Istorija prasideda pasakojimu apie mažą kūdikį, verkiančiu ir laikantįsi moters piršto. Tai Mozė. Jo motina, norėdama išgelbėti jį nuo egiptiečių žudynių, paslėpė kūdikį tris mėnesius. Tada ji paėmė pintinę, kruopščiai ją sutvirtino, kad vanduo nepatektų, ir paguldė į ją Mozę. Pintinę ji paliko aukštame žolyne prie Nilo kranto. Netrukus prie upės pasirodė faraono duktė. Aukštame žolyne ji pastebėjo pintinę ir, pašaukusi tarnaitę, liepė ją atnešti. Atidariusi pintinę, princesė pamatė nuostabų kūdikį. Mažasis Mozė verkė, ir princesei pagailo jo. Tuo metu priėjo Marija, kuri greitai nubėgo pakviesti Mozės motiną. Kai ji atėjo, princesė pasakė: „Paimk šį kūdikį ir maitink jį man.“ Taip Mozės motina rūpinosi savo pačios vaiku. Kai Mozė paaugo, ji nuvedė jį pas faraono dukterį, kuri jį įsūnijo. Ši istorija, nors ir Biblijinė, atkreipia dėmesį į vieną svarbiausių gyvybės elementų - vandenį, ir jo svarbą net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje vanduo, ypač geriamasis, kelia vis daugiau susirūpinimo.
Lietuvos kaimo šulinių vanduo: nematoma grėsmė gyvybei
Lietuvos kaimo šulinių vanduo kelia grėsmę ne tik geriančiųjų žmonių sveikatai, bet ir gyvybei. Taip tvirtina Vilniuje įsikūrusi akcinė bendrovė "Gerva". Bendrovės direktorius, chemikas Vytautas Pelakauskas, teigia, kad nitritais ir nitratais užterštu šachtinių šulinių vandeniu mūsų šalyje lėtai nuodijasi daug žmonių. "Apie 70 procentų kaimo šulinių vandenyje yra pernelyg daug nitratų ir nitritų", - teigia V. Pelakauskas. Šie cheminiai junginiai organizme gali virsti kancerogeniniais nitrozaminais, sukelti vėžio ligas. Ypač pavojingas užterštas vanduo yra mažiems vaikams.
Pastaruoju metu užfiksuoti keli tragiški atvejai. Vien per pastaruosius kelis mėnesius du kūdikiai mirė dėl apsinuodijimo šulinio vandeniu, o dešimtys pateko į ligonines. Šių metų pradžioje į vieną sostinės ligoninių buvo atvežtas 2 mėnesių kūdikis iš Vilniaus rajono Nemėžio gyvenvietės. Vaikas buvo pamėlynavęs, vos kvėpavo. Gydytojai, nepaisant pastangų, negalėjo išgelbėti jo gyvybės. Paaiškėjo, kad kūdikis buvo apsinuodijęs geriamuoju vandeniu. Ištyrus šulinio vandenį, kuriuo buvo girdomas kūdikis, sveikatos specialistai nustėro: nitratų koncentracija net 22 kartus viršijo leistiną normą. Panašus incidentas nutiko ir Radviliškio rajono Jokūbiškių kaime, kur kelių mėnesių mergaitė apsinuodijo nitratais užterštu šulinio vandeniu. Laimei, šį kūdikį pavyko išgelbėti.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro saugos skyriaus vedėja, gydytoja Asta Razmienė, siūlo radikalią priemonę: "Tebūnie jie etnografijos paveldas, o ne vartojimo objektas, kaip jau seniai yra Vakarų šalyse", - kalbėjo gydytoja, turėdama omenyje, kad visus šachtinius šulinius Lietuvoje reikėtų užkalti, kad vandens iš jų nebūtų galima pasisemti. Dabartiniais chemizacijos laikais žmonėms reikėtų gerti tik arteziniuose gręžiniuose išgaunamą požeminį vandenį, kurio klodai slūgso giliai po žeme, kur teršalai kol kas dar neprasiskverbia. O į šulinius sunkiasi gruntinis vanduo, kuris į žemę susigeria nuo jos paviršiaus ir dažnai būna užterštas mikroorganizmais, trąšomis, pesticidais ir kitokiais teršalais.
Nitratų ir nitritų problema: mastas ir pasekmės
Gydytoja Asta Razmienė pateikia išsamius duomenis apie užterštumo mastą: "Vilniaus rajone net 98 procentuose mūsų tirtų šulinių nitratų kiekis viršijo didžiausią leistiną koncentraciją (DLK) nėščioms moterims ir vaikams - 10 miligramų litre vandens. Pagal šį rodiklį Širvintų rajone nitratais virš normos užteršta 66, Švenčionių rajone - 78, Ukmergės rajone - 79 procentai šulinių. Visoje Vilniaus apskrityje - 76 procentai. Suaugusiems nitratų norma yra penkis kartus didesnė - 50 mg/l, tačiau daugiau kaip pusė mūsų tirtų šulinių vandens Vilniaus apskrityje viršijo ir šį skaičių". Panaši padėtis yra visoje Lietuvoje, tik švaresnis šulinių vanduo randamas kai kur, pavyzdžiui, Utenos, Zarasų rajonuose.
Pagrindinės taršos priežastys yra akivaizdžios: "Kaimuose pilna nevalomų lauko tualetų, sąvartynų, kapinių. Daržai, pasėliai tręšiami mėšlu ir mineralinėmis trąšomis, gausiai beriama pesticidų. Visa tai patenka ir į šulinius", - aiškino A. Razmienė. Nors geriamojo vandens tyrimams kasmet skiriamos nemažos lėšos, o jo būklę stebi Geologijos, Maisto ir veterinarijos tarnybos bei kitos institucijos, įtaką žmonių sveikatai vertina apskričių visuomenės sveikatos centrai, problema išlieka opi. "Jau ne kartą įsitikinta, jog teršalų šuliniuose vis daugėja, tad valdžia verčiau jau skirtų daugiau pinigų naujiems arteziniams gręžiniams arba nuvežtų švaraus geriamojo vandens bent socialiai remtinoms šeimoms, kuriose yra kūdikių", - piktinosi A. Razmienė.
Sveikatos centrų specialistai, gavę iš poliklinikų nėščių moterų ir kūdikių, vartojančių šulinių vandenį, sąrašus, važiuoja tirti šulinius, nes ten - potencialios nelaimių vietos. Tačiau ką gali patarti specialistai? Vieni rekomenduoja kaimo žmonėms atidžiau, pasitarus su geologais, parinkti šuliniams vietas. Kiti siūlo išsėmus vandenį iškuopti iš dugno dumblą, suręsti naują rentinį su stogeliu, netręšti pasėlių netoli šulinio ir pan. Tačiau šiuos siūlymus kritikuoja bendrovės "Gerva" vadovas V. Pelakauskas: "Vanduo po šių darbų bus skanesnis, nedvoks. Tačiau nitratų ir nitritų nesumažės".
Net ir nustojus naudoti aplink šulinį trąšas, pesticidus, nitratų ir nitritų vandenyje sumažėja negreitai. Daugelis žmonių tiki, kad visų teršalų galima atsikratyti vandenį virinant. Aukšta temperatūra užmuša bakterijas, kitus mikroorganizmus, tačiau nitratų ir nitritų neveikia. Buitiniai filtrai, tokie kaip "Brita", "Kenwood" ir panašūs, taip pat menkai gelbsti - jie gali išvalyti iš vandens kalkes, geležies junginius, tačiau, pasak sveikatos specialistų, ne nitratus ir nitritus. O laiku nepakeitus filtrų kasečių, jose prisiveisia daug mikroorganizmų, kurie užteršia vandenį.
Bendrovė "Gerva" siūlo vieną iš šios problemos sprendimo būdų - savo kasetinį filtrą "Antinitrat". Neseniai jį sukonstravęs V. Pelakauskas tikina, jog šiuo buitiniu filtru iš vandens pašalinama daug ne tik nitratų, bet ir nitritų. Tačiau Respublikinis mitybos centras nepatarė apskričių visuomenės sveikatos centrams masiškai rekomenduoti žmonėms "Antinitrat". Gydytojas Kučingis teigia: "Nitratai nėra labai kenksmingi, kaip daugelis žmonių įsitikinę. Dešimt kartų nuodingesni yra nitritai. Kaip šiuos išvalyti iš vandens, dar nesugalvojo niekas".
Europos Sąjungos šalyse nustatyta didžiausia leistina nitritų koncentracija - pusė miligramo litre vandens. Pasaulinė sveikatos organizacija yra nustačiusi gerokai didesnę nitritų DLK - 3 mg/l. Pagal gydytojo Kučingio nuomone, apie tikrąjį vandens užterštumą galima spręsti tik pagal faktinės ir leidžiamos nitratų bei nitritų koncentracijos santykį. Pagal šį rodiklį šalyje virš normos užteršta trečdalis kaimo šulinių vandens. "Tai yra daug", - pabrėžė gydytojas.
Kaip patikrinti šulinio vandenį
Ilgalaikiai sprendimai: arteziniai gręžiniai ir vandentiekis
Tiek gydytojo Kučingio, tiek Sveikatos apsaugos ministerijos sekretoriaus Romualdo Sabaliausko nuomone, vienintelė ilgalaikė išeitis - arteziniai gręžiniai ir vandentiekis. Tačiau kada ši gerovė pasieks kiekvieną kaimo gyventoją? Geriamojo vandens tiekimo ir tvarkymo įstatyme, kurį Seimas priėmė šią vasarą, planuojama požeminiu artezinių gręžinių vandeniu iki 2015 metų sausio 1 dienos aprūpinti ne mažiau kaip 95 procentus šalies žmonių.
Ar realus šis įsipareigojimas? "Jau dabar į vandentiekį investuojami šimtai milijonų litų. Daug priklausys nuo savivaldybių noro ir mokėjimo spręsti šią problemą, nes pagal Vietos savivaldos įstatymą už vandens tiekimą yra atsakingos savivaldybės", - sakė Aplinkos ministerijos Komunalinio ūkio direktorius Rimgaudas Špokas. Jo duomenimis, artezinių gręžinių vanduo pasiekia jau du trečdalius Lietuvos gyventojų. Tačiau šalyje tebėra 300 tūkstančių šachtinių šulinių - daugiausia kaime.
Gydytojas Kučingis siūlo vežioti į kaimus artezinių gręžinių vandenį. "Kiekvieno šulinio šeimininkui reikėtų kreiptis į apskrities visuomenės sveikatos centrą, kad jame būtų ištirtas vanduo. Jei specialistai nustatys, jog teršalų yra pavojingai daug - pirkite pilstomą požeminį geriamąjį vandenį", - patarė gydytojas. Tačiau ar daug kaimo žmonių ryšis tokioms išlaidoms? Juk didelė jų dalis gyvena skurdžiai. Antai visuomenės sveikatos centre kompleksinis vandens tyrimas kainuoja 60 litų. Už tokią sumą specialistai nustatys, kiek vandenyje yra nitratų, nitritų, amoniako, kokia jo mikrobiologinė tarša.
Menas ir gyvybė: Popieriaus karpiniai kaip istorijos ir tradicijų atspindys
Nors pagrindinė straipsnio tema yra vandens tarša, tarp pateiktos informacijos randame ir kitų, iš pirmo žvilgsnio, nesusijusių tekstų. Vienas jų - apie slovėnų rašytoją Lojze Kovačičių ir jo autobiografinius kūrinius, kuriuose aprašomi vaikystės prisiminimai, šeimos santykiai, kelionės. Tekste ryškiai atsispindi autoriaus patirtys, jo santykis su aplinka ir artimaisiais, ypač su seserimi Klara ir jos dukterimi Gizela. Nors pasakojimas apie vaikystę ir šeimą, jis atskleidžia universalias žmogaus emocijas - meilę, pavydą, baimę, rūpestį. Jame minimas ir kūdikis, laikantis už piršto, - tai aliuzija į Mozės istoriją, kuri, kaip matome, turi daug simbolinių atspindžių.
Kitas įdomus tekstas - apie žydų popieriaus karpinius. Ši meno rūšis, glaudžiai susijusi su religija, atskleidžia žydų kultūros įvairovę ir gilias tradicijas. Karpiniai, kaip dekoratyvinis ir religinis elementas, buvo kabinami ant sienų, puošė namus ir sinagogas. Jie atspindėjo religinius simbolius, šventes, šeimos įvykius. Tekste aprašomi įvairūs karpinių tipai: mizrach (skirti rytinei sienai, nukreiptai į Jeruzalę), shavouslakh ir roizalakh (langų puošmenos Sukot šventės metu), hamsa (amuletas nuo blogio), šeimos karpiniai (susiję su šeimos gyvenimo įvykiais ir mirusiųjų datomis) bei vestuvių sutarčių (ketubach) puošyba. Taip pat pateikiamas žydų kalendoriaus apžvalga, apimanti mėnesius ir pagrindines šventes, tokias kaip Roš ha-šana (Naujieji metai), Jom Kipuras (Atpirkimo diena) ir Sukotas (Palapinių šventė).
Trečiasis tekstas nukelia į senovės Romą, aprašydamas jos atsiradimą, plėtrą ir urbanistinę struktūrą. Legenda apie Romulą ir Remą, Tiberio upę, įkurtą ant septynių kalvų miestą, jo vystymąsi nuo respublikos iki imperijos laikų - visa tai sudaro Romos istorijos paveikslą. Minimi ir pastatų tipai - domus ir insula, bei gyventojų skaičius. Taip pat aprašomi XV-XVI a. miesto planavimo programos, siekusios atstatyti ir restauruoti miesto dalis.
Galiausiai, ketvirtasis tekstas mus veda į senovės Egiptą, apipintą mitais ir istorijomis. Nuo Nilo, kaip gyvybės šaltinio, ir jo reikšmės Egipto civilizacijai, iki piramidžių paslapčių ir Mozės istorijos, susijusios su Nilo upe. Aprašomas M. K. Radvilo Našlaitėlio kelionės po Egiptą įspūdžiai, jo pastebėjimai apie Nilą, jo deltą ir papirusų naudojimą. Minimi Biblijos siužetai, susiję su Egiptu, pavyzdžiui, Šventosios šeimos bėgimas į Egiptą. Taip pat pateikiama informacija apie Gizos piramides, Sfinksą ir jų statybos paslaptis.
Nors šie tekstai atrodo skirtingi, juos visus jungia vienas bendras elementas - vanduo, jo svarba gyvybei, istorijai ir netgi menui. Nuo Biblijinio Mozės, išgelbėto pintinėje Nilo upėje, iki šiuolaikinio lietuvio kūdikio, kurio gyvybei gresia pavojus dėl užteršto šulinio vandens. Vanduo yra gyvybės šaltinis, tačiau jis taip pat gali tapti ir pavojumi, jei nėra tinkamai saugomas ir prižiūrimas. Šie skirtingi tekstai, apimantys istoriją, religiją, meną ir šiuolaikines problemas, kartu sudaro visapusišką paveikslą apie vandens svarbą žmonijos istorijoje ir dabartyje.