Planuokime sąmoningai: kaip pasiruošti nėštumui ir užtikrinti vaiko sveikatą

Sprendimas planuoti šeimos pagausėjimą suteikia ir daug malonių emocijų, ir sustiprina atsakomybės bei nerimo jausmą. Ar kūnas taip pat pasiruošęs? Ar pavyks greitai pastoti? Ar kūdikis vystysis gerai ir bus sveikas, ar gimdymas neįvyks anksčiau nei planuota, ar kūnas pasiruošęs ir neužklups sveikatos bėdos? Šie ir dar daugiau klausimų kamuoja būsimas mamas. Pasak „Nordclinic“ gydytojos akušerės ginekologės Irinos Sučkovos, naujos gyvybės sukūrimas ir išnešiojimas devynis mėnesius pareikalauja daug moters jėgų. Tad svarbu pasiruošti ir nėštumo laikotarpiui, ir jau planuojant kūdikį įvertinti savo sveikatą bei pradėti gyventi sveikiau.

Pasiruošimas nėštumui: prevencija ir sveikatingumas

Prevenciškai naudinga pradėti ruoštis nėštumui bent prieš tris mėnesius. „Žinoma, visų pirma, svarbiausia atsisakyti žalingų įpročių - alkoholio, rūkymo. Tai aktualu ir moteriai, ir jos partneriui, kuriam, beje, bent tris mėnesius prieš pradedant planuoti kūdikį reiktų vengti ir pirties, nes karštis gali pabloginti spermos kokybę“, - atkreipė dėmesį akušerė ginekologė I. Sučkova.

Mityba taip pat turi didelę reikšmę. Nors moteris gali maitintis sveikai ir natūraliai iš maisto produktų gauti geležies bei kitų vitaminų ir mikroelementų, visgi papildomai vartoti reikia folio rūgštį (400 mcg kasdien). Didelę reikšmę turi ir vitaminas D, jo trūkumas nustatomas daug gyventojų. Na, o vengti reikia žalio, neapdoroto, labai riebaus, greitojo maisto - tai padės kontroliuoti svorį ir išvengti sveikatos sutrikimų.

Sprendimas susilaukti vaikų yra puiki proga įgyti ir išsiugdyti sveikus, naudingus gyvenimo įpročius. „Sveika mityba ir fizinis aktyvumas yra būtini visiems - reguliarus ir pakankamas palaikyti sveikai organizmo sistemų veiklai“, - teigia BENU vaistininkė Loreta Tamošauskienė. Moterims prieš bandant pastoti rekomenduojama pradėti vartoti vitaminus su folio rūgštimi. Svarbu, kad kasdien būtų gaunama 400-600 mg folio rūgšties. Ją rekomenduojama pradėti vartoti tris mėnesius iki planuojamo pastojimo ir tai daryti iki 12-13 nėštumo savaitės. „Prieš planuojant pastoti ir nėštumo metu turėtų būti patikrintos moters geležies atsargos, nes raudonųjų kraujo kūnelių kiekis besilaukiant padidėja apie 20 proc., o geležis yra svarbi placentai, vaisiaus augimui. Taip pat nėščia moteris turėtų kasdien gauti ne mažiau nei 200 mg omega 3 riebiosiose rūgštyse esančios DHA (dokosaheksaeno) rūgšties, kuri yra svarbi būsimo vaisiaus smegenų ir regos organų vystymuisi ir turi įtakos vėlesnei galimų alergijų prevencijai“, - aiškina L. Tamošauskienė.

Ginekologinė ir genetinė konsultacija: svarba ir indikacijos

Gydytojos akušerės ginekologės I. Sučkovos teigimu, planuojant kūdikį moteriai svarbu nurimti, o baimių būna daug. Ypač pirmą kartą pacientės nežino, ko tikėtis, ar viskas bus gerai. Apsilankius pas gydytoją ginekologą įvertinama gimdos kaklelio būklė, ar nėra pakitimų. Kai kurios ligos, pavyzdžiui, gimdos polipai, miomos arba endometriozė, gali trukdyti pastoti, tad pirmiausiai ją reikia gydyti. Dėl papildomų tyrimų sprendžiama priklausomai nuo rizikos faktorių.

„Kuo vyresnė moteris, tuo labiau didėja rizika. Nuo 35 metų ne tik mažėja šansai pastoti, bet ir didėja chromosominių anomalijų tikimybė. Tačiau, jei šeimoje buvo genetinių ligų atvejų, prieš nėštumą, nepriklausomai nuo amžiaus, reikėtų kreiptis į genetikus. Dar vienas svarbus rizikos rodiklis yra keli persileidimai iš eilės dėl neaiškios priežasties arba pirmas vaikas gimė su chromosomine patologija, tokioms poroms svarbu kreiptis į genetikus, atlikti ištyrimą dėl paveldimų ligų dar prieš planuojant nėštumą“, - akcentavo akušerė ginekologė I. Sučkova.

Kontracepcijos nutraukimas ir vaisingumo planavimas

Kokią įtaką apsisaugojimo nuo nėštumo priemonės daro moters organizmui, priklauso nuo metodo. Pavyzdžiui, jei buvo naudojama spiralė arba implantas, pasak gydytojos akušerės ginekologės I. Sučkovos, pirmiausiai su savo gydytoju reikėtų aptarti, kada galima nutraukti kontracepcijos vartojimą. Būtų idealu, jei moteris pastotų ne anksčiau kaip po trijų mėnesių, nutraukus vartoti kontraceptinius vaistus. Vartojant kontraceptinius vaistus, organizmas šiek tiek mažiau pasisavina vitaminų iš maisto. Ypač svarbu tai, kad sumažėja ir folio rūgšties pasisavinimas. Nutraukus kontracepciją, reikėtų iš karto pradėti vartoti folio rūgštį. Jeigu moteris sveika, neturėjo nesėkmingų nėštumų, jai paprastai užtenka 400 mikrogramų dozės. Svarbu folio rūgštį vartoti iki 12 nėštumo savaitės, kada iš esmės formuojasi vaikelio nervų sistema. Jeigu ankstesnių nėštumų metu moteriai gimė vaikelis su nervinio vamzdelio sklaidos trūkumais, pavyzdžiui, įskilu stuburu, jai rekomenduojama didesnė dozė, kartais ji gali siekti net 5 mg.

Kūno svoris ir fizinis aktyvumas: svarba vaisingumui ir nėštumui

Tiek viršsvoris, tiek svorio trūkumas gali apsunkinti pastojimo galimybę. Be to, fizinis aktyvumas prieš nėštumą ir jo metu gali sumažinti gestacinio diabeto, preeklampsijos tikimybę. Todėl taip svarbu būti aktyvioms ir kontroliuoti svorį. Idealu, jei kūno masės indeksas yra 18.5-25. Žinoma, gydytojos I. Sučkovos teigimu, suprantama, kad priklausomai nuo aplinkybių, ne visuomet pavyksta sureguliuoti svorį iki nėštumo, tačiau tai gali daryti įtaką.

Pasak vaistininkės L. Tamošauskienės, prieš pastodamos moterys turėtų atkreipti dėmesį ir į savo kūno svorį: tiek antsvorio turinčios, tiek pernelyg lieknos gali susidurti su sunkumais pastoti.

Anksčiau minėta, kad ilgas sėdėjimas, pavyzdžiui, prie kompiuterio, gali kenkti, nes užspaudžiamos kraujagyslės, blogėja kraujotaka. Vyrai taip pat turėtų susirūpinti, kadangi normaliai spermatogenezei vykti sėklidėse turi būti palaikoma pastovi, kiek žemesnė nei kūno temperatūra.

Kai kurios poros, vos tik pradėjusios planuoti vaikelį, pradeda gyventi labai sveikai, užsirašo į sporto klubus, bėgioja, lanko aerobiką. Jeigu žmogus iki tol sistemingai sportavo, tada net nėštumo pradžioje sportavimo nutraukti nereikia. O jei niekada nesportavo ir gyveno sėsliai, pastojus geriau nevarginti savęs dideliu fiziniu krūviu.

Bendrasis kraujo tyrimas ir skiepai: prevencija prieš infekcijas

Pirmiausia, ką pora, planuojanti vaikus, turėtų padaryti, tai apsilankyti pas savo šeimos gydytoją. Ypač tai svarbu moteriai, kurios kūne augs nauja gyvybė. Labai svarbu atlikti kraujo tyrimus, kurie parodo ne tik galimą mažakraujystę, bet ir uždegiminius procesus, jei jie vyksta organizme. Uždegimus sukeliančias priežastis geriau pašalinti iki nėštumo.

Bendrosios praktikos gydytojas patars, kokiais skiepais tikslinga pasiskiepyti iki pastojant. Vakarų šalyse visoms būsimoms mamoms rekomenduojama skiepytis nuo gripo. Jei pastojusi moteris suserga gripu, jai didesnė komplikacijų tikimybė. Jei aukšta temperatūra laikosi keletą dienų, tai gali sukelti vaisiaus sklaidos vystymosi sutrikimų arba net persileidimą. Kitos dvi ligos, nuo kurių vertėtų pasiskiepyti, yra raudoniukė ir vėjaraupiai. Įsidėmėkite, yra žmonių, kurie vaikystėje šiomis ligomis nesirgo. Net ir persirgus šiomis ligomis imunitetas ilgainiui gali nusilpti. Niekas negali garantuoti, kad per devynis nėštumo mėnesius nesutiksite savo kelyje žmogaus, sergančio šiomis ligomis. Net ir parduotuvėje būnant šalia sergančio vaiko vėjaraupiais ir raudoniuke galima užsikrėsti per orą. Todėl net jei moteris yra sirgusi raudoniuke ir vėjaraupiais, reikėtų atlikti kraujo tyrimus ir sužinoti, ar tikrai turite imunitetą šioms ligoms. Jei ne, verta pasiskiepyti.

Lėtinės ligos ir medikamentų vartojimas nėštumo metu

Kai moteris, serganti lėtine liga, nutaria planuoti nėštumą, ji būtinai turėtų apie tai pasakyti gydytojui. Gydytojas parinks saugiausius vaistus, kurie bus tokie pat efektyvūs ligai gydyti, bet mažiau pavojingi vaisiui. Reikia žinoti, kad nemažai net pačių „nekalčiausių“ vaistų nėštumo metu netinka. Net ir kai kurie augaliniai preparatai.

Dantų sveikata prieš pastojant: prevencija nuo komplikacijų

Kitas žingsnis, planuojant vaikutį - apsilankyti pas odontologą. Nėštumo metu dantys linkę labiau gesti, tad jeigu norite išsaugoti sveikesnius dantis, reikėtų susitvarkyti visas problemas iki nėštumo.

Kofeino, kavos ir arbatos vartojimas nėštumo metu

Ar planuojant nėštumą ir pastojus reikėtų atsisakyti kavos, arbatos? Kavoje, arbatoje ar kokakoloje, energetiniuose gėrimuose, šokolade yra kofeino, kuris skatina skysčių šalinimą su šlapimu. Nėštumo metu dehidratacija nepageidaujama. Jei kava, arbata ar kokakola yra palyginti „nekalti“ malonumai, to negalima pasakyti apie rūkymą. Įrodyta, kad rūkančių mamų vaikeliai dažnai gimsta anksčiau laiko, mažesnio svorio. Rūkančių mamų vaikai 5 kartus dažniau serga kraujo ligomis. Po gimimo į naujagimio kraują nikotinas nepatenka, taigi mažylis gali patirti abstinencijos sindromą. Kas rūkė ir bandė mesti rūkyti, supras, kaip tai sunku. Tas pat pasakytina ir apie alkoholį. Kartais poros klausia, koks alkoholio kiekis nėščiai moteriai būtų saugus? Gydytojai teigia, kad saugios dozės per nėštumą nėra. Nesaikingai vartojant alkoholį, vaikas gali gimti su alkoholiniu sindromu. Kita vertus, daugelis gydytojų laikosi tos nuomonės, kad retkarčiais nėštumo metu išgerta vyno taurė būsimam vaikeliui nieko blogo nepadarys.

Kūno temperatūros reikšmė ir jos svyravimai

Amžinas ginčas - kokia ta vidutinė normali žmogaus kūno temperatūra? Vokiečių gydytojas Karlas Vunderlichas (Carlas Wunderlichas) XIX amžiuje paskelbė nustatęs vidutinę žmogaus kūno temperatūrą - 37 °C. 1992-aisiais, atlikus tokį patį tyrimą, vidutine žmogaus kūno temperatūra pripažinta 36,8 °C, o paskutiniai tyrimai rodo dar žemesnį skaičių. Nustatyta, kad kuo labiau senstame, tuo labiau prarandame gebėjimą reguliuoti savo kūno temperatūrą. Todėl vidutinė 60-metį perkopusių žmonių temperatūra yra dar žemesnė, jiems dažniau būna šalta. Užsienio šaltiniuose (healthline.com) rašoma, jog į gydytoją kreiptis reikia tuomet, kai temperatūra pasiekia 39 °C. Praėjusiais metais Bostono vaikų ligoninės gydytojo Johnathano Haussmano atliktas ir žurnale „Journal of General Internal Medicine“ publikuotas daugiau nei 300 suaugusiųjų tyrimas įrodė, kad vidutinė žmogaus kūno temperatūra yra 36,5 °C, taip pat kad moterų temperatūra yra šiek aukštesnė nei vyrų, o vaikų - aukštesnė nei suaugusiųjų. Taip pat visų žmonių kūno temperatūra ryte būna yra žemesnė nei po pietų. Todėl jei anksti ryte jūsų temperatūra yra puse laipsnio aukštesnė už vidutinę, tai jau yra požymis, kad sergate. Šis medikas taip pat priėjo prie išvados, kad žmogaus kūno temperatūra negali būti tiksliai apibrėžta, kaip ir normalus žmogaus svoris ar kraujo spaudimas.

Hipnotermija, arba nukritusi žmogaus kūno temperatūra, pasireiškia nerangumu, mieguistumu, drebuliu. Tuomet žmogaus kūno temperatūra krinta iki 35 °C, pulsas retėja, jis gali prarasti sąmonę. Dažniausiai tokia būsena pasireiškia po ilgo buvimo lauke ar kondicionuojamoje patalpoje.

Antakalnio poliklinikos šeimos gydytoja Aušra Tomkutė sako, jog tikslaus skaičiaus, kokia turi būti ideali žmogaus kūno temperatūra, nėra. „Svarbiausia yra įvertinti, kaip žmogus jaučiasi, o ne tikslią jo temperatūrą, lyginti ją su „normalia“, „standartine“, - sako A. Tomkutė. Gydytojos teigimu, to paties žmogaus kūno temperatūra skirsis matuojant ją skirtingose kūno vietose: ausyje ar tiesiojoje žarnoje ji bus aukštesnė, nei tuo pat metu matuojant pažastyje, burnoje. „Matuojant išorinę temperatūrą, normali laikoma iki 37 °C, tačiau matuojant vidinę (ausyje, išangėje - red.) ji bus maždaug 0,4-0,5 laipsnio aukštesnė. Svarbiausia, kaip žmogus jaučiasi, o temperatūros pakilimas nebūtinai yra vienintelis infekcijos požymis. Dažnai galima prastai jaustis ir neturint temperatūros. Normalios temperatūros amplitudė yra plati: nuo 35,2 iki 37,4 °C. Jei nuolatinė žmogaus temperatūra dažniausiai yra aukštesnė už vadinamąją normą, reiktų atlikti tyrimus. Jei tyrimai geri - iki 37 °C neverta jaudintis. Panašiai ir su įprastai per žema temperatūra, iki 36 °C viskas gerai, o nukritus žemiau, organizmui taps vėsu“, - sakė A. Tomkutė.

„Žema kūno temperatūra yra lėto metabolizmo simptomas“, - sako gydytoja A. Tomkutė. Šeimos gydytoja atskleidžia, kokie dar veiksniai, be ligos, gali kilstelėti arba numušti kūno temperatūrą. Tai stresas, įvairių vaistų, alkoholio, kofeino turinčių produktų vartojimas, moterims - menstruacijų ciklas, nėštumas (jo metu temperatūra būna aukštesnė), taip pat - nemiga, fizinis krūvis - po aktyvios veiklos kūno temperatūra visuomet šiek tiek pakyla. „Žema kūno temperatūra yra lėto metabolizmo simptomas. Kai metabolizmas yra lėtas, visos kūno sistemos negali funkcionuoti taip, kaip turėtų. Lėtas metabolizmas dažniausiai atsiranda sergant skydliaukės, taip pat inkstų ir kepenų ligomis“, - apie atvejus, kai žema temperatūra išduoda ligą kalbėjo gydytoja A. Tomkutė.

Termometro tipai ir matavimo metodai

Kakta - pernelyg nuo aplinkos temperatūros priklausanti kūno vieta. Jos teigimu, populiariausias temperatūros matavimo metodas yra dėti termometrą į pažastį po drabužiais, tačiau populiarėja ir kiti būdai. Išmatuoti temperatūrą galima ir naudojant kaktos, burnos, taip pat ausies, tiesiosios žarnos termometrus. „Matuoti išangėje arba ausies būgnelyje - geriausia, tuomet matuojama vidinė, ne išorinė organizmo temperatūra, jai mažiausią įtaką daro aplinka, todėl temperatūra čia - pastoviausia. Ausies būgnelyje kylanti temperatūra apskritai pastebima greičiausiai“, - atskleidė Antakalnio poliklinikos šeimos gydytoja. Tačiau matuojant temperatūrą burnoje ar ausyje būtina pasiruošti. Pavyzdžiui, jei matuojate su infraraudonųjų spindulių termometru, būtina kiek galima labiau ištiesinti ausies kanalą, ausį patempiant į viršų, tam kad infraraudonasis spindulys pasiektų ausies būgnelį. Matuojant temperatūrą burnoje svarbu nekalbėti, susičiaupti, kvėpuoti pro nosį. „Tai dažnai yra sudėtinga, ypač vaikams. Šiandien temperatūra matuojama bekontakčiais, infraraudonųjų spindulių termometrais - jie pažangesni, greitesni, higieniški, patys nusistato matavimo atstumą, ir jei atstumas per didelis, termometras nematuoja“, - sako šeimos gydytoja.

Esame įpratę pirminį įspūdį apie tai, ar mūsų šeimos narys turi temperatūros, susidaryti paliesdami jo kaktą. „Kakta yra ta vieta, kuri greitai sušyla, greitai atšąla, todėl tokiu būdu matuojant temperatūra skirsis priklausomai nuo to, ar žmogus grįžo iš lauko, ar buvo namuose, be to, temperatūra bus kitokia, jei namie per karšta. Termometras taip pat rodys skirtingą temperatūrą, jei jis buvo laikomas prie lango ir jei ant pagalvės“, - sakė A. Tomkutė. Kaip jau minėta, prieš matuojant temperatūrą reikia tam tikro pasiruošimo. Rekomenduojama, jog tiek termometras, tiek ligonis ramiai pabūtų patalpoje, kurioje bus matuojama temperatūra, bent 15-30 minučių.

Kada verta kreiptis į medikus dėl temperatūros?

Medicinos centro „Northway“ šeimos gydytojas Valerijus Morozovas sako, jog medicinoje nėra absoliučių tiesų ir skaičių. Nors daugelio žmonių normali vidutinė kūno temperatūra yra 36,6 °C, ji priklauso nuo to, kur matuojame (pažastyje, kaktoje, burnoje ar išangėje), kada matuojame. „Taip pat temperatūra priklauso nuo amžiaus, medžiagų apykaitos greičio ir kraujagyslių išsidėstymo paodyje/odoje. Yra žmonių, visą gyvenimą gyvenančių su žemesne arba aukštesne temperatūra“, - sakė V. Morozovas. Gydytojo teigimu, normali kūno temperatūra svyruoja 36,5 -37,5 °C ribose. „Jei temperatūra staigiai padidėja be jokių kitų simptomų, rekomenduojama ją „numušti“ vaistais tuomet, kai pasiekia 38,5 °C (arba nuo 38 °C mažiems vaikams). Taip pat tiems, kurie yra patyrę traukulių ar kitų komplikacijų dėl aukštos temperatūros“, - pataria šeimos gydytojas. Kita vertus, jei net ir minimalus karščiavimas (viršijantis 37,2 °C) trunka ilgiau nei 10-15 dienų, V. Morozovo teigimu, reikėtų kreiptis į medikus. „Apskritai, kalbant apie būtinybę apsilankyti pas gydytoją, tai vertinamas ne karščiavimo stiprumas laipsniais ar trukmė, tačiau bendra savijauta ir reakcija į temperatūrą bei vaistus nuo temperatūros. Jei karščiuojant savijauta bloga, nepavyksta visiškai atsigauti, daug kitų simptomų (skausmas, dusulys, mieguistumas ir kita), jei su vaistais ir kitomis priemonėmis nepavyksta numušti temperatūros bent 2 laipsniais per dvi ir daugiau valandų - tuomet būtinai reikia kreiptis į gydytojus, kokia ta temperatūra bebūtų“,- perspėja V. Morozovas.

Yra žmonių, kurie nuolat gyvena su žemesne nei įprasta temperatūra. Šeimos gydytojo teigimu, žemesnę temperatūrą atitinkamai lemia lėtesnė medžiagų apykaita, vangesnė odos/paodžio kraujotaka, mažesnis fizinis aktyvumas, vyresnis amžius, rytinis paros laikas. Tiesa, kartais už žemos temperatūros gali slypėti ir liga: skydliaukės veiklos sulėtėjimas, mažakraujystė, vegetodistonija, depresija.

Jei numušus temperatūrą savijauta gera - nėra ko nerimauti. Šeimos gydytojas neretai susiduria su tėvais, kurie per jautriai reaguoja į pakilusią vaiko temperatūrą. „Kaip jau minėjau, svarbiausia ne temperatūra, bet vaiko reakcija į ją. Jeigu temperatūra po vaistų nusimuša 2 laipsniais (buvo 39 °C, tapo 37 °C), o vaikas žvalus, valgo, geria, garsiai rėkia, nėra kitų simptomų - viskas gerai, pas gydytojus nereikia skubėti. O jei temperatūra 37,5 °C, bet vaikas gulinėja, stena, negeria ir nevalgo, yra kitų simptomų (vėmimas, bėrimas, kosulys, dusulys) - būtina į gydytojus kreiptis nedelsiant“, - paaiškino medicinos centro „Northway“ šeimos gydytojas.

Pavalgius karšto ir aštraus maisto, pasportavę, pabuvę karštoje aplinkoje, išgėrę kavos, alkoholio, mes galime išmatuoti „neteisingą“, aukštesnę temperatūrą. Ir atvirkščiai - pernelyg žema temperatūra gali būti atėjus iš šalto oro, išprakaitavus, iškart po miego. „Taip pat priklauso, kur ir kaip matuojame: matavimas burnoje turi būti tikslus, negalima judinti termometro, jis turi būti nuolat vienodai priglaustas; matavimas ausyje priklauso nuo to, ar tiksliai termometras nukreiptas į būgnelį; matavimas pažastyje ir išangėje dažniausiai ilgiau užtrunka, tad svarbu neištraukti anksčiau“, - sakė V. Morozovas. Šeimos gydytojas primena, jog aukštesnė temperatūra - tiesiog apsauginė mūsų organizmo reakcija, tad šios apsaugos slopinti be reikalo nereikia. „Tačiau, jeigu su tokia temperatūra mes labai blogai jaučiamės, mušti ją galima“, - pokalbį užbaigė V. Morozovas.

Straipsnį inicijuoja „Microlife“ ir kviečia rūpintis savo sveikata.

Nėštumo metu pakilusi temperatūra: kada ji pavojinga?

Nėštumo metu pakilusi temperatūra - vienas dažniausių nėščiųjų nusiskundimų. Ankstyvojo nėštumo metu neaukšta temperatūra jokių neigiamų pasekmių nesukels. Bet didesnė nei 37,5-38°C temperatūra jau laikoma pavojinga vaisiui. Pirmajame nėštumo trimestre vykstantys procesai yra labai jautrūs temperatūros pokyčiams, taigi jei temperatūra pakyla iki 38°C ir daugiau, tai gali lemti rimtas komplikacijas. Vėliau, kai vaisius jau susiformavęs, aukštesnė temperatūra nebeturi tokios didelės įtakos jo sveikatai.

Karščiavimas vaikams: mitai ir realybė

Karščiavimas, fiziologinis atsakas, kuriam būdingas kūno temperatūros pakilimas virš normalaus paros svyravimų, yra viena dažniausių vaikų medicininių konsultacijų priežasčių. 15-25 proc. konsultacijų pirminės sveikatos priežiūros ir skubiosios pagalbos skyriuose atliekama dėl karščiavimo. Nors karščiavimas gali kelti nerimą tėvams ir globėjams, sunkių infekcijų paplitimas tarp vaikų yra mažas - išsivysčiusių šalių pirminės sveikatos priežiūros įstaigose jis yra mažesnis nei 1 proc., skubiosios pagalbos skyriuose šis skaičius išaugo iki 25 proc. Tėvams ir globėjams karščiavimas yra labiausiai gąsdinantis simptomas kūdikiams. Tėvai dažnai mano, kad karščiavimas gali sukelti žalą smegenims, traukulius, netgi mirtį, nors tam įrodymų nėra. Nurodant nerimą dėl karščiavimo ir įvardijant klaidingas karščiavimo baigtis, vartojamas terminas - karščiavimo fobija.

Temperatūros pakilimas, kuris laikomas „nenormaliu“, priklauso nuo vaiko amžiaus ir temperatūros matavimo vietos. Temperatūros pakilimas, galintis paskatinti skubius klinikinius tyrimus, priklauso nuo vaiko amžiaus ir klinikinių aplinkybių (pvz., imunodeficito, pjautuvinės anemijos, blogos išvaizdos ir kt.). Normali kūno temperatūra skiriasi priklausomai nuo amžiaus, paros laiko, aktyvumo lygio ir kitų veiksnių. Įprasta temperatūra kasdien kinta: žemiausia - ryte ir vėlyvą popietę, ankstyvą vakarą. Kūdikiai ir maži vaikai paprastai turi aukštesnę temperatūrą nei vyresni vaikai ir suaugusieji. Tai susiję su didesniu paviršiaus ploto ir kūno svorio santykiu bei didesniu kūdikių ir mažų vaikų medžiagų apykaitos greičiu. Dėl įprastų kūno temperatūros pokyčių nėra vienos vertės, kuri būtų apibrėžiama kaip karščiavimas. Paprastai karščiavimas reiškia aukštesnę nei 38 °C temperatūrą.

Karščiavimas yra neatsiejama uždegiminio atsako dalis, todėl gali turėti įtakos, kovojant su infekcija. Naujausi tyrimai rodo, kad karščiavimo mažinimo priežastis pirmiausia turėtų būti vaiko, patiriančio diskomfortą, nuraminimas. Tačiau tėvai, norėdami jaustis saugiau ir išvengti galimos žalos, stengiasi sumažinti karščiavimą, todėl karščiavimą mažinamieji vaistai vartojami dažniau nei rekomenduojama, net esant žemai temperatūrai. Karščiavimas nėra liga, o iš tikrųjų yra fiziologinis mechanizmas, turintis teigiamą poveikį, kovojant su infekcija. Karščiavimas stabdo bakterijų ir virusų augimą bei dauginimąsi, padidina neutrofilų gamybą ir T-limfocitų proliferaciją, padeda organizmo ūminės fazės reakcijai. Kūno temperatūros pakilimas ne visada koreliuoja su ligos sunkumu. Dauguma karščiavimų epizodų yra trumpalaikiai bei gerybiniai ir iš tikrųjų gali apsaugoti. Riboti duomenys parodė, jog karščiavimas iš tikrųjų padeda organizmui greičiau atsigauti nuo virusinių infekcijų, nors ir sukelia diskomfortą vaikams.

Vienas iš kūno temperatūros mažinimo privalumų yra paciento diskomforto ir skysčių netekimo sumažinimas. Sumažinus kūno temperatūrą, sumažėja dehidratacijos atsiradimo galimybė. Karščiavimas gali sukelti pacientui diskomfortą. Tai susiję su pagreitėja medžiagų apykaita, deguonies suvartojimu, anglies dioksido gamyba ir padidėjusiais širdies ir kraujagyslių bei plaučių sistemų poreikiais. Kartais karščiavimą gali sukelti potencialiai gyvybei pavojinga infekcija, tačiau daugeliu atvejų tai sukelia savaime praeinančios infekcijos. Nepaisant klinikinių gairių apie teisingą simptominio karščiavimo valdymą, keli tyrimai atskleidė netikslias tėvų, globėjų žinias ir netinkamą elgseną. Karščiavimo valdymui didelę įtaką daro nerealus ir nepagrįstas susirūpinimas dėl galimos žalos, kurią gali sukelti pakilusi kūno temperatūra. Šis reiškinys paprastai vadinamas karščiavimo fobija. Jis yra susijęs su žemu globėjų išsilavinimu, socialine ir ekonomine aplinka, mažomis pajamomis, sveikatos draudimo nebuvimu, febrilinių traukulių priepuoliu anamnezėje, jaunu motinos amžiumi ir priklausymu tam tikroms etninėms arba kultūrinėms grupėms. Tyrimai parodė, kad sveikatos priežiūros specialistai, tokie kaip pediatrai, šeimos gydytojai, slaugytojai ir vaistininkai, gali turėti skirtingų požiūrių ir klaidingų nuomonių apie karščiavimą bei jo valdymą. Daugelis mano, kad karščiavimas pats savaime gali sukelti sunkių komplikacijų.

Temperatūra tiesiojoje žarnoje atsilieka nuo šerdinės kūno temperatūros pokyčių. Temperatūros matavimas tiesiosioje žarnoje paprastai atliekamas kūdikiams ir mažiems vaikams. Dauguma tyrimų, nustačiusių sunkių infekcijų riziką karščiuojantiems kūdikiams ir mažiems vaikams, buvo atlikti matuojant temperatūrą tiesiosioje žarnoje. Temperatūra burnos ertmėje yra matuojama vaikams, kurie gali bendradarbiauti, atliekant matavimą. Burnos temperatūra įprastai yra 0,6 °C žemesnė nei tiesiosios žarnos temperatūra dėl kvėpavimo per burną, į tai ypač svarbu atsižvelgti, jei yra tachipnėja. Temperatūra pažastyje yra 0,8 °C žemesnė nei tiesiosios žarnos temperatūra. Infraraudonųjų spindulių termometrų rodmenys yra artimi kūno šerdinei temperatūrai, tačiau matavimai gali skirtis, priklausomai nuo prietaiso. Atskyrų tyrimų duomenys, lyginantys infraraudonųjų spindulių termometrų ir tiesiosios žarnos temperatūrą, žymiai skyrėsi. Infraraudonųjų spindulių kontaktiniai ir nekontaktiniai kaktos termometrai matuoja temporalinių arterijų išskiriama šilumos kiekį. Prieš pradedant karščiuojančio vaiko klinikinį tyrimą, reikėtų nepamiršti, kad normali kūno temperatūra gali svyruoti, priklausomai nuo vaiko amžiaus, paros laiko, kada temperatūra buvo matuojama, ir nuo paties vaiko fiziologijos. Vienam vaikui 37,6 °C temperatūra gali būti visiškai normali, o kitam - vienas iš ligos simptomų. Dėl šios priežasties, pradedant vaiko tyrimą, svarbu susirinkti išsamią anamnezę iš tėvų, globėjų arba suaugusių, lydinčių vaiką. Siekiant diferencijuoti, ar karščiavimas patologinis, svarbu išsiaiškinti keletą aspektų. Tyrimai pradedami nuo vaiko aktyvumo: ar jis nėra labiau mieguistas nei įprastai, ar noriai užsiima kasdiene veikla, ar domina mėgstami žaidimai, knygos ir kitos mėgstamos veiklos, ar vaikas nėra irzlesnis, dirglesnis, galbūt daugiau verkia. Toliau renkama anamnezė apie mitybą: ar vaikas noriai valgo, vartoja skysčius, ar šlapinasi įprastai. Apžiūrintis gydytojas klinikinio vertinimo metu tiria odos turgorą, gleivines, gali stebėti suskirdusias lūpas, sausą gleivinę, prailgėjusį kapiliarų prisipildymo laiką, vėsias galūnes, nustačius dehidrataciją. Apžiūros metu vertiname vaiko odos spalvą, kuri gali būti pablyškusi, pageltusi, cianotiška arba marmurinė. Vertinamas ir kvėpavimas: ar nėra tachipnėjos, ar negirdima švokštimo, prailgėjusio iškvėpimo. Patikrinamas SpO2 rodiklis. Atliekamas neurologinis tyrimas: tikrinamas kaklo rigidiškumas, ar nėra išsipūtęs ir įsitempęs momenėlis. Apžiūrima viso kūno oda, ieškant išbėrimų, petechijų, edemų. Jei nėra aiškios karščiavimo priežasties, derėtų nepamiršti paklausti apie neseniai buvusias keliones į užsienį, svarstant apie įvežtinės infekcijos galimybę. Tolesnis laboratorinis tyrimas priklauso nuo vaiko amžiaus ir karščiavimo pobūdžio - diferencijuojama, ar tai lėtinis, ar ūminis karščiavimas. Ūminis karščiavimas laikomas tuomet, kai kūno temperatūra siekia 38 °C ir išlieka nuo 2 iki 14 d. Dažnu atveju karščiavimas yra pagrindinis ligos simptomas.

Sąnarių skausmas, pykinimas, vėmimas, išbėrimai, petechijos, gelta. Tėvai dažnai kaltina dantų dygimą ir klaidingai galvoja, kad tai febrilios temperatūros priežastis, vis tik dantų dygimas karščiavimo nesukelia. Pasireiškus ūminiam karščiavimui, pagrindiniai laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai vaikams: bendrasis kraujo tyrimas, uždegiminiai rodikliai, dažniausiai atliekamas ir vertinamas C reaktyvusis baltymas, teisingai paimtas šlapimo tyrimas, prireikus, krūtinės ląstos rentgenograma. Tačiau, jei vaikas yra vyresnis nei penkerių metų amžiaus ir buvo vakcinuojamas pagal skiepų kalendorių, vertinimas ir galima diagnozė nustatomi, surinkus pirminę anamnezę ir atlikus fizinę apžiūrą. Reikia atkreipti dėmesį, kad skirtingo amžiaus vaikai pasižymi skirtingomis kraujo rodiklių normomis. Lėtiniu karščiavimu laikomas toks, kuris tęsiasi ilgiau kaip dvi savaites. Tokiu atveju tikslingi laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai - bendrasis kraujos tyrimas, biocheminiai rodikliai, bendrasis šlapimo tyrimas, C reaktyvusis baltymas, eritrocitų nusėdimo greitis, tuberkulino mėginys, kraujo pasėlis, įtariant bakterinę infekciją, ŽIV serologija. Jautriausiai vertinama karščiuojančių pediatrinių pacientų grupė yra naujagimiai iki 28 parų amžiaus. Tyrimai skiriami ir atliekami atsižvelgiant į vaiko amžių, karščiavimo pobūdį, bendrą paciento būklę, fizinę apžiūrą. Svarbu prisiminti, kad negalima vertinti ligos sunkumo vien pagal karščiavimo trukmę ir temperatūrą. „Šviesoforo sistema“ yra praktikoje dažnai naudojamos gairės, kurias parengė Nacionalinio sveikatos ir klinikinės pažangos instituto (NICE, Jungtinė Karalystė) ekspertai. Jos leidžia per pirmas 5 sek. įvertinti sergančio vaiko bendros būklės sunkumą. Ši sistema labiausiai tinka vertinti vaikus iki penkerių metų amžiaus. Vaikai, kurių simptomai yra mažos rizikos, gali būti sėkmingai gydomi namie. Vaikai, kurių simptomai yra vidutinės rizikos ir nepasireiškia nė vienas aukštos rizikos simptomas, turi būti konsultuojami šeimos gydytojo arba gydytojo pediatro, pacientui turi būti sudarytas gydymo planas ir gydymas tęsiamas namuose, stebima dinamika, prireikus, rekonsultuojami savo gydytojo. Pacientas, kuriam pasireiškė aukštos rizikos simptomai, turi didelę tikimybę sirgti sunkia liga.

COVID-19 pandemijos poveikis nėštumo planavimui

Besilaukiančioms moterims ar nėštumą planuojančioms poroms COVID-19 pandemija kelia ypatingą nerimą. Nėštumo planavimo etapas labai svarbus ir atsakingas abiems būsimiems tėvams. Palankios pastojimo sąlygos padeda sėkmingai išnešioti bei pagimdyti sveiką kūdikį. Nėščios moters organizmas dirba intensyviau, todėl kai kurių vitaminų ir mineralų šiuo periodu prireikia daugiau.

Papildomi patarimai ir svarstymai

• Mamų istorijos: Meilė, mažylių muzika ir patarimai mamoms.
• Žiemos ligos: Kaip padėti imunitetui.
• Nugalėkime peršalimą.
• Inhaliacijos - prieš bronchitą.
• Kas gadina gyvenimą vaiko ausytėms.
• Vaistinėlė: Pirmoji pagalba viduriuojančiam vaikui.
• Magnis vadinamas svarbiausiu gyvybės elementu. Pagrindinė jo funkcija - nervų sistemos apsauga nuo stresų. Su magnio trūkumu susijęs ir populiarus lėtinio nuovargio sindromas.

Pasiruošimas nėštumui - svarbus etapas trokštantiems susilaukti sveiko mažylio būsimiems mamai ir tėčiui. Kuo geresnėmis sąlygomis vaikui vystytis ir augti mamos pilvelyje reikia pasirūpinti iš anksto. Šeimos kūrimas - vienas svarbiausių gyvenimo įvykių, kuris daliai porų tampa nemenku iššūkiu ir santykių išbandymu. Pradėjus planuoti kūdikį dažnai iškyla šimtai klausimų: kada ir kaip maitintis, kokių įpročių atsisakyti, ką reikėtų pakeisti, kad būsimas vaikelis gimtų sveikas bei stiprus. Pasak specialistų, vaikų planavimas ir tinkamas pasiruošimas nėštumui gali padėti greičiau pastoti poroms, svajojančioms apie vaikus.

„Natūralus šeimos planavimas yra kūno pažinimu pagrįstas būdas, leidžiantis sąmoningai reguliuoti vaisingumą. Jis padeda geriau suprasti moters menstruacinį ciklą, skatina partnerių bendrystę. E. Kosaitės-Čypienės teigimu, norint nustatyti vaisingąsias ir nevaisingąsias ciklo dienas, taikant vadinamąjį simptoterminį natūralaus šeimos planavimo metodą, stebimi du svarbiausi moters kūno požymiai - gimdos kaklelio gleivių ir kūno temperatūros pokyčiai. „Kai kurioms moterims nepavyksta pastoti tik todėl, kad jos dažniausiai mylisi tuo metu, kai vaisingumas yra mažai tikėtinas arba išvis neįmanomas. Pavyzdžiui, jos mano, kad vaisingiausios dienos yra ciklo viduryje, bet ovuliacija ir vaisingosios dienos nėra tokios reguliarios, kaip dažnai galvojama. Todėl svarbu žinoti, kada būna vaisingosios ciklo dienos ir kaip jas atpažinti. Vaisingiausias dienas parodo gimdos kaklelio gleivės, gimdos kaklelio pokyčiai, kiti papildomi požymiai: krūtų jautrumas, ciklo vidurio skausmas, ovuliacinis kraujavimas, o pakilusi kūno temperatūra patvirtina, kad ovuliacija įvyko“, - aiškina ekspertė.

Neretai negalinčios vaikų susilaukti poros pamano, kad vyro spermoje gali būti per mažai gyvybingų spermatozoidų. Ar taip yra iš tiesų, galima nustatyti ir namuose naudojant greitąjį diagnostikos testą. Šis testas parodo, ar spermatozoidų kiekis spermoje atitinka normalų vaisingumo lygį. Pastarasis yra siejamas su didesne tikimybe pastoti. Kitas svarbus dalykas - žinoti, kada vyksta ovuliacija, o tam gali būti pasitelkiama dar viena priemonė - ovuliacijos nustatymo testas.

„Nepaisant testų rezultatų, nevaisingumo priežasčių gali būti daug ir daugumai dažniausiai pasitaikančių apskritai nėra jokių testų, kuriuos būtų galima atlikti namuose.

Svarbu registruoti savo menstruacijų ciklą. Tai padeda geriau suprasti savo kūną ir numatyti vaisingas dienas.

tags: #ilgalaike #temperatura #be #priezasties #nestumo #planavimas