Kasmet Lietuvoje didėja be žinios dingusių žmonių skaičius, o paieškos procesas susiduria su įvairiais iššūkiais, reikalaujančiais tiek institucijų, tiek visuomenės dėmesio. Ši problema tampa vis aktualesnė, o jos sprendimas reikalauja nuoseklaus ir atsakingo požiūrio.
Nudžiuginti gali tik grįžtantys: statistika ir tendencijos
Oficiali statistika rodo, kad kasmet Lietuvoje be žinios dingsta per 1 000 žmonių. Tačiau tikslių skaičių nežino niekas, o manoma, kad iš tikrųjų jie yra gerokai didesni ir per pastaruosius dvejus metus auga. Nemažiau iškalbingus duomenis pateikė ir Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Lina Nemeikaitė. Per šešis šiųmečius mėnesius šalies policijos įstaigos ieškojo 1 278 be žinios dingusių žmonių, iš jų surasti 773. Pernai buvo ieškomi 866 nepilnamečiai, iš kurių rasti 794. O šiemet sausio 1-ąją buvo ieškomos 33 nepilnametės mergaitės ir 39 berniukai. Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo I valdybos 4-o skyriaus viršininkas Igoris Ksendzovas bėrė skaičius iš atminties: „Pernai su prašymais pradėti asmenų paiešką į policijos įstaigas kreipėsi 794 pareiškėjai. Iš viso per metus ieškojome 1 115 be žinios dingusių žmonių. Šiemet sausio 1-ąją policija ieškojo 340 dingusiųjų“.
Kiek guodžia tik tai, kad, anot policininkų, atsiranda apie 30 proc. dingusiais laikytų žmonių. Tačiau net ir ši statistika slepia skaudžias istorijas. Pavyzdžiui, Molėtų rajone šiemet ieškoti keturi be žinios dingę žmonės. Rasti visi, deja, trys buvo be gyvybės ženklų. Pastaraisiais metais Molėtų rajone tebuvo vienas atvejis, kai ieškomo žmogaus dingimas buvo susijęs su smurtine mirtimi. Tąkart ne tik Utenos kraštą, bet ir visą Lietuvą sukrėtė žinia, kad buvo nužudyta Alantos krašto šviesuolė, nusipelniusi bibliotekininkė Elvyra Satkūnaitė.
Priežastys: nuo savanoriško dingimo iki nelaimingų atsitikimų
Specialistų teigimu, žmonių dingimo priežastys yra labai įvairios. I. Ksendzovo teigimu, tarp daugybės įvairiausių žmonių dingimo priežasčių galima išskirti dvi pagrindines: kai žmonės neturi galimybių pranešti apie savo buvimo vietą (būna paguldyti į gydymo įstaigą, pagrobti, nesiorientuoja vietovėje ir t. t.) ir kai dingusieji patys nenori pranešti, kur jie yra (sąmoningai nutraukė ryšius su artimaisiais, pabėgo iš globos, vaikų namų, slapta gydosi, išvyko dirbti ar pas kitą gyvenimo partnerį, yra suimti, slepiasi nuo teisėsaugos, alimentų mokėjimo ir pan.).
Specialistų teigimu, vaikai iš namų išeina ir negrįžta dažniausiai dėl psichologinių priežasčių. Vaikai bėga nuo konfliktų šeimoje ir nuo patiriamų patyčių mokykloje. Kiek mažiau kreipiamasi dėl prapuolusių vyresnio amžiaus žmonių, kurie dingsta be žinios dėl turimų sveikatos problemų, asocialaus gyvenimo būdo.
Žmonės neatsakingai ruošiasi ieškoti laimės svetimose šalyse - pasirašo sutartis jiems nesuprantama kalba, lekia stačia galva pas nepažįstamuosius, patenka į bėdą patys ir jų išsiilgusius artimuosius kankina. Daugiausia lietuvių dingsta Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje, Vokietijoje. O Lietuvos tyrėjams ne su visomis šalimis lengvai pavyksta susikalbėti, pavyzdžiui, su vokiečiais sutariama lengvai, o Anglijoje teisinė sistema savotiška, bendradarbiauti nėra paprasta.
Paieškos procesas: nuo pirmųjų valandų iki ilgalaikės perspektyvos
Gavę informaciją, kad dingo žmogus, policijos pareigūnai pirmiausiai jo ieško kaimo apylinkėse. Tačiau nei pareigūnams, nei giminėms rasti dingusiojo nepavyksta. Tyrėjai į pagalbą pasikvietė Viešojo saugumo tarnybos pareigūnus. Miškingose, kalvotose ir pelkėtose apylinkėse pasklido dešimtys pareigūnų ir tarnybiniai šunys. Tyrėjai turėjo šiuolaikinę įrangą, leidžiančią ne tik patiems nepaklysti, bet ir nevaikščioti pakartotinai toje pačioje vietoje.
Lietuvoje, kaip ir Europoje, dingusių žmonių ieškoma septynerius metus. Svarbu, kad artimieji nedelstų ir kuo greičiau informuotų apie dingimą. Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Vytautas Vaiškūnas pabrėžė, kad gavus prašymą dėl žmogaus dingimo priimamas nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą, informacija apie ieškomą asmenį įrašoma į duomenų bazes, skelbiama Interpolo kanalais, žiniasklaidos priemonėse. Esant reikalui, susisiekiama ir su kitais komisariatais, tarptautinėmis organizacijomis, pasitelkiami kariai.
Iššūkiai ir parama: artimųjų vaidmuo ir institucijų atsakomybė
Paieškos sėkmė priklauso nuo aplinkybių. Jeigu įvyko nelaimė, žmogus mirė, pateko į avariją, tapo nusikaltėlio auka ar nusižudė, dingusįjį surasti daug sudėtingiau, ypač svetimoje šalyje. Molėtų rajono policijos komisariato viršininkas Algis Masevičius dalijosi patirtimi, kad per ilgus darbo metus jam teko patirti įvairių situacijų, tačiau nemaloniausia būna tuomet, kai tenka artimiesiems pranešti, kad dingusiojo nebėra gyvo arba kad jų atžala ar sutuoktinis uždarytas užsienio kalėjime.
Paieška nutraukiama, kai surandamas ar nustatomas dingęs žmogus, jo buvimo vieta arba lavonas. Civilinio proceso kodekse nustatyta, kad žmogus teismo gali būti pripažintas mirusiu po trejų metų, jei apie jį nėra jokių duomenų, jis buvo ieškomas policijos ir t. t. Policija visą informaciją ir pagalbą ieškomojo artimiesiems teikia nemokamai, o privatūs sekliai dalį tos pačios informacijos suteikia už pinigus. Be to, privatininkai neturi nei informatyvių duomenų bazių, nei kitų galimybių rinkti ir tikrinti informaciją apie ieškomus žmones tiek šalies viduje, tiek ir tarptautinėse teisėsaugos organizacijose.
Kol policija ieško dingusiųjų, tiria įvairias versijas, artimieji gyvena laukimu. Jų būseną gerai pažįsta pati dukros dingimo siaubą išgyvenusi Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė ir tarybos pirmininkė Ona Gustienė. Daugiau kaip dešimt metų ji pataria nelaimės ištiktiems žmonėms. Pasak O. Gustienės, dingstančių žmonių nuo 2009 m. daugėja. Vis dėlto moteris pataria artimiesiems nuolat domėtis, kaip policija vykdo paiešką. „Oficialiai paieška pradedama, kai policijoje užregistruojamas žmogaus dingimo faktas. Bet policija yra perkrauta darbu ir faktinių paieškos veiksmų pradžia su oficialia nesutampa. Dažnai apsiribojama tik duomenų įtraukimu į specialias duomenų bazes“, - aiškino centro vadovė.
Per ilgus darbo centre metus ji įsitikino, kad policija ne visada skuba į pagalbą. Anot moters, artimiesiems laukti nežinioje labai sunku, todėl ji nepritaria, kai pareigūnai delsia ieškoti žmonių, jeigu neįtaria nusikalstamos veikos, aktyviai dirba tik turėdami pagrįstų įtarimų apie galimai įvykdytą nusikaltimą. Jei tokių įrodymų nėra, asmens neieškoma, o teigiama, kad tokiu atveju būtų pažeistos žmogaus teisės į privatumą, nes ne visi dingusieji nori būti rasti. „Policijos pareigūnams kiekviena paieška yra statistinis atvejis, o dingusiojo šeimai - tragedija ir kančia. Todėl paieškos atidėliojimas, vilkinimas, dingusiojo artimųjų neinformavimas yra neleistini. Žmonėms skaudu, kai dingsta jų artimieji. Nemažiau skaudu ir tada, kai dingusieji po kelerių ar keliolikos metų atsiranda, bet sužinoma, kad jie ryšius buvo nutraukę sąmoningai. Tačiau kol dingęs žmogus neatsirado ar nesurastas, reikia nenuleisti rankų, pradėti paiešką iš naujo. Žmogus - ne kamparas, negali be pėdsakų išgaruoti. Vis tiek kas nors kur nors jį matė“, - nepalūžti, neprarasti vilties ragina O. Gustienė.
Panašu, kad situacija reikalauja ne tik institucinių pokyčių, bet ir visuomenės sąmoningumo didinimo. Žmonės turi suprasti, kad dingimo situacijos reikalauja greito ir koordinuoto reagavimo, o artimųjų emocinė būklė turi būti suprasta ir palaikoma.