Apie ikimokyklinio ugdymo svarbą kalbama vis daugiau. Užsienio šalių praktika rodo, kad kokybiškas ikimokyklinis ugdymas daro teigiamą įtaką vėlesniais vaiko formavimosi etapais. Tačiau ne visi tėvai įvertina ikimokyklinio ugdymo naudą, ne visi gauna vietą tame darželyje, kurio nori, tada, kada šeimai palanku. Valstybės kontrolės pernai metais paskelbtos valstybinio audito ataskaitos išvados griežtos - Lietuvoje neužtikrinama, kad visiems vaikams, ypač tiems, kurie auga nepalankioje aplinkoje, ikimokyklinis ugdymas būtų prieinamas. Šiame straipsnyje gilinsimės į ikimokyklinio ugdymo problemas Lietuvoje, analizuodami jo prieinamumą, kokybę, pedagogų darbo sąlygas ir siūlomus sprendimus.
Ikimokyklinio ugdymo svarba ir dabartinė situacija
Ikimokyklinis ugdymas - tai ugdymas, kurio sulaukia vaikai iki penkerių metų. Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau viskas prasideda dar tada, kai vaikas nelanko darželio. Tyrimai rodo, kad ikimokykliniame amžiuje formuojasi pažintiniai vaiko gebėjimai, kurie lemia jo sėkmę pradėjus lankyti mokyklą. Tikslingas ikimokyklinis ugdymas daro teigiamą poveikį mokymosi pasiekimams, tolesnei socialinei ir emocinei raidai. 2011 metais LR Švietimo ir mokslo ministerijos problemos analizėje teigiama, kad tęstinių tyrimų duomenys rodo, jog didžiausią naudą iš ikimokyklinio ugdymo jauniausiajame amžiuje (pirmaisiais gyvenimo metais) gauna kūdikiai iš skurdžių, rizikos grupės šeimų, kuriose patiria nuolatinį skurdą, sensorinį ir emocinį nepriteklių, yra nepakankamai prižiūrimi.
Nors ikimokyklinis ugdymas nėra privalomas, savivaldybė turi įrankių, kaip užtikrinti, kad socialinės rizikos šeimose augantys vaikai privalomai lankytų darželius. Juose bent jau būtų užtikrinama, kad vaikas bus pavalgęs, augs šiltai, galės socializuotis bei lavintis tam pritaikytoje aplinkoje. Tačiau audito rezultatai rodo, kad daugiau kaip trečdalis (36 proc.) socialinės rizikos šeimose augančių vaikų iki 5 metų nedalyvavo ikimokyklinio ugdymo procese, nes savivaldybės neskyrė privalomo ugdymo, neorganizavo vežiojimo į ikimokyklinio ugdymo programą vykdančias įstaigas.
Vietų trūkumo ir grupių dydžio problema
Viena opiausių ikimokyklinio ugdymo problemų yra vietų trūkumas. Ne vienoje savivaldybėje tenka įrašyti vaiką į eilę dar nuo gimimo (jei tai įmanoma) arba rinktis itin toli įsikūrusį darželį, nes kitu atveju galima likti be ugdymo įstaigos apskritai. Grupių trūkumas ypač matomas tarp lopšelinukų - 1-3 metų amžiaus vaikų. Šiuo metu Lietuvoje yra 1109 lopšelio grupės ikimokyklinio ugdymo įstaigose (2010 m. buvo 1085 lopšelio grupės), tačiau esamų grupių nepakanka - dažniausiai jose viršijamas leistinas pagal vaikų amžių vaikų skaičius grupėje.
Su darželinukų grupėmis, kuriose ugdomi 3-5 metų vaikai, problema kiek mažesnė. Tačiau net ir čia pasitaiko perpildytų grupių atvejų, kai pagal higienos normas tą pačią grupę lanko daugiau mažamečių nei turėtų. Daugumoje ikimokyklinio ugdymo įstaigų, ypač didžiuosiuose miestuose, grupėse yra daugiau vaikų, nei leidžia higienos normos reikalavimai. Atliekant tyrimą iš Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigų, savivaldybių administracijų, visuomenės sveikatos centrų ir teritorinių valstybinių maisto ir veterinarijos tarnybų surinkta informacija atskleidė, kad vietų skaičius - 94 764, iš jų: miesto ugdymo įstaigose grupių skaičius - 4 776, vietų skaičius - 84 091; kaimo ugdymo įstaigose - 647 grupės ir 10 673 vietos. Minėti statistiniai duomenys atskleidė, kad ugdymo įstaigas lanko daugiau vaikų, nei realiai yra vietų. Daugelyje ugdymo įstaigų, ypač didžiuosiuose miestuose, grupėse yra daugiau vaikų, nei leidžia higienos normos reikalavimai. Šį faktą prisipažįsta ir pačios ugdymo įstaigos bei pritaria, kad nuo to nukenčia ugdymo proceso kokybė; grupėse būna didelis triukšmas, vaikai ir auklėtojas pavargsta, trūksta individualaus darbo su vaikais.
Pedagogų darbo sąlygos ir specialistų trūkumas
Ikimokyklinio ugdymo auklėtojų darbo sąlygos sudėtingos, neretai dirbama perpildytose grupėse, dažnai nepajėgios skirti pakankamai dėmesio kiekvienam vaikui, o jų darbo užmokestis - mažiausias iš visų pedagogų. Dažniausiai vienai darželio auklėtojai tenka dvidešimt vaikų (lopšelio grupėje šiek tiek mažiau), kuriuos 10-12 valandų ji prižiūri sulaukdama pagalbos tik iš vienos auklėtojos padėjėjos. Nuo tokio didelio krūvio auklėtojos ne tik būna išsekusios, bet ir sunkiai gali skirti pakankamai dėmesio kiekvieno vaiko individualiems poreikiams. Kadangi viena auklėtoja fiziškai nespėja atsižvelgti į visus vaikus atskirai, taip mažėja lėtesnių vaikų galimybės pasivyti savo draugus. Be to, dėl didelio triukšmo perpildytose grupėse pavargsta ne tik auklėtojos, bet ir patys vaikai. Jiems tampa sunkiau susikaupti, atlikti patikėtas užduotis, mokytis. Šitaip jie patiria didesnį stresą, išvargsta, neturi galimybės turėti pakankamai erdvės ir tylių akimirkų.
Daugumoje ikimokyklinio ugdymo įstaigų ypatingai trūksta arba visai nėra psichologų, logopedų, specialiųjų pedagogų. Tai akcentavo ir pačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos, pažymėdamos, kad pastaruoju metu padaugėjo vaikų, turinčių kalbos vystymosi sutrikimų, bendravimo sunkumų, emocinių sutrikimų, psichologinių problemų ir pan., ir kuriems reikalinga sisteminga logopedo, psichologo ar specialiojo pedagogo pagalba. Nuo to kenčia visi kalbos sutrikimų, psichologinių problemų, raidos sutrikimų, bendravimo sunkumų, emocinių sutrikimų ir pan. Be to, pasitaiko, jog ikimokyklinukus ugdo pedagogai, kurie baigtedidaktines studijas, tačiau jų kvalifikacija anaiptol ne ikimokyklinio ugdymo pedagogika. Kai kuriais atvejais darbuotojai išvis nėra baigę jokių pedagoginių studijų ir gali pasigirti visiškai su ikimokyklinukų pedagogika nesusijusiais diplomais.
Socialinės rizikos šeimų vaikų ugdymas ir pavėžėjimo problema
Valstybės kontrolės auditas atskleidė, kad daugiau kaip trečdalis (36 proc.) socialinės rizikos šeimose augančių vaikų iki 5 metų nedalyvavo ikimokyklinio ugdymo procese. Savivaldybės neskyrė privalomo ugdymo, neorganizavo vežiojimo į ikimokyklinio ugdymo programą vykdančias įstaigas. „Privalomą ikimokyklinį ugdymą galima nustatyti, tą sprendžia administracijos direktorius. Bet tokių atvejų savivaldybėje neturime“, - teigė vienos savivaldybės atstovas.
Dauguma vaikų, gyvenančių kaimo vietovėse ir norinčių lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, susiduria su pavėžėjimo problema. Dažniausiai, jeigu tokių vaikų nepaveža tėvai (bedarbiai, neturi transporto priemonės ir pan.), jų vaikai neturi galimybės lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Šiuo metu rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigose yra 47 laisvos vietos. „Mūsų skaičiavimu, rajone apie 80 proc. vaikų turi galimybę lankyti darželį“, - teigė rajono administracijos atstovas.
Patyčių ir dorovinių vertybių ugdymas ikimokykliniame amžiuje
Vis daugiau mokslinių įrodymų patvirtina, kad patyčios prasideda ikimokykliniame amžiuje. Pedagogai patyčias supranta kaip erzinimą, muštynes, pravardžiavimą ir atsiribojimą nuo žaidimų. Patyčių elgesys pradeda reikštis ikimokykliniame amžiuje, o vėliau - ikimokykliniame amžiuje - sustiprėja. Pedagogų nuomone, patyčių elgesys yra išmokstamas, jo raiškai daugiausia įtakos turi šeima ir aplinka, kurioje vaikas auga. Patyčios sukelia pasekmes visiems jų dalyviams. Pasekmės gali pasireikšti ilgalaikėje ir trumpalaikėje perspektyvoje, yra psichologinės, socialinės ir mišrios. Patyčių prevencija turėtų būti vykdoma nuo 4-5 metų amžiaus, kai vaikai pradeda suprasti šį reiškinį.
Straipsnyje aptariami ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovinių vertybių ugdymo(si) būdai šeimoje. Pabrėžiama šeimos įtaka ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovines vertybes. Pristatomi atlikto tyrimo rezultatai, atspindintys apklaustųjų tėvų požiūrį į dorovines vertybes, jų reikšmę bei galimus dorovinių vertybių ugdymo(si) būdus: asmeninį pavyzdį, edukacinę aplinką, žaidimus, bendravimą ir bendradarbiavimą, elgesio modelius, kultūros elementų panaudojimą, pamokymą, draudimą, paskatinimą, darbą, ikimokyklinės ugdymo įstaigos ir šeimos bendradarbiavimą. Respondentai pabrėžia šeimos ir ugdymo įstaigos bendradarbiavimo aktualumą dorovinių vertybių ugdymo(si) procese.
Socialinės pedagoginės pagalbos būdai ir rizikos valdymas
Svarbu atskleisti socialinės pedagoginės pagalbos poreikį, ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikų harmoningą elgesį bei nustatyti taisyklių reikšmę vaiko harmoningam elgesiui šeimoje ir ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. Taip pat svarbu atskleisti socialinės pedagoginės pagalbos tėvams ir auklėtojams, ugdant vaikų harmoningą elgesį, tinkamiausius būdus. Suaugusiojo pavyzdys, kasdieninis bendravimas, socialinės istorijos, vaidmeniniai žaidimai - tai tik keletas būdų, padedančių vaikams suprasti kasdienines situacijas ir tinkamo elgesio pavyzdžius.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai nežino ir nesupranta žalojančių pavojų. Jie paprastai susiję su nuodingomis ar pavojingomis medžiagomis. Pavojai - tai žalą organizmui keliantys reiškiniai. Tinkamai valdomi iššūkiai sudaro didelę laimingo gyvenimo dalį tiek vaikystėje, tiek suaugus. Rizikingus iššūkius vaikai geba suprasti, įvertinti bei pasirinkti: rizikuoti ar ne. Vaikams ant karstynių bei į medžius leiskite įlipti ir nulipti patiems, be suaugusiojo fizinės pagalbos (bet su priežiūra ir žodiniais patarimais). Ikimokyklinuką prižiūrinčiam suaugusiajam, svarbu suprasti, kad vaiko kūno svoris yra keliskart mažesnis už suaugusiojo, todėl kritimo ar susitrenkimo smūgis kur kas švelnesnis nei krentant trisdešimtmečiui. Būtent ikimokykliniame amžiuje, jei neatribojame vaikų nuo jų aplinkoje esančių iššūkių, sukuriama erdvė vystytis savisaugos instinktams.
Rizikos valdymui ikimokyklinio ugdymo įstaigose gali būti naudojama „Rizikos - naudos įvertinimo forma“. Šioje formoje nurodomas rizikos pavadinimas, su rizika susiję pavojai, atsargumo priemonės kiekvienam iš pavojų valdyti, pavojingumo lygis. Kol nėra apibrėžtos ir realybėje veikiančios atsargumo priemonės, rizikos veiklos vykdyti negalima. Taip pat svarbu sąmoningai mokyti vaikus savisaugos, įtraukiant juos į rizikos valdymą.
Teisiniai pakeitimai ir ateities perspektyvos
Nuo 2023 m. įsigaliojus Švietimo įstatymo pataisoms, Lietuvoje bus sudarytos galimybės labiau individualizuotam ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymui, pagerės sąlygos šeimoms, auginančioms tokio amžiaus vaikus. Į priešmokyklinio ugdymo grupę bus galima eiti arba nuo penkerių, arba nuo šešerių, priklausomai nuo vaiko raidos, galimybių, pasirengimo mokytis. Priešmokyklinis ugdymas galės būti pradedamas anksčiau, nuo 5 metų, ir trukti dvejus metus.
Ikimokyklinis ugdymas - visuotinis. Tai nėra privalomas ikimokyklinis ugdymas. Visuotinumas reiškia, kad šeimoms garantuojama galimybė gauti vietą įstaigose, kurios vykdo ikimokyklinio ugdymo programas. Jeigu tėvai norės, kad jų vaikas ugdytųsi tokioje ugdymo įstaigoje, savivaldybė ar kitas įstaigos savininkas privalės rasti jam vietą. Nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. ikimokyklinis ugdymas tampa visuotiniu vaikams nuo 2 metų amžiaus. Toks priimtas sprendimas reiškia, kad kiekvienam ikimokyklinukui turės būti užtikrinta vieta ugdymo įstaigoje, jei tik to pageidautų tėvai (globėjai). Viliamasi, kad šią nuostatą pavyks įgyvendinti palaipsniui - jau nuo 2023 metų visuotinis ikimokyklinis ugdymas bus taikomas keturmečiams, o 2024 metais - ir trimečiams.
Prognozuojant, kad 2024-2025 m. į ikimokyklinio ugdymo įstaigas būtų atvesta 80 proc. šiandien darželių nelankančių vaikų, anot Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, reikėtų įrengti papildomai 6,5 tūkst. vietų, per 300 grupių. Nors politikai ir visuomenė dar turi nueiti ilgą kelią, kad iš tiesų patikėtų ikimokyklinio ugdymo svarba, tačiau jau priimti sprendimai ir vykstantys pokyčiai suteikia vilties, kad ateityje ikimokyklinis ugdymas Lietuvoje taps prieinamesnis ir kokybiškesnis.
tags: #ikimokyklinio #ugdymo #problemos