Vaikų emociniai ir elgesio sunkumai: šeimos socialinių, ekonominių ir demografinių veiksnių įtaka

Vaikystė - tai nuolatinio augimo, atradimų ir, neišvengiamai, iššūkių metas. Ikimokyklinio amžiaus vaikai, ypač tie, kurie patiria emocijų ir kalbos sutrikimus, susiduria su unikaliais sunkumais, kurie gali turėti ilgalaikį poveikį jų raidai ir gerovei. Šis straipsnis gilinsis į vaikų emocinių ir elgesio sunkumų sąsajas su įvairiais šeimos veiksniais, remdamasis moksliniais tyrimais ir praktine patirtimi.

Emocinių ir elgesio sunkumų samprata ikimokykliniame amžiuje

Emociniai ir elgesio sunkumai ikimokyklinio amžiaus vaikams gali pasireikšti įvairiomis formomis, nuo nerimo ir nuotaikų kaitos iki agresyvumo ar socialinės izoliacijos. Kaip teigiama mokslinėje literatūroje, kalba yra vienas svarbiausių psichikos komponentų, dalyvaujantis visose žmogaus psichikos apraiškose (Žukauskienė, 2007; Banaitytė, 2012). Todėl nenuostabu, kad vaikams, turintiems kalbos sutrikimų, gali kilti ir emocinių sunkumų, nes gebėjimas išreikšti save žodžiu yra glaudžiai susijęs su emocine savijauta.

Sutrikimas apibrėžiamas kaip būklė, kai asmuo demonstruoja vieną ar daugiau emocinių sutrikimų savybių, tokių kaip nesugebėjimas mokytis, kurį lemia ne intelektualiniai ar fiziniai apribojimai. Vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, kalbos vystymuisi įtaką daro nemažai psichologinių, socialinių ir fizinių veiksnių. Tai gali būti įgimtos priežastys, tokios kaip genetika ar klausos sutrikimai, arba įgytos, susijusios su mokymosi sunkumais, ligomis ar aplinka. Emocinių sutrikimų priežastys gali būti dar įvairesnės: centrinės nervų sistemos pažeidimai, socialinių kontaktų trūkumas ar nepilnavertiškumas vaikystėje, nepilna, nedarni šeima, nuolatiniai tėvų nesutarimai bei konfliktai, emocinių ryšių tarp tėvų ir vaikų trūkumai, netinkamas auklėjimo šeimoje stilius.

Tyrimų duomenys: šeimos veiksniai ir vaikų sunkumai

Platus tyrimas, kuriame dalyvavo 6-18 metų vaikai, siekė palyginti emocinių ir elgesio sunkumų sąsajas su šeimos socialiniais, ekonominiais ir demografiniais veiksniais. Šiame tyrime buvo analizuojami duomenys iš reprezentacinės (N=3191) ir klinikinės (N=780) vaikų imčių. Elgesio ir emocinių sunkumų vertinimui buvo naudojami tarptautiniu mastu pripažinti instrumentai - Vaikų elgesio aprašas (CBCL 6/18) bei Jaunuolių klausimynas (YSR 11/18) (Achenbach, Rescorla, 2001), taip pat anketa, skirta socialiniams demografiniams duomenims apie vaiką ir jo šeimą surinkti.

Tyrimo rezultatai atskleidė reikšmingas sąsajas:

• Nepilnos šeimos: Vaikams iš nepilnų šeimų būdingesni emociniai ir elgesio (ypač eksternalūs) sunkumai. Klinikinės imties vaikams iš nepilnų šeimų dažniau teikiama stacionarinė nei ambulatorinė pagalba, kas gali signalizuoti apie didesnį sunkumų mastą.
• Tėvų išsilavinimas: Aukštesnis tėvų išsilavinimas, ypač motinos, buvo svarbus socialinis veiksnys, padedantis mažinti tiek reprezentacinės, tiek klinikinės imčių vaikų psichologinius sunkumus. Tai rodo, kad išsilavinę tėvai gali geriau suprasti ir patenkinti vaiko poreikius, kurti palankesnę ugdymo aplinką.
• Šeimos socialinis ekonominis statusas (SES): Šeimos socialinis ekonominis statusas neigiamai koreliavo su daugelio CBCL ir YSR klausimyno skalių rezultatais. Tai reiškia, kad žemesnis SES dažnai susijęs su didesniais vaikų emociniais ir elgesio sunkumais. Nepaisant bendros neigiamos koreliacijos, nebuvo nustatytos reikšmingos sąsajos su Somatinių skundų ir Taisyklių pažeidimo elgesio skalėmis.
• Vaiko lytis: Vaiko lytis buvo reikšmingas kintamasis, darantis įtaką tiek sveikų, tiek sergančių vaikų internaliems ir eksternaliems sunkumams. Nors tyrimas neanalizavo konkrečių skirtumų, tai rodo, kad lyties aspektai yra svarbūs vertinant vaikų psichologinę savijautą.
• Vaiko amžius: Vaiko amžius labiau susijęs su sveikų vaikų sunkumais, o tai gali reikšti, kad su amžiumi kinta ir vaikų keliami iššūkiai, taip pat jų gebėjimas juos įveikti.

Ugdomosios programos ir jų reikšmė

Suprantant vaikų emocinių ir elgesio sunkumų svarbą, vis daugiau dėmesio skiriama prevencinėms ir ugdomosioms programoms. Viena tokių programų yra tarptautinė prevencinė „Zipio draugai“ programa, skirta 5-7 metų vaikams. Jos tikslas - padėti vaikams įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų, siekiant geresnės vaikų emocinės savijautos. Programa moko vaikus, kaip įveikti kasdienius emocinius sunkumus: atstūmimą, vienatvę, patyčias ar priekabiavimą, sunkius pokyčius. Ji padeda suvokti ir skatina kalbėti apie savo jausmus, ieškoti būdų su tais jausmais susitvarkyti. Be to, programa moko vaikus empatijos, susirasti draugų, kreiptis paramos ir ją priimti bei padėti aplinkiniams.

Kita svarbi priemonė yra OPA PA! - integruotas ugdymo(si) priemonių komplektas priešmokyklinukams, parengtas pagal naują Priešmokyklinio ugdymo programą. Šis komplektas, įvertintas ne tik Lietuvos, bet ir Europos mokomosios literatūros leidėjų grupės (EEPG), padeda ugdyti bendrąsias kompetencijas: komunikavimo, kultūrinę, kūrybiškumo, pažinimo, pilietiškumo, skaitmeninę ir socialinę, emocinę bei sveikatos ugdymo sritis.

Kalbos ir emocijų ryšys ugdymo procese

Kalba - tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir emocijų išraiškos bei supratimo pagrindas. Vaikų, turinčių emocijų ir kalbos sutrikimų, komunikavimo kompetencijos ugdymas reikalauja ypatingo dėmesio. Komunikuojant aptariamos emocijos, stengiamasi jas ne tik atpažinti, bet ir įvardinti. Nors vienas metodas gali pasiteisinti vienu metu, o kitu - ne, tai priklauso nuo situacijos, aplinkybių ir vaiko nuotaikos. Todėl norint pasiekti geresnių ugdymo rezultatų vaikams, turintiems emocijų sutrikimų, būtinas individualus darbas ir pedagogo buvimas šalia. Tai didina vaikų savikontrolės galimybes ir padeda jiems geriau suprasti save bei aplinkinį pasaulį.

Išvados ir praktinės rekomendacijos

Remiantis pateikta informacija, akivaizdu, kad vaikų emociniai ir elgesio sunkumai yra sudėtingas reiškinys, kurį lemia daugybė veiksnių. Šeimos socialinis ekonominis statusas, tėvų išsilavinimas, šeimos struktūra ir vaiko lytis yra reikšmingi veiksniai, turintys įtakos vaikų psichologinei gerovei. Vaikams, turintiems kalbos ir emocijų sutrikimų, itin svarbus yra individualus dėmesys, tinkamai parinktos ugdomosios priemonės ir programos, bei gebėjimas bendrauti ir suprasti jų emocijas.

Praktikai, dirbantiems su ikimokyklinio amžiaus vaikais, svarbu:

• Atkreipti dėmesį į šeimos socialinį ekonominį statusą ir, esant galimybei, teikti pagalbą bei informaciją šeimoms.
• Skatinti tėvus siekti aukštesnio išsilavinimo ir informuoti juos apie jo įtaką vaiko raidai.
• Teikti paramą nepilnoms šeimoms ir vaikams, auginamiems vieno iš tėvų.
• Ugdyti vaikų komunikavimo kompetenciją, skatinant juos kalbėti apie savo jausmus ir mokantis juos įvardinti.
• Naudoti integruotas ugdymo priemones, tokias kaip OPA PA!, ir programas, pvz., „Zipio draugai“, kurios padeda vaikams įveikti emocinius ir socialinius sunkumus.
• Ugdyti empatiją, skatinti draugystę ir mokyti vaikus kreiptis pagalbos.
• Ugdyti vaiko savikontrolės gebėjimus, užtikrinant individualų dėmesį ir palaikymą.

Supratimas apie šiuos veiksnius ir jų sąveiką yra esminis žingsnis siekiant užtikrinti kokybišką vaikų ugdymą ir jų visapusišką raidą.

tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaikai #zukauskiene