Eligijus Masiulis, figūra, kurios gyvenimo kelias ne kartą buvo aprašytas spaudoje, yra politikas, kurio biografija apima ne tik profesinę veiklą, bet ir asmeninį gyvenimą, šeimą bei įvairius pomėgius. Jo gyvenimas, ne vienerius metus glaudžiai susijęs su Klaipėda ir sostine, atskleidžia žmogų, mėgstantį gamtą, šeimą ir siekiantį įveikti iškilusius išbandymus.
Ryšys su gimtuoju miestu ir gamtos artumas
Nors Eligijus Masiulis ne vienerius metus gyveno tarp uostamiesčio ir sostinės, jis juokauja, kad nukirpti su gimtuoju miestu jungiančios "bambagyslės" turbūt nepavyks niekada. Klaipėdos aplinka, jūra, marios ir uostas neatsiejamai formavo jo būdo savybes ir pomėgius. Ši aplinka subrandino dar vieną hobį - buriavimą. Nors pats savęs negalėtų pavadinti profesionaliu ar labai patyrusiu buriuotoju, jo žmona Ieva šioje srityje turi daugiau pasiekimų ir net dalyvauja Kuršių marių regatoje.
Svarbus Eligijaus Masiulio gyvenimo aspektas yra žvejyba. Kai naktimis ima sapnuotis žvejyba, tai reiškia tik vieną - metas ruošti arsenalą naujam sezonui. Jis, kaip ir poledinės žūklės entuziastai, nekantriai laukia pirmo rimto šalčio. Nors šaltis jo negąsdina, poledinė žūklė pasižymi specifika. Nors Eligijus turi visą reikiamą įrangą ir priemones, jis nėra didelis tokios žūklės specialistas ar mėgėjas. Jam svarbu, kad Klaipėdoje ir aplink ją yra daug puikių vietų pažvejoti, ar tai būtų Nemuno delta, Rusnė, Mingė, ar Kuršių marios.
Kaip teigia pats Eligijus, kai sūnus paaugo, jis taip pat pradėjo su juo važinėti į žvejybą, ko nepasakysi apie žmoną ir dukrą - tai labiau vyriškos šeimos pusės užsiėmimas. Jis taip pat turi kompaniją draugų, kurie, jei tik gali, mielai prisijungia prie žvejybos.
Žinoma, yra tekę sužvejoti įspūdingesnių žuvų. Prieš porą metų Kuršių mariose naktinės žvejybos metu jam užkibo apie 2 kg svorio ungurys, kurį vėliau išrūkė ir šio laimikio užteko pasmaguriauti visai šeimai. Taip pat yra tekę sugauti beveik 4 kg svorio lydeką. Eligijus yra žvejojęs ir Viduržemio jūroje bei kituose svečiuose vandenyse, pripažindamas, jog įdomu ir pravartu save išbandyti netradicinėse, neįprastose aplinkybėse. Tačiau, palyginimui, jis paminėjo žvejybą Suomijos ežeruose, kur, jo teigimu, Lietuvoje teko džiaugtis gausesniais laimikiais.
Nuo vaikystės, anot Eligijaus, tėvo dėka, jis labai mėgsta straganiną - prieskoniais paskanintą šaldytą žalią žuvį, paprastai skumbrę. Jis tai laiko delikatesu, kurį mėgsta ir jo vaikai. Jo tėtis, visą gyvenimą žvejybos laivyne dirbęs ir žuvis gaudęs pramoniniu būdu tralais, netapo mėgėjiškos žūklės entuziastu.
Nors pastaruoju metu vis daugiau žmonių susižavi įvairiomis ekstremaliomis vandens pramogomis, Eligijus Masiulis pabrėžia, kad geriausiai pailsi ir atsigauna gamtoje, o ne sporto varžybose.
Tėvystės džiaugsmai ir iššūkiai
Viena svarbiausių temų, kurias atskleidžia pateikta informacija, yra Eligijaus Masiulio tėvystė. Jis puikiai žino, ką reiškia bemiegės naktys, sauskelnės, čiulptukai ir visa kita, kas susiję su mažų vaikų auginimu. Jo dukra ir sūnus, kurie yra dvynukai, gimė pamario krašte, todėl nuspręsta, kad jie turėtų būti vadinami pamario krašto žmonių vardais.
7 Subtle Signs of Inattentive ADHD Schools Often Miss
Vardų rinkimas buvo bendras procesas. Mergaitei svarstyta tarp Ilzės ir Elzės, galiausiai apsistota ties Elze, kuriai didesnę įtaką padarė Eligijaus nuomonė. Sūnui vardas taip pat ilgai rinktas. Pastebėta, kad mergaičių vardai Mažosios Lietuvos krašte labai gražūs ir jų yra pakankamai daug, tuo tarpu berniukų vardų pasigesta. Perverta nemažai literatūros, skaitytos Ievos Simonaitytės knygos, vartyti įvairūs Mažosios Lietuvos žinynai. Labiausiai paplitęs vardas yra Vilius. Buvo svarstymų, ar siekti originalumo, nes Eligijui nepriimtina, kai tėvai vaikui suranda itin išskirtinį vardą, o užaugęs jis dėl to turi problemų.
Praėjusią naktį, anot jo, sūnus leido "dūdų orkestrą", o prieš rytą balsą pradėjo kelti ir dukra. Taigi beveik nemiegojo, bet kažkaip stebuklingai pavyko pamiegoti dieną, kai abu vaikai užsnūdo. Pirmosiomis valandomis po vaikų gimimo jauti didelę euforiją, tai visiškai naujas, nepatirtas jausmas - džiaugsmas liejasi per kraštus. Bet po to euforija truputį atlėgsta. Suvoki, kad įsipareigojai - juk esi atsakingas už tolesnį šių žmonių gyvavimą. Natūralu, jog apima šioks toks nerimas. Nes jie sirgs, kaip ir visi vaikai, turės eiti į darželį, į mokyklą, kiekviename amžiaus tarpsnyje bus kokios nors problemos, kurias tėvai turės padėti išspręsti. Atsiranda atsakomybės ir pareigos jausmas. Bet apskritai nuotaika gera.
Tėvo pareiga yra ir maloni, ir sunki. Jei nori vaiką išauklėti dorą ir kultūringą asmenybę, turi tam skirti reikiamą dėmesį, sudaryti materialines sąlygas. Nors jo našta bus kiek mažesnė negu žmonos, nes Ieva bus Klaipėdoje su vaikais, o jam teks lakstyti į Vilnių, į darbą, jis stengsis su šeima praleisti kiek įmanoma daugiau laiko. Tikimasi, kad pavyks priprasti prie naujo gyvenimo ritmo. Visi kažkaip vaikus užaugina. Galiausiai pirmosios dienos lieka tik geri prisiminimai.
Kai dabar pagalvoja, Dieve mano, kaip viskas būtų lengva, jei vaikas būtų tik vienas. Bet dar gerai, kad jie nėra tokie visai pasiutę kaip kai kurie kiti vaikai. Jo dvynukai, anot jo, yra "vidutinio sunkumo", supratingi ir leidžia tėvams truputį pailsėti.
Jis jau situaciją įvaldė: žino, kaip pagaminti maistelį, kaip viską dezinfekuoti, kaip pakeisti sauskelnes, kaip numaudyti. Pirmosios maudynės vyko vakar. Domėjosi tuo, ligoninės darbuotojos pamokė žmoną, o ji šiek tiek jį. Žodžiu, jei žmona dabar norėtų kur nors išvažiuoti, galėtų ramiai ją išleisti - pats jau susitvarkytų.
Politinis tėvas ir bendražygis Eugenijus Gentvilas turi tris vaikus, tad Eligijus mano, kad reikia lygiuotis. Tačiau kol kas nenori gąsdinti nei žmonos, nei savęs dėl trečio vaiko.
Vairavimo kultūra ir saugumas kelyje
Eligijus Masiulis, buvęs susisiekimo ministras, vairuoja jau 14 metų. Dvynukus auginantis E. Masiulis savo vaikus saugaus eismo moko nuo pat mažų dienų: visuomet aptaria įvairias situacijas, paaiškina, kaip saugiai pereiti gatvę, į ką atkreipti dėmesį, o dėl ko nesiblaškyti. Jis pabrėžia, kad tėvai turi skirti pakankamai dėmesio vaikams ir rodyti pavyzdį.
Jis pats vairuoja automobilį nuo 1998 metų, vairavimo stažas - 14 metų, ir šiuo metu vairuoja automobilį „Honda CRV". Pagrindinis kriterijus renkantis automobilį jam yra saugumas. Dažnai tenka važiuoti iš Klaipėdos į Vilnių, tad norisi, kad automobilis būtų šiek tiek erdvesnis. „Honda CRV" tuos kriterijus ir atitinka. Greitesnio automobilio jam nereikia, užtenka tokio, koks yra.
Jis labai pozityviai žiūri į moteris prie vairo ir mano, kad moterys vairuotojos dažnai yra atidesnės kelių eismo dalyvės nei vyrai, kurie kartais mėgsta „palakstyti" greičiau. Taigi šiuo atveju moterys yra drausmingesnės, kelių eismo taisyklių laikosi labiau nei vyrai. Iš tikrųjų nėra skirtumo, ar vairuoja vyras, ar moteris, svarbu, kad vairuotojas būtų drausmingas, laikytųsi kelių eismo taisyklių.
Vairavimo kultūra Lietuvoje, jo manymu, yra geresnė nei prieš penkerius ar dešimt metų, nes žmonės keliauja, pamato kitų šalių, ypač Vakarų Europos šalių vairavimo įpročius, bet dar vis tiek nesame pasiekę skandinaviškos vairavimo kultūros. Jis mano, kad svarbiausias dalykas, taip pat turintis įtakos ir nelaimingų atsitikimų statistikai, yra mūsų nesugebėjimas būti kultūringiems prie vairo.
Kelių eismo kultūra, jo nuomone, pirmiausia tai, kaip elgiamės spūstyse ir kelio susiaurėjimuose, ar rodome posūkį persirikiuodami, ar nebandome užlįsti be eilės. Šiuo atveju reikia būti tolerantiškiems kitų vairuotojų, kitų automobilių atžvilgiu. Taip pat jei matome, kad kažkas daro nusižengimą, privalome būti pilietiški ir pranešti policijai ir taip užkirsti kelią galimai nelaimei. Dažnai skubama, nors iš tikrųjų to negalima daryti. Labai svarbu praleisti pėsčiuosius. Juos pamatęs, visąlaik stabteliu prie pėsčiųjų perėjos. Tai yra pagrindiniai kultūros keliuose požymiai, matomi miestuose.
Jį erzina vadinamieji „kelių ereliai", kurie tave lenkia per neleistiną pusę, labai nardo tarp automobilių ir taip sukelia avarines situacijas. Šie dalykai erzina labiausiai.
Jis turi du vaikus, abiems yra devyneri metai, jie - dvynukai. Kalbant apie vaikų saugumą kelyje, saugos kėdutės yra būtinos. Jam pačiam yra tekę patirti eismo įvykį, kai vaikai sėdėjo saugos kėdutėse ir miegojo. Tuomet į mašinos galą atsitrenkė kitas automobilis. Šiuo atveju kėdutės tikrai pagelbėjo, nes smūgis buvo pakankamai stiprus ir vaikams nieko neatsitiko, jų nesužalojo. Jeigu jie nebūtų sėdėję kėdutėse, pasekmės galėjo būti kur kas skaudesnės. Taigi kėdutės nėra reikalingos tik todėl, kad „valdžia taip liepė". Tai labai svarbu pačių vaikų saugumui, ir tokios priemonės padės išvengti sužalojimų ir mažiau vaikų nukentės per eismo įvykius. Tai, be abejonės, yra investicija, kuri reikalauja papildomų išlaidų, tačiau nieko nėra brangiau ir svarbiau nei vaiko sveikata ir gyvybė.
Saugaus eismo mokyti vaikus pradėjo nuo tada, kai jie pradėjo lankyti darželį. Eidami į vaikų darželį aptardavo maršrutą, aiškindavo, kaip taisyklingai pereiti gatvę, kalbėdavo apie tai, kad negalima blaškytis, lakstyti gatvėje - nemažai dėmesio skiriama vaikų švietimui. Teko pačiam pirmokams vesti pamoką, kurioje buvo ir jo vaikai. Kalbėta apie tai, kaip vaikai turi elgtis. Svarbiausi asmenys, aišku, yra tėvai, nes jie - didžiausias autoritetas vaikui, kuris stebi tėvų elgesį. Jei tėvai patys linkę pažeidinėti taisykles, tikėtina, kad ir vaikas nebus labai drausmingas. Svarbu, kad tėvai rodytų gerą pavyzdį savo vaikams.
Dabar vaikai eis į trečią klasę ir bus pratinami eiti į mokyklą savarankiškai. Matyt, eis kartu, kad žinotų maršrutą iki mokyklos. Nėra labai ramu iš pradžių išleisti vaikus vienus pačius, tačiau manoma, kad pasikalbėjus, vaikai bus drausmingi, laikysis visų taisyklių ir saugiai pasieks mokyklą.
Šiais metais pasirodė nauja saugaus eismo priemonė „Saugaus pirmoko pasas". Kiekvienas pirmokas, atėjęs į mokyklą, gaus tokį pasą, kuriame žaismingai, vaikui suprantama kalba yra paaiškintos įvairios situacijos, sudėti svarbiausi kelio ženklai, taip pat aptariama, kaip saugiai pasiekti mokyklą, kokių taisyklių laikytis gatvėje. Tai nėra tik saugaus eismo temos, čia plačiau aptariamos ir kitos temos: kaip elgtis, kai esi vienas namuose, patarimai, kaip atsakingai naudotis internetu, kaip elgtis susidūrus su telefoniniais sukčiais, saugūs pokalbiai su nepažįstamais žmonėmis, ką daryti pasiklydus miške, kaip elgtis vandenyje, kaip nešioti atšvaitus, kaip saugiai važinėti dviračiu bei riedučiais. Tikimasi, kad tai bus ne tik suvenyras, bet ir tam tikra mokomoji priemonė, kuria vadovaudamiesi mokytojai su mokiniais galės pasikalbėti apie įvairias situacijas.
Lietuvos pirmokėliams ir jų tėveliams mokslo metų pradžios proga linkima, kad tėveliai skirtų reikiamą dėmesį savo mažyliams aptardami situacijas, susijusias su saugiu eismu, bandydami pasakyti, ką vaikai daro ne taip. Taigi linkima kalbėtis su savo vaikais ir tikimasi, kad didesnis tėvelių dėmesys tam, kaip vaikas elgiasi gatvėje, užtikrins, kad vaikas bus saugus.
Politinė karjera ir išbandymai
Eligijaus Masiulio politinė karjera ne visada buvo lengva. Jis buvo Seimo narys nuo 2000 iki 2016 metų. Jo politinėje biografijoje minimi narystė Lietuvos liberalų sąjungoje (1996-2003 m.), Lietuvos liberalų ir centro sąjungoje (2003-2005 m.). Jis taip pat buvo Klaipėdos liberalaus jaunimo organizacijos pirmininkas (1996-1998 m.) ir Lietuvos liberalų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas (nuo 1998 m.).
2016 m. gegužės 12 d. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl įtariamo E. Masiulio kyšininkavimo, papirkimo ir prekybos poveikiu stambiu mastu. Politiko namuose buvo rasta 250 tūkst. eurų. Tą pačią dieną E. Masiulis paskelbė, kad atsistatydina iš Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininko pareigų ir traukiasi iš partijos, taip pat atsisako Seimo nario mandato.
2022 m. balandžio 19 d. Vilniaus apygardos teismas išteisino E. Masiulį ir kitus kaltinamuosius „MG grupės“ politinės korupcijos byloje. Tačiau tiek prokuroras, tiek E. Masiulis nuosprendį apskundė. 2023 m. lapkričio 22 d. jis buvo apeliacinio teismo nuteistas dėl kyšininkavimo, prekybos poveikiu ir neteisėto praturtėjimo. Jam skirta 5 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. 2024 metų spalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią kaltę patvirtino. Tuomet buvusiam „MG grupės“ atstovui R. Kurlianskiui ir eksministrui E. Masiuliui, jeigu jie neturės nuobaudų ir atitiks visas kitas sąlygas, lygtinai paleisti iš įkalinimo įstaigos būtų galima 2026-ųjų rugsėjį.
Išbandymai įkalinimo įstaigoje
Eligijus Masiulis atvirai prakalbėjo apie savo dienas įkalinimo įstaigoje. Jis prisiminė, kaip atrodė pati pradžia, vos tik čia atvykus. Juos atvežė į Kauno kalėjimo pusiau atviro režimo įstaigą, liaudiškai tariant „zoną“. Iš pradžių uždarė į kamerą ir šešias paras teko būti karantine, niekur neišleidžiant, tik atnešant maisto, vienai parai leidžiant išeiti pažiūrėti televizoriaus. Po to jie atsidūrė buvusių darbuotojų būryje - nuteistieji, kurie patekę į kalėjimą iš policijos struktūrų, buvę gaisrininkai ir kiti pareigūnai. Iš pradžių kameroje gyveno trise, po to dviese.
Gyvenimas kalėjime labai greitai tampa griežtai suplanuotas. Kiekviena diena turi aiškų ritmą, o didžioji dalis laiko praeina laikantis nustatytos tvarkos. Naktimis tave uždaro kameroje. Ryte šeštą valandą kameros atsidaro, turi galimybę nueiti papusryčiauti, maitinimas būna tris kartus per dieną. Turi galimybę dirbti, jie dirbdavo po penkias-šešias valandas, o likęs laikas - sportuoti, skaityti ar rašyti knygas. Yra tam tikros poilsio patalpos, kur gali žiūrėti televizorių, nors ir kameroje buvo leidžiama turėti, tik jis turi būti nustatyto dydžio. Taip ir sukasi tos dienos.
Svarbiausias ryšys su išoriniu pasauliu tampa pasimatymai ir telefoniniai skambučiai. Tačiau pradžioje ir jie būna griežtai ribojami. Tau niekas negali paskambinti, bet tu gali. Pradžioje turi keturis kartus per savaitę po 20 minučių paskambinti. Taip ir dalini tas minutes - jei nori paskambinti žmonai, sūnui, dukrai, tai maždaug po septynias minutes. Laikui bėgant tos sąlygos, jei tu nesi koks nors kalėjimo padauža, gerėja. Gauni vadinamą lengvąją grupę, kurioje jau nebėra ribojama, kad tik keturis kartus per savaitę gali skambinti - perki taksofonines korteles ir kalbi, kiek nori. Yra parduotuvė, du kartus per savaitę gali eiti apsipirkti, bet yra mėnesio limitas. Jo laiku būdavo 320 eurų per mėnesį.
Didžiausias išbandymas kalėjime buvo psichologinis. Pirmieji mėnesiai priverčia iš naujo įvertinti visą savo gyvenimą ir susidurti su įvairiomis mintimis. Sunkiausia emocija buvo ta, kad jam beveik penkiasdešimt, o jis pateko į kalėjimą, ir tada galvoji - kur tu atsiradai. Atsiranda savivertės klausimas, kodėl taip atsitiko, daug analizės apie praeitį, klaidas. Tave atjungia nuo visų socialinių ryšių, negali būti naudingas nei savo šeimai, toks kaip išlaikytinis tampi savo artimiesiems. Tai labai kerta per psichologiją, todėl reikia dirbti su savimi. Jam padėjo režimas - miegas, maistas, fizinė veikla, darbas.
Laiką įkalinimo įstaigoje lengviau ištverti padeda užimtumas. Jis greitai gavo pareigų. Tapo nuteistųjų tarybos pirmininku, tekdavo vesti visų Lietuvos nuteistųjų tarybų posėdžius nuotoliniu būdu. Taip pritaikė savo žinias ir kalėjimo sąlygomis.
Įėjimo į kalėjimą momentas yra absoliučiai sunkiai perteikiamas. Žengi kaip nuo kalno į bedugnę. Pirmiausia juos labai greitai patalpino į kalėjimą, tik paskui sužinojo, kad įprastai po teismo sprendimo duoda savaitę pasiruošti, susidėti daiktus, o juos supakavo rekordiškai greitai, vos per dvi paras. Pradžioje tu net nesupranti, kad šitie dalykai vyksta su tavimi, gyveni pilnas adrenalino ir atrodo, kad viskas vyksta kažkur šalia. Nors matai artimųjų ašaras, ateina palaikymo žinutės, bet atrodo - nuvažiuosi, kažką išspręsi ir vėl išeisi. Pirmą dieną jis net nežinojo, ar veš į Šiaulius, ar į Kauną. Patenka į kitą gyvenimą, tavo identitetas pasikeičia, nesupranti, kur esi ir ką darai. Šokas. Supranti, kad nežuvai, bet tam tikra prasme žuvai - tavo buvęs gyvenimas žuvo. Po kelių savaičių grįžti į realybę, apima didelis liūdesys, beviltiškumas, apatija. Čia labai svarbu tada su savimi susitarti.
Kalėjime siūloma ir psichologinė pagalba, tačiau jis nusprendė pirmiausia bandyti susitvarkyti pats. Jis prisiminė pokalbį su vienuole, kuri bendravo su nuteistaisiais ir kvietė juos ateiti pasikalbėti. Kai kurie žmonės eina pas ją, o jis pagalvojo, kad nepadės, bandys pats. Po to susitiko po metų, jau buvo perėjęs į lengvesnes sąlygas. Vienuolė sakė: tu toks šaunuolis, aš taip retai matau atvejus, kai žmonės taip susitvarko be pašalinės pagalbos, net pradeda kitiems padėti. Jis nelabai tikėjo, kad kažkas kitas jam padės geriau nei jis pats sau. Sugebėjo išsilaižyti tuos psichologinius disbalansus ir jam atrodo, kad pavyko stabilizuoti save. Vienareikšmiškai po to padeda ir artimieji. Labai nori padėkoti žmonai Simonai, vaikams Viliui ir Elzei, tiems žmonėms, kurie tikėjo juo kiekvieną dieną. Kai tik buvo galimybė, skambindavosi, šnekėdavosi. Labai pajauti gyvenimo trapumą, kai esi taip izoliuotas nuo kitų. Jam tai buvo didžiausias išbandymas.
Šeima ir parama
Paskutiniai žmonos Simonos žodžiai, prieš jam patenkant į įkalinimo įstaigą, buvo: „Atlaikysim.“ Jis pakartojo tą patį - atlaikysim. Ir dar nueidamas pasakė, kad kai tik bus galimybė, susisieks. Neabejojo, kad įveiks tuos išbandymus. Per visą tą laiką bangavo, buvo sunkesnių etapų ir jai, ir jam. Tokie psichologiniai momentai sunkiausi, juk esi įpratęs spręsti visus klausimus drauge, ir staiga vieno partnerio nebelieka. O reikalai juk pasaulyje nesustoja, viskas vyksta toliau - buitis, pragyvenimas, ūkiniai dalykai. Bet turbūt skaudžiausia, kad neturi šalia artimojo pasikalbėti. Kai atsirado galimybė skambintis, taip ir kalbėdavosi kiekvieną dieną.
Byla truko ilgai, todėl visa šeima daug metų gyveno nuolatinėje įtampoje. Vis dėlto, jis nė vieną akimirką nebuvo paliktas vienas. Vaikai suaugę, pilnamečiai, ir jis labai džiaugiasi, kad turi tokius stiprius žmones - sūnų ir dukrą. Jo byla buvo nuo 2016 metų, sukosi septynerius metus per visus teismus. Tie metai irgi nebuvo rožiniai, reikėjo važinėti į teismus, žiniasklaida vis parašydavo. Žmona ir vaikai labai jautriai reaguodavo, gal neparodydavo, bet būdavo akivaizdu. Bet nė vieną akimirką nei žmona Simona, nei vaikai neleido suabejoti jų meile jam, visada išreikšdavo palaikymą. Tas palaikymas yra beveik viskas.
Sunkiausia jam yra suvokimas, kiek skausmo teko patirti artimiesiems ir žmonėms, kurie juo tikėjo. Labai išgyvena dėl to, kiek negerų emocijų sukėlė ir kiek teko per jį kentėti šeimai, ir po šiai dienai tai yra. Taip pat atsiprašo žmonių, kurie tikėjo juo, matė jame tą kylantį Lietuvos politiką, siejo jį su naująja jaunąja politikų karta, matė naujos Lietuvos viziją su juo. Toks įkritimas į bedugnę sudaužė jų pasitikėjimą. Jis daug sutinka žmonių, kurie pasako, kad jiems buvo šokas, kad net verkė, nes tikėjo juo. Atsiprašo artimųjų ir tų, kurie už jį balsavo, matė jame tą Lietuvos ateitį ir kurių lūkesčių jis nepateisino.
Asmeninis gyvenimas ir skyrybos
Eligijus Masiulis (44) ir jo žmona Ieva nusprendė pasukti skirtingais keliais. Kaip praneša naujienų portalas 15min, teismą jau pasiekė skyrybų prašymas. Minėtas portalas skelbia, kad skyrybų prašymą pateikė politiko žmona Ieva Masiulienė. Sutuoktinių porą siekiama išskirti taikiai - bendru sutarimu. Pastaruosius mėnesius E. Masiulis jau neslėpė ir naujai užgimusių jausmų. Birželio pradžioje vykusiame Klaipėdos pilies džiazo festivalyje vyras fotografams pozavo su nauja mylimąja. E. ir I. Masiuliai santuokoje išgyveno 21-erius metus. Jų vestuvės vyko 1998-aisiais. Vėliau jo žmona tapo Simona Masiulienė, buvusi E. Masiulio patarėja. Buvusi žmona - Ieva Masiulienė, archeologė.
Viename interviu, kalbėdamas apie savo vaikus, Eligijus Masiulis minėjo istoriją, kai dalyvavo rinkimuose į Seimą. Jis su kolega Artūru Šulcu rašė tekstą jo rinkiminiam lankstinukui. Kolega mėgsta "riebesnius" žodžius pavartoti. Išėjo taip, kad prieš spausdinant paskutinį tekstą redagavo jis ir Eligijus nebeperžiūrėjo. Vėliau atsivertus lankstinuką - jau buvo atspausdintas didelis tiražas - ir pamatė: "vaikų dar neturiu, bet planuoju bent tris turėti". Taip buvo parašyta jo prisistatyme. Žodžiu, Šulcas čia savo iniciatyva įrašė ir tokį tikslą jam nubrėžė.
Nuo 1974 m. spalio 15 d. gimęs Eligijus Masiulis 1992 m. baigė Klaipėdos Smeltės vidurinę mokyklą. 1993 m. įstojo į Klaipėdos universitetą, 1999 m. baigė magistro studijas ir įgijo politologo specialybę.