Ukrainos vakaruose, Lvovo srities Žovkvos rajono administraciniame centre, įsikūręs Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčios ir Kristaus Gimimo vienuolyno kompleksas yra ne tik svarbus religinis centras, bet ir architektūrinis, istorinis bei kultūrinis paminklas. Ši graikų katalikų apeigų šventovė, priklausanti bazilijonams, pasakoja ilgą ir sudėtingą istoriją, glaudžiai susijusią su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikais, taip pat su vėlesniais Ukrainos istorijos vingiais.
Istoriniai pamatai ir fundacija
Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčios ir Kristaus Gimimo vienuolyno istorija prasideda XVII amžiaus pradžioje. 1612 metais Karūnos didysis etmonas Stanislovas Žolkievskis fundavo naujos medinės Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčios statybą savo pavaldiniams stačiatikiams. Šis aktas žymi pirmuosius žingsnius link dabartinio komplekso formavimosi.
Vėliau, 1682 metais, Lietuvos-Lenkijos valstybės valdovas Jonas Sobieskis, patenkindamas Lvovo unitų metropolito prašymą, Žovkvoje įkurdino vienuolius bazilijonus. Šis įvykis tapo lemiamu tolimesnei komplekso raidai. Po kelerių metų vienuoliai ėmėsi statyti naują bažnyčią ir mūryti vienuolyno pastatus, taip pradėdami formuoti dabartinį ansamblį.
Reliikvijos ir kultūrinis gyvenimas
1691 metais, baiminantis turkų puolimo, iš Moldavijos į vienuolyną buvo atvežtos stačiatikių šventojo Ivano iš Sučavos (rumun. Sfântul Ioan cel Nou) relikvijos. Šis relikvijų perkėlimas liudija apie to meto politinę ir religinę situaciją regione. Vėliau, 1784 metais, kai Moldavijos dalis tapo Habsburgų monarchijos sudėtyje, šios relikvijos buvo grąžintos į Sučavą. Šiuo metu vienuolyne saugomos ankstyvųjų krikščionių veikėjo relikvijos, tačiau konkreti jų tapatybė nėra plačiai apibrėžta pateiktoje informacijoje.
XVII amžiuje prie bažnyčios buvo įkurta ikonų tapybos mokykla, kuriai vadovavo žymus dailininkas Ivanas Rutkovičius. Jo sukurtas ikonostasas šiai bažnyčiai yra vertingas meno paminklas, o dabartiniais laikais jis yra nuolatinėje Nacionalinio Šeptickio muziejaus ekspozicijoje Lvove. Tai rodo, kad vienuolynas buvo ne tik religinis, bet ir svarbus kultūrinis centras.
Architektūrinė evoliucija ir perstatymai
1753 metais vienuolynui buvo suteiktas archimandrijos titulas, o 1770 metais prasidėjo jo transformacija. XIX amžiaus pradžioje šventovės būklė buvo prasta, ji nukentėjo nuo gaisro, todėl 1833 metais buvo perstatyta neobizantiniu stiliumi. Šis perstatymas atspindi to meto architektūrines tendencijas ir siekį atnaujinti senąją šventovę.
XIX amžiaus pabaigoje vienuolyne įsteigta spaustuvė, o 1897 metais pradėtas leisti krikščioniškas žurnalas „Misionier“. Tai rodo vienuolyno aktyvumą ir norą skleisti religines bei kultūrines idėjas.
1903 metais, minint Magdeburgo teisių suteikimo Žovkvai 300 metų jubiliejų, bažnyčia buvo rekonstruota pagal architekto Edgaro Kovačio projektą. Prie renesansinės navos buvo pristatytas naujas transeptas, todėl šventovė padvigubėjo. Po rekonstrukcijos bažnyčia buvo naujai konsekruota Švenčiausiosios Jėzaus Širdies vardu.
Po 1918-1919 metų Lenkijos-Ukrainos karo Žovkva, kaip ir kitos vakarinės Ukrainos gyvenvietės, atsidūrė Lenkijos sudėtyje. Šiuo laikotarpiu dailininkas Julijanas Bucmaniukas sukūrė moderno stiliaus freskas, atspindinčias ukrainiečių nacionalinio judėjimo ir krikščionišką tematiką. Kairiosios navos sieną puošia paveikslas „Bresto unija“, kuriame pavaizduoti šios unijos šalininkai ir priešininkai. Virš jų iškilusi LDK šventojo Juozapato Kuncevičiaus figūra. Dešiniojoje navoje esanti freska „Susijungimas“ vaizduoja ULR ir VULR herojus, taip pat bažnytinius hierarchus ir holodomorą simbolizuojančią figūrą. Navos centrinėje dalyje nutapyti „Gimimo“ ir „Nukryžiavimo“ paveikslai, kuriuose Jėzų Kristų supa ukrainietiškai aprengti piemenėliai, kazokas su kardu ir kiti asmenys.
Sovietmetis ir sugrįžimas prie ištakų
1939 metais Raudonajai armijai įžengus į Vakarų Ukrainą, dailininko J. Bucmaniuko veikla nutrūko. 1946 metais vienuolynas buvo uždarytas, jo patalpose įsikūrė medicinos mokykla, o vėliau - stomatologijos poliklinika. Šventovė buvo perduota Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčiai. Tik 1989 metais ji buvo grąžinta graikų katalikams, simbolizuodama religinio gyvenimo atgimimą ir grįžimą prie istorinių šaknų.
Šv. Juozapato Kuncevičiaus cerkvė: Dar viena svarbi Žovkvos šventovė
Šalia Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčios, Žovkvoje stovi Šv. Juozapato Kuncevičiaus, Vyskupo ir Kankinio cerkvė. Ši graikų apeigų katalikų cerkvė yra svarbus Ukrainos graikų katalikų bažnyčios Sokalio-Žovkvos vyskupijos centras ir jos prokatedra Žovkvoje.
Jos statybos istorija prasideda 1652 m., kai Krokuvos kašteliono Jokūbo Sobieskio našlė Sofija Teofilė, norėdama pagerbti savo žuvusį sūnų Mareką Sobieskį, nusprendė pastatyti jam mauzoliejų - Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią. Statybos truko nuo 1653 iki 1655 m., o pati bažnyčia buvo konsekruota tik 1677 m.
Įrengiant šventovės vidų, didelį indėlį įnešė fundatorės sūnus, Lietuvos-Lenkijos valstybės valdovas Jonas Sobieskis, pastatęs įspūdingus paminklus savo motinai ir broliui. Nuo pat pradžių bažnyčią globojo vienuoliai dominikonai, kuriems 1754-1792 m. šalia buvo pastatytas vienuolynas. Statyboms aukojo žymios Sobieskių, Danilovičių ir Herburtų šeimos.
Po Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Žovkva atsidūrė Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtyje. Katalikų vienuolynai nukentėjo, buvo nusavintos kai kurios patalpos. Po Pirmojo pasaulinio karo Žovkva trumpai priklausė Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikai, o vėliau - Lenkijai. Bažnyčios ir vienuolyno patalpos buvo suremontuotos, o dailininkas Karolis Politinskis atnaujino sunykusią sieninę tapybą.
Antrojo pasaulinio karo metu pastatai nenukentėjo, tačiau pokaryje juose įsikūrė karinio dalinio kareivinės, katilinė ir sandėliai. Po Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo buvusi Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia buvo perduota Ukrainos graikų katalikų bažnyčiai ir grąžinta tikintiesiems.
Šventovė yra kryžiaus formos, su plačia nava ir šoninėse koplyčiomis. Išorėje ji pasižymi paprastomis, masyviomis formomis, galbūt netgi liudijančiomis apie galimą jos fortifikacinį panaudojimą praeityje. Pagrindinis fasadas puoštas sienine tapyba, piliastrais ir karnizu. Transepte yra du barokiniai antkapiniai paminklai - kenotafai. Mareko Sobieskio antkapį puošia Vyriškumo ir Pamaldumo alegorinės figūros bei karinė amunicija. Sofijos Teofilės Danilovičiuvnos kenotafe yra Sielvarto ir Dorybės skulptūros bei Karūnuotasis erelis, primenantis jos karališką kilmę. Be šių asmenų, bažnyčioje buvo palaidota ir ATR valdovo Jono Sobieskio sūnaus Konstantino Vladislovo širdis.
Šventovėje nuo seno kabojo katalikų garbinamas Švenčiausiosios Dievo Motinos paveikslas, kuris 1929 m. buvo karūnuotas. Ši karūnavimo iškilmė sutapo su bažnyčios mecenato, lenkų nacionalinio didvyrio Jono Sobieskio 300-tųjų gimimo metinių minėjimu.
Lvovo ir Žovkvos istorinis kontekstas: Ryšiai su Lietuva
Lvovo ir Žovkvos istorija yra neatsiejamai susijusi su Lietuvos istorija. Abu miestai buvo svarbūs kultūriniai, dvasiniai ir amatų centrai, turėję Magdeburgo savivaldos teises. Jų multikultūriškumas, kuriame gyveno didelės žydų, lenkų ir vokiečių bendruomenės, taip pat artimi ryšiai su Lietuva per Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Abiejų Tautų Respubliką, formavo unikalų miestų identitetą. Lvovas, tapęs Galicijos ir Lodomerijos karalystės sostine, buvo nacionalinių judėjimų ir švietimo idėjų židinys. Po Pirmojo pasaulinio karo jis tapo Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos sostine, iki šiol vadinamas „Vakarų sostine“.
Miestų architektūra atspindi Europos stilių įvairovę - gotiką, baroką, renesansą, susipynusius su ukrainietiškais, lenkiškais, vokiškais, armėniškais ir žydiškais kultūriniais pėdsakais. Lvovas, dažnai vadinamas „Mažąja Viena“ ar „Mažuoju Paryžiumi“, yra tikrai Ukrainos kultūros sostinė, kasmet sulaukianti daugybės festivalių, muziejų ir teatrų.
Lietuviams ypatingą svarbą turi Bernardinų bažnyčia Lvove, kurios frontono kairėje pusėje puikuojasi Lenkijos erelis, o dešinėje - Lietuvos vytis. Ši bažnyčia, statyta XVII amžiuje, yra kelių architektūros stilių samplaika.
Bazilijonų ordino vaidmuo
Rytų (Graikų) apeigų katalikų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (OSBM) 400 metų jubiliejus, minimas 2017 m., pabrėžia šio ordino svarbą Ukrainos ir Lietuvos istorijoje. Ordino lopšys - Vilnius, o jo kūrimo iniciatoriai - Ivanas Kuncevičius (šv. Juozapatas) ir Juozapas Veljaminas Rutskis. Bazilijonų vienuolynai plito ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Ukrainoje bei dabartinėje Baltarusijoje. Kunigas V. Zinko OSBM, kilęs iš netoli Sokalių, yra ryškus pavyzdys bazilijonų veiklos tęstinumo. Jo gyvenimo kelias, apimantis darbą Brazilijoje, Argentinoje ir galiausiai sugrįžimą į Ukrainą po jos nepriklausomybės atkūrimo, atskleidžia ne tik asmeninę, bet ir platesnę lietuvių bei ukrainiečių diasporos patirtį. Jo knygos ir straipsniai, kuriuose įamžintas kitų tautų - Ukrainos ir Brazilijos - vardas, yra aktualūs ir Lietuvai.
Geografinė padėtis ir kelionių maršrutai
Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčia ir Kristaus Gimimo vienuolynas yra įsikūrę Žovkvoje, Lvovo srityje, Vakarų Ukrainoje. Koordinatės: 50°03′26″ š. pl. 23°58′10″ r. ilg. Šis miestas, esantis netoli Lvovo, yra svarbus kelionių maršrutų objektas, jungiantis Ukrainos ir Lenkijos istorines bei kultūrines vertybes. Keliautojai, besidomintys Rytų Europos istorija, architektūra ir religiniu paveldu, dažnai įtraukia Žovkvą į savo maršrutus, kartu aplankydami ir Lvovą, ir kitus regiono miestus, tokius kaip Chełmas ar Vlodava Lenkijoje.
Lvovo panorama, kurios tolumoje matoma Šv. Jurgio katedra, liudija apie miesto didybę ir istorijos klodus. Keliaujant po Ukrainą, Lvovas, primenantis Krokuvą, Vilnių ar kitus Europos miestus, siūlo unikalią atmosferą, kurioje susipina skirtingos kultūros ir istorijos.
