Lietuvos istorija - tai ilgas ir sudėtingas procesas, apimantis tūkstantmečius, nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo dabartinės Lietuvos teritorijoje iki modernios valstybės formavimosi. Šis kelias, kupinas iššūkių, atradimų ir permainų, atsispindi archeologiniuose radiniuose, rašytiniuose šaltiniuose ir pačių lietuvių tautos likime.
Pirmieji gyventojai ir akmens amžius
Apie laikotarpį nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo Lietuvoje (dešimtas-devintas tūkstantmetis prieš Kristų) iki XIII a. pirmų dešimtmečių (valstybės susidarymo pradžios) žinoma daugiausia iš archeologinių tyrimų. Tai laikotarpis, kuris skirstomas į akmens amžių, bronzos amžių ir geležies amžių, o šie, savo ruožtu, skaidomi į trumpesnius laikotarpius, kartais vadinamus kultūrų vardais.
Lietuvos teritoriją pirmieji žmonės - medžiotojai - pasiekė vėlyvojo paleolito pabaigoje, judėdami iš pietų, sekdami paskui šiaurinių elnių bandas. Šio laikotarpio liudininkai - Svidrų kultūros ir Pabaltijo Madleno kultūros dirbinių radiniai. Vėliau, mezolito laikotarpiu, septintame tūkstantmetyje prieš Kristų, išsivystė Nemuno kultūra. Tuomet žmonės gyveno mažose, laikinosiose gyvenvietėse prie upių ir ežerų, o jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo medžioklė.
Nemuno žemupyje, Kuršių nerijoje ir Baltijos jūros pakrantėse, maždaug 4300-2700 m. pr. Kr., atsirado pirmieji žemdirbystės ir gyvulininkystės pradmenys. Gamybinio ūkio atsiradimas pradėjo keisti bendruomenių socialinę struktūrą. Tuo metu susiklostė Narvos kultūra, neolitinė Nemuno kultūra ir duobinės keramikos kultūra. Baltijos pajūrio ruože 2700-1600 m. pr. Kr. buvo paplitusi vietinė Pamarių kultūra.
Trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Lietuvos teritoriją pasiekė virvelinės keramikos kultūros žmonės, atvykę iš Europos pietrytinių stepių. Jie vertėsi klajokline gyvulininkyste. Šios kultūros plitimas vyko keliomis kryptimis, viena jų siejama su Pietų ir Vakarų Lietuvoje plitusia virvelinės keramikos kultūra, kita - su Rytų Lietuvoje gyvavusia rutulinių amforų kultūra (2500-2100 m. pr. Kr.).
Bronzos ir geležies amžiai: Pasirengimas valstybei
1800-1600 m. pr. Kr. iš Vidurio Europos į Lietuvos teritoriją per mainų prekybą, dažnai keičiant į gintarą, pateko pirmieji bronzos dirbiniai. Tai davė pradžią Vakarų Lietuvos pilkapių kultūrai (vakarų baltai) ir brūkšniuotosios keramikos kultūrai (rytų baltai). Siekiant apsiginti ir apsaugoti sukauptą turtą, pradėtos tvirtinti gyvenvietės. Antro-pirmo tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje Rytų Lietuvoje ėmė rastis pirmosios įtvirtintos gyvenvietės - piliakalniai. Dauguma gyventojų šiuo laikotarpiu buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai, nors dalis dar vertėsi medžiokle. Taip pat pradėjo stiprėti protėvių kultas, mirusiuosius imta laidoti pilkapiuose, dažniausiai juos sudeginus.
5 a. pr. Kr. Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji dirbiniai iš geležies. Ūkinis ir kultūrinis gyvenimas pagyvėjo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje-pirmo tūkstantmečio po Kristaus sandūroje ir plėtojosi visą senąjį geležies amžių (1-4 amžius). Šiuo laikotarpiu piliakalnių reikšmė nuolat didėjo. Manoma, kad iš Romos imperijos į baltų žemes buvo rengiamos ekspedicijos, siekiant įsigyti gintaro. Dėl šios prekybos baltai galėjo vėl gauti bronzos žaliavos ir susipažinti su geležimi, kuri nuo 1-2 a. pradėta išgauti vietoje iš pelkių rūdos.
Nuo 1 a. Lietuvoje išsiskyrė keturios atskiros kultūros: Vidurio Lietuvos kapinynų kultūra (1 a.; nedeginti mirusieji laidoti kapinynuose), Nemuno žemupio kultūra (1 a.), Žemaitijos ir Žiemgalos pilkapių kultūra (2-5 a.), Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūra (2-7 a.) ir Rytų Lietuvos pilkapių kultūra (nuo 2 amžiaus).
5 a. daugėjant geležinių įrankių, žemdirbystė, ypač ariamoji, tapo svarbiausiu verslu. 6 a. Rytų Europoje sparčiai plintant slavų gentims, kurios iš rytų, pietų ir vakarų spaudė baltų gentis bei mažino jų užimamą teritoriją, VI-VII a. pradėjo išsiskirti baltų gentys: lietuviai, aukštaičiai, žemaičiai, jotvingiai, nadruviai, skalviai, sėliai, kuršiai ir žiemgaliai.
Genčių sąjungos ir valstybės branduolio formavimasis
Baltų genčių užimtos teritorijos vėliau mažai keitėsi, tik vienos gentys silpo (pvz., sėliai), kitos - stiprėjo (pvz., lietuviai). Stiprėjant genčių vidinei organizacijai ir gausėjant gyventojų, laikotarpio pabaigoje jos virto genčių junginiais. Ūkio pagrindą sudarė žemdirbystė. Mainai, įvairūs ginklai, papuošalai ir kiti dirbiniai, atkeliavę iš kitų šalių, skatino plėtoti ir vietinius amatus, ypač kalvystę, auksakalystę, o nuo X-XI a. ir puodininkystę.
IX-XII a. ėmė kurtis baltų genčių sąjungos. Joms susikurti įtakos turėjo vikingų ekspansija, o vėliau - susikūrusios krikščioniškos valstybės: Kijevo Rusia puolė jotvingių (983 m.) ir lietuvių (1040 m.) žemes, Lenkijos valstybė - prūsų (1018 m.) žemes. Prasidėjo pirmosios krikščionių misijos: iš pradžių tik į prūsų, vėliau ir į kitas baltų žemes. Rygoje 1202 m. įsikūręs Kalavijuočių ordinas pradėjo ekspansiją į baltų žemes.
1229-1231 m. Vokiečių ordinas, užkariavęs kuršius, 1230-1249 m. - prūsus, nuo XIII a. vidurio pradėjo ekspansiją į gretimas skalvių, nadruvių ir jotvingių žemes. Šią ekspansiją pristabdė Didysis prūsų sukilimas (1260-1274 m.). Vokiečių ordinui 1254 m. pradėjo priešintis nadruviai (1274 m. buvo užkariauti), 1274 m. - skalviai (užkariauti 1276 m.) ir jotvingiai (užkariauti 1283 m.). Šie įvykiai yra dalis kryžiaus karų Baltijos regione.
Spaudžiamos iš išorės, baltų gentys - lietuviai, aukštaičiai ir žemaičiai - ėmė vienytis, sudarydamos Lietuvos valstybės branduolį - Lietuvių žemių konfederaciją. 1009 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose (Kvedlinburgo analuose) paminėtas Lietuvos (Litua) vardas.
Lietuvos valstybės gimimas ir plėtra
XIII a. pradžioje Prūsijoje ir dabartinėje Latvijoje įsikūrė kolonijinės vokiečių valstybės - Vokiečių ordinas ir Kalavijuočių ordinas. Staigus Vakarų civilizacijos priartėjimas pagreitino valdžios telkimąsi Lietuvoje. 1219 m. sudaryta Lietuvos-Voluinės sutartis rodo palyginti brandžią Lietuvių žemių konfederaciją. Šioje sutartyje pirmą kartą minimas vienas vyresniųjų konfederacijos kunigaikščių - Mindaugas.
Iš paveldėto domeno (Lietuvos) Mindaugas pradėjo vienyti baltų žemes. Lietuvos valstybė buvo sukurta XIII a. viduryje etninėse lietuvių ir dalies senrusių žemėse. Mindaugo ir jo aplinkos 1251 m. katalikiškas krikštas ir 1253 m. karūnacija patvirtino jo, kaip suverenaus valdovo, padėtį tarp Europos krikščionių karalių, o šalies viduje jis išsiskyrė iš kitų į valdžią pretenduojančių kunigaikščių. Šalyje kilus pagonių reakcijai, Mindaugas ir jo tiesioginiai palikuoniai 1263 m. buvo išžudyti. Tačiau jo sukurta Lietuvos valstybė gyvavo šimtmečius.
XIII a. pabaigoje klostėsi naujos Lietuvos užsienio politikos kryptys, svarbiausia tapo gebėti vienu metu kariauti ir vykdyti diplomatines akcijas Rytuose ir Vakaruose. Nuo XIII a. pabaigos, pradėjus valdyti Gediminaičių dinastijai, įsigalėjo paveldima ir gana tvirta didžiojo kunigaikščio dinastinė valdžia. Lietuvos valstybė, įsitvirtindama senrusių kunigaikštystėse, per kelis dešimtmečius virto Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK).
XIII-XIV a. Lietuvos raidą ypač veikė nuolatiniai karai su Vokiečių ordinu, kuris XIII a. pabaigoje, numalšinęs prūsų sukilimus, pasiekė Lietuvos pasienį (Nemuną) ir su Livonijos ordinu ėmė ją pulti. XIII a. į baltų žemes rengiami kryžiaus žygiai XIV a. viduryje virto Vakarų Europos riterių kryžiaus karais Baltijos regione. Per karą su Vokiečių ordinu Lietuvos didieji kunigaikščiai vis dažniau imdavosi diplomatinių metodų. Didysis kunigaikštis Vytenis XIII a. pabaigoje palaikė taikius santykius su Rygos miestu ir arkivyskupu, jo brolis Gediminas 1322-1324 m. laiškuose popiežiui, Šiaurės Vokietijos miestams ir vienuolijoms siūlė Lietuvos krikšto ir vidinės kolonizacijos idėjas (Gedimino laiškai). Kita Gediminaičių diplomatijos kryptis - dinastinės vedybos - nemažai prisidėjo prie rusų žemių integracijos į LDK sėkmės.
1385 m. Krėvos sutartimi ir 1386 m. Jogailos vedybomis su Lenkijos karaliene Jadvyga bei vainikavimu Lenkijos karaliumi prasidėjo kelis amžius trukusi Lenkijos ir LDK asmeninė unija. 1392 m. Astravos sutartimi, 1401 m. Vilniaus-Radomo susitarimu ir 1413 m. Horodlės susitarimais Vytautas Didysis pasiekė, kad būtų išsaugota savarankiško LDK valdovo institucija (kiekviena šalis valdovą rinko atskirai), kartu ir atskira valstybės valdymo organizacija. Lietuvos kunigaikščiai ir didikai vykdė savarankišką vidaus ir užsienio politiką. Vytautas pradėjo reformuoti LDK valdymo sistemą, įsteigė didžiojo kunigaikščio dvarą, asmeniniais santykiais paremtą valstybės valdymą pakeitė nuolatiniais valstybės institutais - Didžiojo kunigaikščio taryba (vėliau LDK Ponų Taryba, Seimas). Didelę reikšmę valdymui turėjo Didžiojo kunigaikščio raštinė (Lietuvos Metrika, Lietuvos Statutas). Nuo pagoniškų laikų išlikusiose LDK branduolio pilių apygardose susidarė vietinė administracija, vadovaujama seniūnų, vėliau - ir vaivadų. Seniūnams (vietininkams) pavaldžią teritoriją imta vadinti pavieto (apskritis) terminu. Nuo 1413 m. pradėta steigti vaivadijas. Po valstybės vidinės integracijos autonomiją išlaikė tik didžiausios sritys (Žemaitijos seniūnija). Po Žalgirio mūšyje (1410 m.) išvien su Lenkija pasiektos pergalės prieš Vokiečių ordiną ir Melno taikos (1422 m.) prasidėjo LDK taikaus sugyvenimo su Ordinu laikotarpis. LDK politinį stabilumą drumstė XIV a.-XV a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės-Maskvos karas ir XV a. pabaigos-XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės-Maskvos didžiosios kunigaikštystės karai.
1557 m. LDK ir Livonijos sudarytomis Pasvalio sutartimis ir 1559 m., 1561 m. Vilniaus sutartimis diduma Livonijos (Uždauguvio kunigaikštystė ir Kuršas) autonominės srities teisėmis buvo prijungta prie LDK. 1569 m. Liublino unija buvo sudaryta federacinė valstybė Abiejų Tautų Respublika (ATR). Unija nepanaikino savarankiškos LDK valstybės organizacijos, ji buvo kompromisas tarp Lenkijos siekių inkorporuoti LDK į Lenkijos sudėtį ir LDK pastangų išlaikyti savarankiškumą. Pagal Liublino unijos nuostatas ATR valdovą, tituluojamą Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, rinko bendras Lenkijos ir LDK Seimas (valdovai sudarydavo su bajorais valstybės valdymo sutartį Pacta conventa). ATR Seimą sudarė valdovas, Senatas ir Atstovų rūmai. LDK apskričių atstovai ir senatoriai rinkdavosi į priešseiminius suvažiavimus, kuriuose būdavo svarstomi aktualūs LDK reikalai, aptariama LDK laikysena. Seime įstatymai buvo priimami vienbalsiai, todėl apskričių seimelių instrukcijų laikymasis ir liberum veto trukdė juos priimti, dažnai paralyžiuodavo Seimo darbą. Liublino unija nustatė bendrą ATR užsienio politiką, bet neretai LDK politikai savarankiškai derėdavosi su užsienio valstybėmis, sudarydavo sutartis ar paliaubas (Kėdainių sutartis).
18 a. pradžioje dėl valdovo, didikų ir bajorų nesugebėjimo derinti politinius siekius ir užsienio valstybių kvietimosi spręsti vidaus reikalus smuko ATR tarptautinis autoritetas, ji virto kaimynų prižiūrima valstybe. 1764 m. valdovu išrinktas Rusijos remiamas Stanislovas Augustas Poniatovskis, siekdamas stiprinti valstybę, ėmėsi reformų. Tai kėlė Rusijos ir Prūsijos nepasitenkinimą. 1767 m. sudarytos prieš reformas nukreiptos Vilniaus konfederacija ir Radomo konfederacija. 1768 m. Varšuvos konfederacinis seimas ATR santvarkos garante pripažino Rusiją. 1775 m. Seimas įkūrė pirmą bendrą vykdomosios valdžios aukščiausiąją instituciją Nuolatinę Tarybą. 1788-1792 m. Varšuvoje posėdžiavęs Ketverių metų seimas 1791 m. gegužės 3 d. priėmė Gegužės trečiosios konstituciją. LDK atstovų siekiai užkirsti kelią valstybės unitarizavimui buvo įgyvendinti 1791 m. spalio 20 d. Seimui priėmus Abiejų Tautų tarpusavio įžadą. Konservatyvioji bajorija priešinosi reformoms. 1792 m. susikūrė Targowicos konfederacija, kurią suorganizavo Rusijos imperatorė Jekaterina II. Karą su Rusija ATR pralaimėjo ir buvo jos okupuota. 1793 m. Prūsija ir Rusija pasirašė ATR II padalijimo sutartį. Kilusį 1794 m. sukilimą nuslopino Austrijos, Prūsijos ir Rusijos kariuomenės. 1795 m. buvo įvykdytas ATR III padalijimas.
XIX amžius ir tautinio atgimimo pradžia
Po ATR III padalijimo (1795 m.) Rusijos imperija aneksavo likusias LDK žemes (išskyrus Prūsijai atitekusią Užnemunę). 1797 m. įkurta Lietuvos gubernija (1801 m. suskirstyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas). Iškart imta riboti bajorų luomines politines teises. Nuo XIX a. pradžios, Imperatoriaus Aleksandro I valdymo (1801-1825 m.) laikotarpiu, Rusijos režimas Lietuvoje sušvelnėjo. 1802-1804 m. vykdytos švietimo reformos, įsteigta Vilniaus švietimo apygarda, kuriai vadovavo Vilniaus universitetas, jos kuratoriumi paskirtas Aleksandro I draugas kunigaikštis A. J. Čartoriskis, puoselėjęs planus atkurti LDK, globojamą Rusijos.
Tikėdami Napoleono I pagalba atkuriant LDK, Lietuvos bajorai palankiai sutiko Prancūzijos kariuomenę, 1812 m. birželį okupavusią Lietuvą (Prancūzijos-Rusijos karas, prancūzmetis). Prancūzijos pusėje kovojo apie 200 000 ATR (ir LDK) vyrų. Lietuvos bajorai aktyviai įsitraukė į 1830-1831 m. sukilimą, Lietuvoje jam vadovavo Vyriausiasis komitetas. Po sukilimo Nikolajaus I (1825-1855 m.) režimas sugriežtėjo visoje Rusijos imperijoje, ypač Lietuvoje (ir Lenkijoje). Pradėta rusifikacijos politika, siekiant naikinti vadinamuosius „lenkų pradus“. Sustiprėjo šalies rusifikacija - įrodinėjama, kad iki Krėvos sutarties ir lietuvių krikšto Lietuva buvo lietuvių ir rusų valstybė, kurioje vyravo rusai, rusiška civilizacija ir kultūra. 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas (1832-1842 m. Vilniuje dar veikė Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, 1833-1842 m. - Dvasinė katalikų akademija). Galutinai panaikintas Lietuvos Statutas (1840 m.) ir įvesti Rusijos įstatymai.
Imperatorius Aleksandras II (valdė 1855-1881 m.) po 1856 m. pralaimėto Krymo karo sušvelnino režimą visoje Rusijoje (ir Lietuvoje). Buvo amnestuoti visi politiniai tremtiniai - 1830-1831 m. sukilimo dalyviai. 1861 m. panaikinta baudžiava (valstiečių reforma), įteisintas valstiečių luomas ir jo savivalda. 1863-1864 m. sukilimu baigėsi bajoriškasis išsivadavimo kovų Lietuvoje etapas. Bajorų luomas prarado kultūrinį vyravimą. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas žiauriai baudė sukilėlius, pradėjo nuožmią šalies rusifikaciją. Valdžios įstaigose vietiniai pareigūnai keisti rusais, galutinai panaikinta vietos bajorų luominė savivalda. Nuo 1864 m. pradėta įgyvendinti lietuvių spaudos draudimą.
Lietuvių tauta aktyviai priešinosi rusifikacijai - knygnešiai slapta per sieną gabeno draudžiamą lietuvišką literatūrą, platino ją, steigė knygnešių organizacijas, daraktoriai mokė lietuviško rašto. Vienintelė organizuota institucija, kuri priešinosi etnokonfesinei Rusijos politikai Lietuvoje, buvo Katalikų Bažnyčia. XIX a. 7 dešimtmetyje-XX a. pradžioje lietuvių tautinis judėjimas (prasidėjęs 19 a. 3 dešimtmetyje) tapo masinis, jame įsivyravo naujos kartos pasaulietinė inteligentija, kilusi daugiausia iš Suvalkijos ūkininkų. Lietuvių liaudis ėmė virsti modernia tauta. Tautinio judėjimo židiniai kūrėsi Maskvos, Sankt Peterburgo ir Varšuvos universitetuose. Mažojoje Lietuvoje pradėta leisti lietuvišką periodinę spaudą (Aušra, Tėvynės Sargas, Varpas, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga), leidinių redakcijos tapo tautinio judėjimo organizaciniais centrais (aušrininkai, sargiečiai, varpininkai, apžvalgininkai). Nuo XIX a. 9 dešimtmečio lietuvių inteligentai jau puoselėjo Lietuvos valstybės atkūrimo idėjas.
Moderniosios Lietuvos gimimas
XX a. pradžioje, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iki 1915 m. pabaigos Vokietija užėmė visą dabartinės Lietuvos teritoriją. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje susirinko lietuvių konferencija, kuri įkūrė Lietuvos Tarybą. Konferencijos metu buvo nutarta atkurti Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis ir sostine Vilniuje. Lietuvos Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Smetona (tik 1918 m. vasario 16 d. pirmininku buvo Jonas Basanavičius).
1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė nutarimą, kuriame buvo skelbiama, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, nutraukiami visi ryšiai, kurie kada nors buvo užmegzti su kitomis valstybėmis, ir pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietija. Šiai tezei nepritarus daliai Tarybos narių, iš organizacijos sudėties pasitraukė Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Petras Vileišis.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuris buvo pripažintas Lietuvos nepriklausomybės aktu. Juo atkuriama nepriklausoma ir demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, o valstybės santykius su kitomis valstybėmis turėjo nustatyti demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas. Skirtingai nuo 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos, šiame akte nebėra nuostatų dėl sąjungos su Vokietija. Šio nutarimo postulatų rėmuose buvo kuriama Lietuvos valstybė, kuri gyvavo 1918-1940 m.
1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovsko sutartimi Sovietų Rusija atsisakė pretenzijų į Baltijos šalis. Pasirašius sutartį, Vokietija Lietuvos nepriklausomybės siekius ignoravo. Vasario 16 d. Kaunui tapus laikinąja sostine, šiam pastatui (K. Donelaičio g. 68 / Maironio g. 27) įsikėlė ministerijos ir kitos institucijos. Pilną nepriklausomybę Lietuva išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (1918 m. lapkritį).
1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybės atkūrimą. Nuo 2004 m. Lietuva yra viena iš Europos Sąjungos valstybių, įeinančių į Šengeno erdvę, kurioje nėra pasienio kontrolės. Nuo 2015 m. valstybė priklauso euro zonai. Lietuva yra aukštų pajamų išsivysčiusi ekonomika, pasiekusi aukštą pragyvenimo lygį, aukštai vertinamas Lietuvos pilietinių laisvių, žiniasklaidos laisvės, interneto laisvės, demokratijos lygis.
Lietuvos pavadinimo kilmė nėra tiksliai žinoma. Kadangi daugelis baltų etnonimų yra kilę nuo upių pavadinimų, Lietuvos pavadinimas siejamas su upeliu Lietava. Tačiau, kadangi tai nedidelis upelis, ši prielaida kelia prieštaravimų, nes toks mažas upeliukas negalėjo suteikti pavadinimo didelei žemei ir genčiai. Istorikas Artūras Dubonis valstybės pavadinimą kildina iš žodžio „leičiai“, kuriais XIV-XV a. šaltiniuose vadintas kunigaikščio tarnybinių asmenų sluoksnis.
Moderniosios Lietuvos gimimas XIX a. ir jos tapimas politiniu faktu 1918 m. vasario 16 d. buvo stebuklas. Apie naująją Lietuvą, išlaikiusią LDK istorijos dvelksmą ir paslaptį, bet sykiu patekusią į nedidelių šalių kategoriją, Czesławas Miłoszas pasakė, jog gera gimti mažoje šalyje, sukurtoje ir sykiu sukūrusioje didelę istoriją bei žmogišką patirtį. Vasario 16-oji yra ne vien mūsų šventė. Moderniosios Lietuvos gimimas buvo būtinas Baltijos regionui ir Rytų Vidurio Europai. Be Vasario 16-osios nebūtų buvę ir Kovo 11-osios. Galiausiai be Vasario 16-osios nebūtų XX ir XXI a. Lietuvos. Diena, kada antrą kartą gimė Lietuva, žymi dieną, kada mes galime padėkoti Dievui ir Istorijai už Tėvynę.
tags: #livetos #kazlauskienes #gimimo #metai