Nuo neatmenamų laikų žmogų jaudina klausimas apie gyvybės pradžią, jos vertę ir apsaugą. Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje sparčiai vystosi medicina ir keičiasi socialinės normos, šie klausimai tampa dar aktualesni, ypač kai jie susikerta su žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Viena iš sudėtingiausių ir jautriausių temų yra vaisiaus gyvybės apsauga ir moters teisė į pasirinkimą, ypač kalbant apie nėštumo nutraukimą. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip šiuos klausimus interpretuoja teisė ir etika, remdamiesi Lietuvos ir tarptautinės teisės principais, taip pat atsižvelgdami į medicininius, filosofinius ir moralinius aspektus.
Teisinis vaisiaus gyvybės statusas: tarptautinė ir nacionalinė perspektyva
Tarptautinėje teisėje teisė į gyvybę yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, tačiau jos taikymas negimusiam vaisiui nėra vienareikšmis. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK) 2 straipsnyje garantuoja teisę į gyvybę, tačiau nedetalizuoja, ar ši teisė taikoma dar negimusiam vaisiui. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) byloje Vo prieš Prancūziją konstatavo, kad negimęs vaikas negali būti laikomas „asmeniu“, kuris tiesiogiai saugomas Konvencijos 2 straipsnio, ir net jeigu jis turi „teisę“ į „gyvybę“, ši teisė yra besąlygiškai ribojama motinos teisių ir interesų.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija skelbia, kad vaiku yra laikomas kiekvienas žmogus iki 18 metų ir kad valstybės narės pripažįsta kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi. Konvencijos preambulėje pripažįstama, kad vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos tiek iki gimimo, tiek ir po jo. Taigi, vaikui pripažįstama teisinė apsauga iki gimimo, tačiau Konvencija palieka lanksčią galimybę nacionaliniam įstatymų leidėjui apibrėžti, nuo kada saugoma gyvybė.
Lietuvos Respublikos Konstitucija, nustatydama, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 str.) ir kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas (19 str.), nedetalizuoja žmogaus sąvokos, nenustato jo pradžios sampratos, neapibrėžia teisinės apsaugos turinio bei jos apimties, suteikiamos žmogui nuo pradėjimo momento. Dėl šios priežasties svarbūs turėtų būti šį statusą reglamentuojantys specialieji teisės aktai. Tačiau Lietuvoje nėra teisės aktų, specialiai skirtų gyvybės iki gimimo teisiniam statusui nustatyti.
Medicininiai, filosofiniai ir etiniai aspektai
Gyvybės iki gimimo apsaugos klausimas nėra tik teisinis, bet ir medicininis, filosofinis, etinis bei religinis. Biomedicinos mokslas aiškiai rodo, kad žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimo metu, kai susijungia kiaušialąstė ir spermatozoidas: susiformuoja naujas žmogaus organizmas, kuris toliau auga, bręsta, o vėliau sensta ir miršta. Žiūrint iš gamtos mokslų perspektyvos, akivaizdu, kad nuo pat apvaisinimo momento atsiranda naujas homo sapiens individas. Šis individas turi ne šuns, ne paukščio, ne žuvies, bet būtent žmogaus prigimtį, kuri augimo, vystymosi metu po truputį skleidžiasi.
Gydytojo profesija turi kilnią misiją - saugoti žmogaus sveikatą ir gyvybę, gerbti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo iki mirties. Ženevos gydytojo įžadas (Pasaulinės gydytojų asociacijos generalinė asamblėja, 1948) gydytojas pasižada stengtis globoti žmogaus gyvybę nuo jos užuomazgos. Pasaulinės gydytojų asociacijos nutarimas dėl nėštumo nutraukimo gydymo tikslais (Oslo deklaracija, 1970) taip pat akcentuoja, kad svarbiausias gydytojo moralės dėsnis - dėmesys žmogaus gyvybei.
Konstitucinio Teismo vaidmuo ir ginčai dėl abortų
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (KT) 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Jį įgyvendinant būtina užtikrinti interesų pusiausvyrą, vengti jų priešpriešos, savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo. Manytina, kad šių fundamentalių Konstitucijoje įtvirtintų teisių pusiausvyros klausimu dar turėtų pasisakyti Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.
Nors Lietuvos įstatymai nenumato teisės į abortą, šalyje galioja 1994 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 50, kuris reglamentuoja nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarką. Šis įsakymas, leidžiantis moters pageidavimu nutraukti nėštumą iki 12 savaitės, nepripažįsta teisės į gyvybę iki žmogaus gimimo. Tačiau kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas, žmogaus teisių apimtis gali būti nustatoma tik įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais. Vengrijos Konstitucinis teismas yra pripažinęs, kad aborto tvarkos reguliavimas poįstatyminiu aktu, o ne įstatymu, prieštarauja Konstitucijai. Lietuvoje tokiai problemai spręsti trukdo formalios kliūtys - ministrų įsakymai nepatenka į Konstitucinio Teismo jurisdikciją.
Moters teisė į pasirinkimą ir jos ribos
Teisė pasirinkti abortą skamba gražiai tik feminizmo teorijoje ir reklaminiuose lankstinukuose. Iš tiesų dažniausiai moterys priima sprendimą nutraukti pradėto vaiko gyvybę ne todėl, kad taip nori realizuoti savo laisvę, bet todėl, kad nemato kitos išeities; nes yra suparalyžiuotos sudėtingų aplinkybių ir priešiškai nusiteikusių aplinkinių. Turint omenyje tai, kad dažniausiai moterys nusprendžia darytis abortą dėl vaiko tėvo spaudimo, feminisčių kova už laisvę pasirinkti abortą yra netiesioginis vyrų „pasirinkimo laisvės“ palaikymas, kurio našta gula ant moterų pečių. Sudėtingoje situacijoje atsidūrusi nėščia moteris yra linkusi aklai ir greitai nuspręsti, kaip pasielgti su savo ir ne savo gyvenimu. Tačiau jeigu ji gali pasirinkti vien abortą, tai nėra laisvė. Moterys vertos daugiau ir geresnių pasirinkimų, kurie suteiktų galimybę išpildyti prigimtinį pašaukimą motinystei.
Todėl vietoj aršių kovų tarp teisės į gyvybę ir teisės į abortą šalininkų, verčiau telkti jėgas tam, kad iš tiesų pagerintume moterų padėtį: suteikiant joms reikalingas psichologo konsultacijas; nustatant, ar nėra agresoriaus, kuris verčia darytis abortą; informuojant apie krizinio nėštumo centrus, teikiančius materialinę ir kitokią pagalbą; užtikrinant aiškų, pilną, teisingą ir tikrai laisvą informuotą sutikimą ir kt. Palaikymas ir pagalba krizinio nėštumo metu gali išgelbėti ne tik vaiko gyvybę, bet ir pačią mamą nuo itin skaudžių aborto pasekmių jos fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai.
Mama ir dar negimęs kūdikis yra neatsiejami. Neatsiejamos ir jų prigimtinės teisės - jos negali viena kitai prieštarauti. Valstybė neapsaugos mamos per „teisę“ sunaikinti jos įsčiose augantį vaiką. Valstybė neapsaugos mamos įsčiose augančio vaiko teisės į gyvybę, saugodama ją prieš mamos valią. Kaip rašo D. Reardon, „Neįmanoma sužaloti vaiko motinos įsčiose, nesužalojant jo motinos, ir neįmanoma pasirūpinti vaiku, nesirūpinant jo mama. Tik motina gali pasirūpinti jos įsčiose augančiu kūdikiu. Viskas, ką gali dėl jo padaryti aplinkiniai - tai rūpintis mama.“
Lenkijos Konstitucinio Tribunolo nutarimas ir jo pasekmės
2020 m. spalio 22 d. Lenkijos Konstitucinis Tribunolas priėmė nutarimą, kuriuo konstatavo, kad nėštumo nutraukimas vaisiaus apsigimimo atveju (esant sunkiam ir nepagydomam vaisiaus pažeidimui, neišgydomai vaisiaus ligai, kuri pavojinga jo gyvybei) prieštarauja konstitucinėms teisėms į gyvybę ir į žmogaus orumą. Tribunolas, remdamasis Konstitucijos 38 str. (apie motinos iki vaiko gimimo ir po jo turimą teisę į ypatingą viešosios valdžios pagalbą), konstatavo, kad vaikas prenataliniame periode taip pat turi orumą ir teisę į gyvybę.
Tačiau šis nutarimas sukėlė masinius protestus ir kritiką. Konstitucinės teisės mokslininkai teigia, kad Konstitucijos kūrėjai vengė įtvirtinti teisę į gyvybę nuo pradėjimo momento, nenorėdami absoliučiai uždrausti abortų. Jie argumentuoja, kad Konstitucijos 38 str. nuostatos lakoniškumas įrodo, jog gyvybės apsaugos ribų nenustatyta, o Konstitucijos kūrėjai nesiekė nuspręsti, kada tampama žmogumi, nes tai yra ne teisinis, o etinis ir moralinis klausimas. Kritikai taip pat atkreipia dėmesį, kad KT, motyvuodamas sprendimą tarptautine teise, nepateikia tarptautinių teismų, aiškinančių šių nuostatų esmę, jurisprudencijos, kuri yra priešinga priimtam nutarimui. Pavyzdžiui, EŽTT byloje Vo vs. Prancūziją pažymėjo, kad EŽTK 2 str. („Teisė į gyvybę“) negina negimusio vaiko teisių.
Išvados: siekis subalansuoti interesus
Konstitucinis teismas ir teisės aktai, nagrinėjantys vaisiaus gyvybės ir moters pasirinkimo klausimus, atskleidžia sudėtingą teisinį ir etinį naratyvą. Nors tarptautinė ir nacionalinė teisė garantuoja teisę į gyvybę, jos taikymas negimusiam vaisiui nėra vienareikšmis. Europos žmogaus teisių teismas ir Lietuvos Konstitucinis teismas, nors ir pripažįsta žmogaus gyvybės ir orumo svarbą, palieka valstybėms autonomiją apibrėžti gyvybės apsaugos ribas.
Medicininiai, filosofiniai ir etiniai aspektai pabrėžia žmogaus gyvybės vertę nuo pat pradėjimo momento. Tačiau moters teisė į pasirinkimą, jos sveikata ir gerovė taip pat yra svarbios konstitucinės vertybės. Svarbiausia užduotis - siekti sąžiningo balanso tarp moters interesų ir būtinybės apsaugoti vaisių. Tai reikalauja ne tik teisinio reglamentavimo, bet ir visuomenės paramos, informavimo ir pagalbos mechanizmų, kurie leistų moterims priimti atsakingus ir informuotus sprendimus, gerbiant tiek jų, tiek negimusio vaiko teises ir orumą.
tags: #konstitucinis #teismas #embriono #gyvybe