymų - daugiau kūrybinio polėkio ir komandos plėtros
Veiklos pradžioje, Inga kartu su mama Židre, daugiausia dėmesio skyrė tik vaikiškų drabužių mezgimui. Tačiau laikui bėgant, klientams pradėjus teirautis apie galimybę numegzti derančius drabužius suaugusiems ir vaikams, „Mi_Eli“ prekių asortimentas buvo beveik iškart papildytas moteriškais ir vyriškais drabužiais bei įvairiais aksesuarais. Šis lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti prie klientų poreikių leido ženkliai praplėsti rinką.
Kad mezginiai pirkėjus pasiektų laiku, o vis gausėjantys užsakymai būtų sėkmingai įgyvendinti, „MiEli“ kūrėjos suprato, kad reikia plėsti komandą. „Šiuo metu darbuojamės su mama ir turime nemažą komandą - tai talentingos mezgėjos, kvalifikuotos siuvėjos ir kitos patikimos pagalbininkės. Aš asmeniškai esu baigusi dailės mokyklą, o mano mama - floristė ir dekoratorė. Tad mezgimas mums abiems yra širdžiai miela ir artima veikla, nes abi esame „meniškos sielos“. Su tokia gausia ir talentinga komanda šiandien galime kurti kur kas daugiau, efektyviau ir kokybiškiau“, - su kūrybinės veiklos sėkme džiaugėsi Inga. Šiandien „MiEli“ gali didžiuotis ne tik aukšta produkcijos kokybe, bet irgebėjimu įgyvendinti net ir sudėtingiausius užsakymus, išlaikant unikalų stilistiką ir dėmesį detalėms.
Rinkos ypatumai: skirtingi favoritai Lietuvoje ir užsienyje
„Mi_Eli“ įkūrėja džiaugiasi, kad jau antrus metus jų mezginiai džiugina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio mezginių mėgėjus. Tai, žinoma, įpareigoja nuolat plėsti prekių asortimentą ir yra atsakinga užduotis. Prekyba užsienyje taip pat padeda pritraukti naujų pirkėjų ir suteikia vertingos patirties. Tačiau, keičiantis rinkoms, Inga pastebi, kad keičiasi ir pirkėjų favoritai.
„Pastebėjome, kad lietuviams ir užsieniečiams patinka skirtingi gaminiai, todėl labai kontrastuoja vadinamieji bestseleriai. Pavyzdžiui, jei užsienio šalyse berečių parduodame šimtus, Lietuvoje jų esame pardavę vos kelis vienetus“, - apie rinkos ypatumus pasakojo pašnekovė. Šiuo metu Lietuvoje „Mi_Eli“ favoritai - žieminės vaikiškos kepuraitės, kurios pasižymi ne tik šiluma, bet ir originaliu dizainu.
Ingos teigimu, gamintojai nuolat stengiasi atnaujinti asortimentą ir atsižvelgti į rinkos tendencijas. „Šiam sezonui paruošėme kelis naujus megztinių modelius - sukneles moterims ir megztus kostiumus vyrams, kuriuos derinsime su galvos aksesuarais. Kadangi užsienio rinkoje nemaža dalis klientų yra vyresnio amžiaus moterys, kelios naujienos bus skirtos ir joms“, - apie būsimas asortimento naujienas užsiminė kūrėja. Toks diferencijuotas požiūris į skirtingas rinkas leidžia maksimaliai patenkinti įvairių klientų poreikius.
Patogus apsipirkimas ir „Mi_Eli“ šeima
Didelė dalis „Mi_Eli“ klienčių yra lojalios ir apsipirkinėja nuo pat prekės ženklo įkūrimo. Siekiant dar labiau palengvinti apsipirkimo procesą ir pritraukti naujų pirkėjų, jau greitai dienos šviesą išvys nuosava elektroninė parduotuvė. „Šiuo metu intensyviai dirbame prie savos el. parduotuvės. Pagrindinis tikslas - sėkmingai paleisti ją ir pritraukti daugiau pirkėjų iš Lietuvos ir užsienio. El. parduotuvėje apsipirkimas taps paprastesnis ir, tikėtina, jog skatins daug dažniau sugrįžti mezginių mėgėjus“, - planais dalinosi Inga.
Toks scenarijus ypač svarbus, nes didžiausias „MiEli“ džiaugsmas - sugrįžtantys klientai. „Turime nemažą dalį klienčių, kurios pas mus apsipirkinėja nuo mūsų susikūrimo. Jos - mūsų palaikymo komanda, įkvėpimas ir paskata kurti bei tobulėti. Tai - didžiulė „MiEli šeima“, kurią sudaro malonūs ir šilti žmonės“, - su šypsena kalbėjo Inga. Ši nuoširdi bendruomenė yra ne tik klientų ratas, bet ir nuolatinis įkvėpimo šaltinis, skatinantis ieškoti naujų idėjų ir tobulinti savo meistriškumą.
Siūlų įvairovė ir kokybė: nuo natūralių pluoštų iki prabangių variantų
Kalbant apie mezginius vaikams, ypač svarbu atkreipti dėmesį į siūlų kokybę ir tinkamumą jautriai vaiko odai. Dažnai žmonės, ieškodami siūlų mažyliams, pageidauja pačių švelniausių. Kaip logiška, vaikų odelė yra švelnesnė ir delikatesnė. Tačiau svarbu suprasti, kad tarp įvairaus amžiaus nešiotojų gali būti visokiausių jautrumų žmonių. Vargu ar iš labai jautraus mažylio užaugs aistringas šiurkščios vilnos gerbėjas, nors gyvenime visko pasitaiko. Toks tvirtuolis greičiausiai yra nuo pat lopšio, tik savo stereotipais mes dažnai apribojame save ir jį.
Vietoj to, kad apsiribotume kelių rūšių superwash merino vilna, verta išbandyti kartu su mažyliais pačias įvairiausias vilnų veisles, kurios bus ne tik labai šiltos, bet ir labai gražios bei lengvos. Vaiko garderobas (o ir pojūčiai bei patirtys) gali gerokai praturtėti, kaip ir mezgančio žmogaus repertuaras.
Šiandienos mezginiai yra labai gražūs, tai tarsi Svajonės Janeliūnienės ir mezgėjos Mildos Rapolavičienės tandemo vaisiai. Tam, kad jūsų anūkai būtų šiltai rankomis apmegzti, visai nebūtina tai daryti tik savo rankomis. Močiutė gali prižiūrėti, ko mažyliams reikia, abi su mezgėja aptarti modelius ir planuoti mezginius, močiutė gali pirkti siūlus ir, derindama su vaikais, pasirūpinti, kad vaikaičiai būtų visokeriopai papuošti ir apšiltinti, o mezgėja padeda visus planus įgyvendinti.
Teisybės dėlei verta paminėti, kad kryptingai atrinkti mezginiai gali būti iš estiškos ir islandiškos vilnų. Svajonės vaikaičiai yra apmegzti pačiais įvairiausiais pluoštais, įskaitant tradicinius merinus ir prabangius kašmyrus, tačiau jiems suteikiama galimybė nuo pat mažens pažinti visą vilnų įvairovę. Ir tai ne apie jokią kančią - abiejų gamintojų (tiek „Aade long“, tiek „Istex“) siūlai, nors ir turi „dantytą“ vardą, gali būti nešiojami (ir su malonumu!) žmonių, kurie visiškai netoleruoja prie kūno švelnios iš pirmo palytėjimo alpakų vilnos.
Pirmose nuotraukose mažasis vikingas - ne tik su liemene ir kojinytėmis iš islandiškos vilnos, bet ir guli ant iš Islandijos atkeliavusio avikailio. Kojinytės (nekalbant apie šiurkščiavilnes naujagimiams) iš tikros vilnos daugeliui turbūt yra lengviausias būdas supažindinti mažuosius su šiurkštesnėmis veislėmis. Todėl, jei pradėti nuo liemenės ar megztuko baisu, verta bandyti pradėti nuo pėdučių. Liemenė ir kepurė nuotraukose apačioje yra švelnesnės, bet kojinytės - iš islandiškos vilnos. Viršutinės nuotraukos - iš senesnio laiko, o apatinėje - tai, kas mezgama dabar. Kojinytės iš įvairių spalvų „Lettlopi“ galiukų - vadinasi, tikrai pasiteisino. Atkreipkite dėmesį, kaip visos jos gražiai ir skirtingai numegztos.
Ir dar keli rimti projektai - tunikos dvynukėms. Raudonos megztos iš „Plotulopi“ (0417) su pridėtu plonyčiu merino vilnos siūleliu, o margoji (tai „mylimiausias anūkytės sarafaniukas“!!!) - iš pereinamų spalvų dvigijės estiškos vilnos („Aade Long 8/2 artistic“). Dar vienas saugus būdas išbandyti tikrą vilną mažiesiems - sarafaniukai. Tai viršutinis drabužis, turintis mažai tiesioginį kontaktą su kūnu, bet labai mielai šildantis. Ir labai tikras prisiliesti - lyg avytę glostytum. Prie tunikų derinamos ir mažylėms mezgamos šiltos kojinytės (viršutinė nuotrauka).
Tiek daug kalbėta apie kojinių siūlus, kad patiems susigundžiau. Vakar prieš miegą buvo surasti laisvi virbalai (laimė, kad jokios kojinės nestovi mezginių eilėje, tik dideli solidūs „reikalai“, tai ir virbalai laisvi) ir pradėtos megzti kojinės iš „Rellana regenbogen“. Pirmoji kojinė buvo pabaigta per parą. Kaip dažnai nutinka, šis mezginys atsirado iš nenumaldomo noro išbandyti siūlus, čiupinėti ir gėrėtis jais mezgant, o ne tik praeiti nuleidus galvą pro jų lentyną. Tiesa pasakius, kurį laiką vaikščiojau aplink juos, kovodama su noru išbandyti. Kovojau, nes kojinių mezgimas manęs „neveža“ tiek, kiek kiti darbeliai. Bet vaikščiojau aplink neilgai, gal dvi dienas.
„Borgo de Pazzi Bibi“ siūlai turbūt labiausiai nustebinę siūlai. Negaliu prisiminti panašios patirties, kaip benorėdama. Siūlas storas, netolygaus verpimo, lyg žieminis, bet labai tinka ir vasarai. O vasarai tinka turbūt dėl spalvų gamų vienoje iš siūlomų paletių variacijų - burbuliukai gaivių, vasarinių spalvų. Čia rasi geltonus, oranžinius, žalius, violetinius. Vienu žodžiu, kažkoks netikėtumas.
Negaliu pasakyti nieko naujo, kad vasarai geriausias pluoštas yra medvilnė. Medvilnė - vėsus pluoštas, tad vasara su ja bus jaukiai vėsu. Be to, tai drėgmę praleidžiantis pluoštas. Ši istorija buvo nulemta aplinkybių. Artėjo egzotinė kelionė į Australiją. Suprantama, kelionės metu būna daug laukimo, tad smagiausia turėti po ranka kokį nors nesudėtingą mezginį, kuris ne tik sutrumpintų laiką, bet ir suteiktų ramybės bei pasitenkinimo. Seniai jau norėjau išbandyti skaras. O ir mama vis užsimindavo, kad jai gražiausios trikampės skaros, taip užsimindama, kad norėtų sulaukti dovanų.
„Katia Silk degrade“ siūlai pasirodė 2019 m. pavasarį. Pirmiausia mano akį jie patraukė dėl savo sudėties: medvilnė, šilkas, viskozė. Nė lašelio sintetikos. Tai jau labai, labai smagu. Jie viliojo kaip paprastą mezgėją. Nors kaip siūlų pardavėją mane ši puiki sudėtis net labai gąsdino. Juk tai reiškia, kad dėl natūralios sudėties ir ypatingai šilko sudėtyje, siūlų kaina bus gerokai didesnė už vidutinę, ir aišku, bus brangesni nei kokie sintetikos siūlai, vadinasi, pirkėjos bus labai atsargios. Visgi, dėl siūlų grožio neatsilaikiau, atrinkau juos į mūsų asortimentą.
„Katia Indiana“ mezgimo siūlai pasirodė žiemą kaip rudens-žiemos naujovė. Mezgimo siūlai akį patraukė iškart, bet labai nustebino sudėtis - nė lašelio vilnos, vietoj jos medvilnė. Ir tai pasiūlymas žiemai? Kadangi šią žiemą vyriškoji pusė liko nuskriausta (jiems nieko nebuvo numegzta, nešioja jie gerokai intensyviau, tad per sezoną viską sunešioja), reikėjo kompensuoti skolą. Šiek tiek užtrukau ieškodama spalvinių derinių ir bandžiau visokius raštelius. Tuo metu buvo madoje mozaikos raštas.
Kada būsima mamytė ima domėtis kraiteliu? Kai atlėgsta pirmasis nerimas dėl kūdikėlio ir ateina pirmieji signalai dėl jo lyties. Bet koks bebūtų platus kūdikiams mezgimo siūlų pasirinkimas, šį kartą paieškos sustojo ties „CaMaRose“ vasariniais siūlais. Šio megztuko atsiradimo istorija buvo ilga, ilga, ilga. Pasiilgau merino siūlų. Tai dažniausiai nutinka po ilgesnio egzotinio mezgimo sezono (kai mezgi iš visokių „mandrų“ siūlų - siūlų su bumbulais, su pursliukais, su blizgučiu, su pūkeliu, su angora, dar su kuo nors). Tada ateina laikas kam nors paprasto, bet labai kokybiško. Taip akis užkliuvo už „Camarose“ vasarai, arba tiksliau tarpiniams orams, skirtų siūlų. Bet kokie jie vasariniai? 70 % merinas ir tik 30 % medvilnė. Na gerai, supraskime tuos skandinavus. Jų vasara trumpa, vėjuota ir šiek tiek žvarboka. Tad medvilnės lašelis jiems iškart siūlus daro vasariniais.
Šiuos mezgimo siūlus paėmiau į rankas kaip tik tuo metu, kai iš ankstyvo gražaus ir saulėto pavasario oras vėl pavirto į įprastą ir pilką „rudens“ niūrumą. Taip jau būna su tais lietuviškais pavasariais: permainingi, nepastovūs, bet kartu tokie laukiami. Tokie mezginiai man patinka labiausiai: kai nereikia ilgai sukti galvos, o idėja tiesiog ima ir atsiranda. Tarsi iš niekur. Bet ji iš karto tampa tokia aiški ir nenuginčijama, kad belieka tik pasiimti siūlus, virbalus ir pasiskaičiuoti mezginio akis.
Geltonos spalvos iki šiol niekuomet nebuvo mano mezginiuose ir apskritai į šią spalvą žiūrėjau gana atsargiai. Visų taip laukta vasara ėmė ir nubėgo gelstančiais laukais ir pievomis. Tik šiais metais lengvos iš šilumos ir saulės siūtos vasaros suknelės šleifas buvo toks ilgas, jog kol visiškai už horizonto dingo nuo mūsų laukų, prasidėjo ir spalis. Buvo vakaras. Atėjo jis jau anksčiau, taip primindamas, kad dienos eina vis trumpyn, o vakarai - ilgyn. Buvau apsiklojusi šiltu vilnos pleduku, o rankose turėjau mezginį iš islandiškos vilnos „Lettlopi“ siūlų. Buvo šilta. Labai, labai šilta. Mezgimo sumanymas paprastas - megztukas dukrytei, raštelis taip pat labai nesudėtingas - klasikinis perliukas (vis dar negaliu atsispirti neperkrauta… Skaityti toliau Meilė…?
Šiais metais prieš išvažiuojant jūros link namie vyko įnirtingos paieškos. Ne, ne dar vienos suknelės, ne „kažkur saugiai padėto nuo netvarkos nykštuko“ vaikiško žaisliuko. Vonia yra ta vieta, vienintelė, kur gali saugiai stovėti trapūs, dūžtantys dalykėliai, aišku, apart visų aukščiau kėdė + žmogaus ūgis sukrautų reikalų. Na ir paveiksliuką - visą paveikslą gal net, savo prieš kokius 15 metų tapytą pasikabinau. Parašiau antraštę, ir pačiai juokas ima - banalesnę kažin ar įmanoma sumąstyti. Kaip bebūtų, nėra banalesnių dalykų už amžinuosius - švenčių laukimą, gyvos liepsnelės mirgėjimą, pirmo pasimatymo virpulį. Traukia tie blizgučiai, sniegeliai, samanėlės visokios, kristaliukai. Namai mūsų ramūs, santūrios spalvinės gamoms, viskas gan lakoniška, prijaučiu skandinaviškam stiliui. O va visokiausių smulkmenėlių, pacackų - kaip a.a mano mieloji močiutė sakydavo - šitų noriu, ir Kalėdoms atsipalaiduojam. Ir vaikams kiek džiaugsmo dažyt šakeles, kankorėžius, blizgint, klijuot, dėliot. Ir džiugu, ir liūdna vienok.
Šiandien laksčiau po visokiausias prekybos vietas ieškodama kokių nors statulėlių, užėjo noras pamažu ruoštis Kalėdoms - toli dar jos, bet kaip sakoma, roges ruošk. O kodėl tas noras toks užplūdo - panaktinėjau keletą vakarų, pavarčiau krūvas interjero ir maisto blogų, ir kažkaip akys vis kliuvo už tų smulkių dekoratyvių niekučių. Buvo laikas - prieš keletą metų, kai visus namie susikaupusius panašius daiktelius sužėriau maišan ir išmečiau. Na, rašydama, kad panašius - panašumą paminėjau sąlyginai, maniškiai anei iš tolo nebuvo panašūs į matytus tuose bloguose. Bloguose - daugiausia kokybiški porcelianiniai, gražia glazūra, kruopščiai ir dailiai padaryti, maniškiai gi - dauguma nelabai kokie, pirkti kaip simbolinė dovanėlė artimiausiame prekybcenty. Apsižvalgiau šiandien - ir paliko liūdna. Nėra mano kaime nei vienos vietos, kur būtų tikrai gražių ir kokybiškų NAUJŲ suvenyrų ar smulkaus dekoro elementėlių. Namus puošiu, ir iliustracijai įdedu foto, ką turiu galvoje, kalbėdama apie kokybiškus dailius niekučius - šis paukštukas pirktas sendaikčiuose, nelabai aš mėgėja po juos vaikštinėti, ir va dėl to ir liūdna, kad naujų panašių - nėra mūsuose - turiu galvoje savo miestą. Na, bet yra kiti miestai, yra internetinės parduotuvės, galų gale - pasaulis platus, internetas visagalis, visko jame daug. Tik va pačiupinėti prieš perkant - norisi juk.
Ruduo tai ruduo. Norėjosi padaryti fotosesiją su auksiniais lapais, klevais nuraudusiais ir panašiais mielais akiai rudens atributais, bet išėjus pasivaikščioti su bais kilniu tikslu pasirinkti klevo lapų puokštei, teko smarkiai nusivilt - visi klevai atrodo sergantys kokia tai liga, nuo kurios tie auksiniai lapai išmėtyti juodomis dėmėmis. Na, bet šiaip ar taip praėję visą klevų alėją tų lapų keliolika gražių susiradom, vaikams laimė, žinoma, begalinė po šiugždančiu kilimu pasivaikščioti, na o suaugę pasižaidėm spėliodami šiuolaikinio jaunimėlio prioritetus - pakelės nutaškytos skardinėmis nuo alaus, šiukšlėmis ir pan - nes alėja gan nuošaliai, savivaldybei neįdomu ten tvarkos žiūrėt, o gyventojai irgi - susitvarkom, bet už kelių savaičių vėl tas pats. Rankos ir šiaip niežti - ne tik puokšteles tverti, o ir virbalais darbuotis. Pradžioje nunarpliojau dukrai liemenę mokyklai, mokyklinės uniformos spalvos, jau sėkmingai nešiojamą, ir liko kamuolėlis siūlų - liemenė išskalbus pasirodė labai švelni, minkšta, tad dar dasipirkau ir nurakliojau mažiausiajai megztinuką. Būtų tvarka, galėtų nešioti - neturiu tinkančių sagų. Mat radau savo atsargose musmirytę, idealiai tinkančią, parvažiavusią iš Vilniaus. O kieme paskutinis spalvų žaismas. Galvoje sukasi mintys apie pabaigas - gal, kad rugsėjis, gal tiesiog šiaip. Pamažu baigiasi ir kapstymosi smėlio dėžėje sezonas, prasideda mezginiai. Vaikams reikia megztinių, šilumos, nors gal tik mums, tėvams, atrodo, kad jiems viso to reikia, kas žino. Kiek pamenu save vaikiškame amžiuje - norų sąraše kažin ar buvo megztiniai ar kepurės. Na, svarbiausia, pačiai smagu tuos mezginius narplioti. Su vaikais kažkaip taip jau gaunasi, kad darai lyg ir jiems, o kai jiems - tai ir dėl savęs. Šis mezginukas gimė lengvai ir greitai, siūlas iš turkiškų atsargų - pabaigiau jas pagaliau - „Alize Bahar“ medvilnė, marginimas nuspėjamas, todėl neįdomus, kad pasismagint ir akiai maloniau būtų dryžavau iš dviejų kamuoliukų. Susišaukė mezginėlis su astromis - bene rudeniškiausia gėlė man.
Žmogus turi pakankamai ribotas galimybes keisti aplinką - plačiąja prasme. Valstybės, miestai kuriasi, formuojasi nepriklausomai nuo atskiro individo poreikių, polinkių ar galų gale skonio. Va, Jonava turės geležinkelio vėžę - valio, progresas, nauda ir kiti skambūs dalykai, bet - vietoj planuoto gražaus logiško lanko, ta vėžė kaip randas kirs miestelio marmūzę - neplanuotai, žinoma, su tais planais taip jau būna - vieną dieną planuojama vienaip, sukišami pinigai tų planų pagrindimui, o paskui sugalvojama kitaip, ir atskirų individų ar net ir visos Jonavos gyventojų balsas šioje vietoje nelemtų, turbūt, nieko. Smagiausia, kad net ir informuoti - plačiai, kad būtų išgirsti - pamirštama - atlikus apklausą, kiek rajono gyventojų žino apie šį dalyką, atsirastų nemaža dalis negirdėjusių nieko.
Neperseniausiai pasisodinau hortenziją „Vanille fraise“. Hortenzija kaip hortenzija, aišku, žiedai kuplūs, gražūs, numanau, kokia ji bus kitąmet. Net fotografuot netraukė, kol pradėjo spalvintis, rausvėt. Pastaruoju laiku esu giliuose apmąstymuose gėlynų tema. Nepatinka namų aplinka. Nėra taip, kad akys slystų ir viskas džiugintų harmonija, derme, kad būtų tvarkingai sudėliotos funkcinės zonos ir pan. Neįsivaizduoju, kokiu stebuklingu būdu, be tokio kiekio informacijos, kurį turiu dabar, pavyko sudėlioti savo tėvų sodą - dabar jis džiugina akis. Žinoma, daug lemia ir tai, kad jau suaugo visi augalai, bet vos į 6 arus sudėta viskas - ir vaismedžiai, ir poilsis, ir gėlynas, ir namas, ir netgi daržas su visais akcentais. Ir viskas darnu, gražu ir sakyčiau, skoninga, neperkrauta. Kai tuo tarpu nuosavuose namuose - kakofonija kažkokia. Kolekcininko rojus koks tai. Nepatinka man taip, tad pastaruoju metu vėl persodinu.
Visai netyčia sau identifikavau pagrindinį sodo trūkumą - spygliuočių perteklių. Jie visi gražūs, nemaži, bet jų vaizdas ima erzinti - ir konkrečiai - tujos. O prasidėjo tas erzinimasis nuo gražiųjų populiariųjų smaragdų. Jie yra tiek ryškūs ir reikalaujantys dėmesio, kad net būdami fonu reikalauja prieš save kokių tai išskirtinių augalų. O jau pušaitėms šalia jų - visai nekas, jos tiesiog prapuola. O pušaitės mano akiai - vieni iš to nedaugelio spygliuočių, be sintetikos prieskonio. Su metais, matyt, širdis pradėjo linkt prie labiau natūralistinių želdynų, vadinasi, laikas keist ir namų aplinką.
Virė galvoje krūvos projektų, kažkaip pamažu susidėliojau takus - kurių per tas nesibaigiančias statybas dar neturim, želdynų vietas, ir - smagiausioji dalis - derinukai. Visko kardinaliai nekeisiu, tiesiog - išimsiu kai ką, ir tose vietose sodinsiu kitus augalus. Vaizdeliui susidėlioti padeda „Paint“ programėlė - primityvu iki negaliu, ir efektyvu visai.
Apie vienmetes yra nemažai skirtingų nuomonių - vieni želdintojai jas įvardina kaip daug darbo ir priežiūros reikalingas, nelabai suderinamas su tingaus ir racionalaus sodo idėja, kiti siūlo vienmečiais augalais užkamšyti jauno gėlyno tuščias vietas, laukiant, kol paaugs daugiamečiai. Na, o aš vienareikšmės nuomonės neturiu. Vasarai ritantis link galo, kai pabosta nuolatinis žiedų skabymas, tręšimas ir laistymas - pradedu mintyti, kad gal ir nereikia tų visokių pelargonijų ir panašių grožių, bet kiekvieną pavasarį vis neatsilaikau prieš jų grožį. Turbūt nėra kitos tiek gausiai ir nuolat žydinčių augalų kategorijos, kaip vienmetės. Ir - be jokios abejonės, želdinant balkonus ar palanges - jos nepakeičiamos. Užėjus šiemetiniam žioplinėjimui po turgaus gėlių skyrių periodui, tvardžiausi smarkiai, ir pirkau tikrai nedaug - šlamučių deriniams, kažkokią vykusią žioveinio? atmainą, ir kokias tai rožines ramunes už nemažą kainą, bet visiškai niekam tikusias - anos ilsisi kompostinėje. A, dar porą margenių ir keletą verbenų. Pelargonijomis apsirūpinau senukuose. Na ir ką - vienareikšmiškai - didžioji dalis džiugina. Mažytis žioveiniukas? - pradžioj suporuotas su pelargonija - dėl artimų, derančių atspalvių - neilgai trukus okupavo visą vazoną? Ar kaip kitaip pavadint tą daiktą, kurį paveldėjom pirkdami sodą, išmesti ranka nekyla, nors grožio kokio tai irgi ne prūdai.
Pastaruoju metu akis ėmė užkliūti už melsvų, violetinių ar švelnių alyvinių atspalvių. Planuoju naują gėlyną - norisi jo ramaus, nekrintančio į akis - užims gan nemažą plotą, tad jei dar ir rėksmingas būtų - tai turbūt atliktų ne traukos, o atgrasymo funkciją. Laiko iki rudens yra, tad dabar dar tik revizuoju, ką ir iš kur kasiu ir talpinsiu naujuose plotuose. Yra augalų, kurie gėlyne auga sau, ir kažkaip net nepameni, žmogus, kodėl jie pirkti, kodėl auginami, nes rodos, neturi nei kokios įdomios formos, nei grožio. Ir tik pražydus prisimeni - aha, va kame jų cinkelis. Šiemet nudžiugino rožė „Alan Titchmarsh“ - pirmą kartą padoriai atrodo, vis neįtaikydavau su vieta - tai per sausa, tai per tamsu jai buvo, tad grožio jokio ana neparodydavo.
Vėjas jau taršo liaunus šviežiai pasodintų medelių kamienus - nežinau dėl ko, bet net silpna pasidaro, važiuojant pro kokius miškuose pasislėpusius vienkiemius, pušynuose įsikūrusias gyvenvietes. Labai norisi miško, medžių, ne tų, liliputinių - jau net vaismedžiai ir tie patapo nykštukais - bet tikrų pušų, klevų, beržų. O ir obelų normalių, senoviškų, dideliais medžiais augančių. Išvežėm vyriausiąją stovyklon - Kaišiadorių link - ten toookie pušynai, Neris netoliese. Žiūrėjau, dūsavau, ir ateities svajones dėliojau - gal kada turėsiu daaaauuug eurų be vietos ir panaudojimo galimybių, tai statyčiaus aukštaitišką kaimišką gryčią - būtinai pamiškėj, būtinai vienkiemy, būtinai rąstinę. Žodžiu. Svajoti nedraudžiama, svajonės neša rožiniais sparnais, kaip tame gerame filme - ''Easy Virtue'' vieną iš herojų, susisvajojusią meilės romaną su egzistuojančiu-neegzistuojančiu Edvardu.
Pozuoja margenis - pelarginijos fone. Ir dar vieną - tokią.. va .. Pas vyriausiąjį kūdikį (gerai, kad ji po mano psl. Gėlyne prasidėjo lelijų žydėjimas. Nėra pas mane jų daug, kokios keturios rūšys, bet ir tos dar ne visos radę savo vietą. Turiu prie namo oranžinį kampą - ten susodintos ir oranžinės rožės, ir lelijos, ir viendienės, o pavasarį šviečia oranžiniai vilkdalgiai, dar heucheros - iš rausvų saulėkaitoje patapusios oranžiškai geltonomis laukia eilės - niekaip neatsispiriu šiems šiltiems tonams, tai būdami ne tokioje matomoje vietoje, bent neerzina savo iškritimu iš bendro kiemo vaizdo. Švelnią oranžinę gražiai prislopina? ar išryškina? melsvi žiedai - susodinau ten levandas ir kokį tai neatpažintą žydintį grožį - atėjo jis į mano gėlyną pats savarankiškai, su kažkuriais pirktis augalais.
Spalvų, kvapo ir žiedų švelnumo norisi ir kambaryje. Mano mažiausioji nėra iš tų vaikų estetų - jei tokių būna - kurie nuo mažų dienų ramiai grožisi puokšte, žiedu - jai norisi tą žiedą nagrinėti, tirti, o tų tyrimų rezultatas paprastai nebekelia malonių pasigėrėjimo minčių. Tad vyras griebėsi įrankių, surado pataupytą ąžuolo šaką ir sumeistravo šį tą panašaus į tas kopėčias - tiesa, kopėtėlės mūsų versijoje transformavosi į rėmą - jį pabalkšvinau „Tokurilla“ dažais. Rezultatu džiaugiuosi, rėmas gražiai atlieka jam skirtą funkciją - galiu kabinti indus su gėlėmis, ir kas smagiausia - kompozicija nepasiekiama kibioms mažosios gėlininkės rankutėms. Su tais indais - plati laisvė improvizacijai - galima ir modernų vaizdelį susiorganizuoti, ir kaimišką, vintažinį. Dabar pasinaudojau stiklainėliu nuo uogienės. Prie to paties - tas rėmas puikiai tiks ir levandos žiedelių džiovinimui. Dar - jį galima kabinti lauke terasoje, galima naudoti vaistažolių džiovinimui, galima sukabinti nuotraukas, rėmelius, raktus, galima papuošti kalėdiniais žaisliukais ir jis atliks Kalėdų vainiko rolę.