Įvadas
Lietuvių literatūros istorijoje Vytautas Mačernis (1921-1944) išlieka viena ryškiausių ir kartu tragiškiausių figūrų. Jo trumpas, bet intensyvus gyvenimas, nutrauktas vos sulaukus 23 metų, paliko gilų pėdsaką XX amžiaus vidurio lietuvių poezijoje. Nors jo kūrybinis kelias prasidėjo tikrojo piemuo tarp laukų darbų ir knygų, o vėliau persikėlė į Vilniaus universiteto auditorijas, Mačernio likimas neatsiejamai susipynė su to meto istorijos audromis. Šiame straipsnyje giliau pažvelgsime į Mačernio gimtinę, jo šeimos aplinką, studijų metus, kūrybinį kelią bei jo amžininkų, ypač Broniaus Krivicko, likimus, siekdami atskleisti sudėtingą to meto intelektualų ir menininkų pasaulį, jų ieškojimus ir tragiškus likimus.
Mačernių sodyba ir vaikystė Žemaitijoje
Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Mačernių sodyboje, netoli Žemaičių Kalvarijos (dabar Varduva). Ši sodyba, su šimtametėmis liepomis kieme ir užžėlusiu, papilkėjusiu nuo laiko tvenkiniu, skendėjo legendose. Pasakojama, kad sodybos šeimininkas buvo radęs lauke tokį lobį, kad jaučių jungas jo nepavilkęs, tačiau ponas jo nepardavęs. Ši legenda liudija apie glaudų ryšį su žeme, kuri laikėsi svarbiausiu egzistencijos ir giminės išlikimo pagrindu.
Mačernių šeimoje Vytautas buvo antrasis berniukas. Nors poetas vėliau pasakojo, kad motina jam neturėjo "akies", jį augino senolė. Tai galėjo būti dėl to, kad Vytautas buvo jaunesnis, o tėvams didesnis dėmesys galėjo tekti vyresniajam sūnui. Senolė, išgyvenusi 80 metų, mirė 1934 m. Vaikystė Mačernių sodyboje nebuvo vien tik žaidimai. Mat, tikrasis piemuo buvo varomas prie lauko darbų, o tai reiškė, kad visą rudenį, pavyzdžiui, tekdavo kasti bulves.
Šeimos ir finansinės aplinkybės
Mačernių šeimos finansinė padėtis nebuvo stabili. Jų miško buvo smarkiai praskolintas. Santuokos, kurių buvo šešios, visoms reikėjo išmokėti stambias dalis ar turtingas pasogas. Net vienas bylinėjimasis truko net 7 metus. Vytautas Mačernis, vesdamas vienturtę Elžbietą Vičiulytę (g. Kruopių kaimo, Barstyčių parapijos), tikėjosi užkaišyti skolas pasoga, tačiau to neužteko. Tada žmonos tėvai pardavė savo ūkelį, o patys persikėlė į Šarnelę. Nepaisant to, vis tiek skolų dar buvo likę 10 000 litų.
Motina, Elžbieta Mačernienė, buvo stipri moteris. Ji viena sukosi po ūkį, netgi galėjo "porinį šieno vežimą išversti", kaip pasakojo ji pati. Nepaisant sunkumų, ji stengėsi užtikrinti, kad sūnus turėtų galimybę mokytis. V. Mačernis, būdamas studentas, stengėsi gyventi taupiai, rašydamas draugui: "Valgį ir butą. Turiu dar pora mokinukų pinigams pačiupinėti, ir viskas gerai".
Jaunystės svajonės ir kūrybinio kelio pradžia
Jau jaunystėje Vytautas Mačernis buvo linkęs į susimąstymą ir uždarumą. Motina prisimena, kad jis dažnai būdavo "įsikniaubęs į knygas, susimąstęs, užsidaręs savyje, kažko susikrimtęs". Kaimynai jį vadindavo "fanabernu". Jis mėgdavo įsitaisyti miške, aukščiausioje pušyje, ir ten pasinerti į savo mintis. Šie vienatvės ir gamtos išgyvenimai tapo kūrybinio gyvenimo pradžia.
Poetas pasakojo apie "keistus sapnus vidury dienos", apie "fantasto" bruožus. Jis jautriai reagavo į abstrakčiausius dalykus. Per filosofijos egzaminus prof. I. Končius netgi sakydavo, kad Mačernis "turi visas sąlygas tapti didžiu filosofu", įrašydamas po kiekvieno tokio pašnekesio pažymį "labai gerai". Šiose šviesiosios jaunystės dienose prasidėjo jo kūrybinis gyvenimas, kurį lydėjo "entuziazmas ir rausva romantika". Tačiau greitai ją užgulė abejonės ir nerimas. "Ir iš viso man labai trošku. Metai bėga, - rašė jis. - Manęs niekas nebestebina."
Studijų metai ir intelektualiniai ieškojimai
1940 m. V. Mačernis įstojo į Vilniaus universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, pasirinkęs filosofiją pagrindine specialybe. Jis klausėsi prof. M. Gustaičio, prof. L. Karsavino, prof. J. Girniaus paskaitų. Taip pat studijavo pas prof. Krėvę (kursas - „Lietuvių literatūros XIX a. - „Naujoji lietuvių literatūra“, „Lietuvių lyrikos raida“), K. Korsaką (kursas - „Marksistinis požiūris į literatūrą“). Dalyvavo B. Sruogos seminaruose.
Studijų metai neapsaugojo nuo istorijos smūgių. Kai 1943 m. pradžioj okupacinė vokiečių valdžia išvaikė universitetą, jo studijos nutrūko. Laimei, jo vyresnysis brolis, tebetarnavęs policijoje, parūpino išganingus dokumentus, leidžiančius tęsti veiklą. Mačernis gilinosi į Ničės ir K. Jasperso filosofiją, F. Dostojevskio ir L. Tolstojaus kūrybą. Susipažino su A. Bloko ir B. Pasternako kūryba, taip pat su mylimuoju poetu O. Milašiumi. Jis intensyviai mokėsi kalbas, norėdamas "kalbėti su pasauliu". Netgi "kalė" prancūzų kalbą, jam padėjo Sedos gydytojas žydas I. Švarcas. Kai 1944 m. Žemaičių Kalvarijos marijonų vienuolyne prisiglaudė sužeistas tarybinis lakūnas D. Džaparidžė, per tris mėnesius išmoko rusiškai. Iš viso jis mokėjo septynias kalbas: vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. "Išmoksiu hebrajų, ir gana", - sakė jis motinai.
Kūrybinis kelias ir filosofiniai motyvai
Mačernio kūryba prasidėjo anksti. Dar būdamas gimnazistas, jis rašė pirmuosius eilėraščius, kupinus jaunatviško idealizmo. Tačiau greitai jo poeziją pradėjo temdyti abejonės ir nerimas. Jis jautė, kad "subyrėjo idealizuojančių frazių tinklas", atsivėrė "tuštuma, kur nebebuvo į ką atsiremti".
Karas ir jo pasekmės paliko gilų pėdsaką jo pasaulėžiūroje. Jo kūryboje atsirado "baisusis karo metas", "vidinė situacija ar net lemtis". Jis jautė, kad "kiekvienas blogis jam yra ne laikinas reiškinys, bet amžinas dėsnis". Tai vedė jį prie egzistencinių klausimų, prie neviltys, kuri "nusigiedrindavo, paliesta tėviškės laukų tylos".
Nepaisant sunkumų, Mačernis jautė stiprų ryšį su tėviške, su "protėvių namais", kuriems jautė "meilę ir pareigą". Jo eilėraščiuose dažnai atsiranda tėviškės peizažai, gamtos motyvai, kurie suteikia jam ramybės ir vilties. "Neviltis nusigiedrindavo, paliesta tėviškės laukų tylos", - rašė jis.
Jo kūryba pasižymi ne tik filosofine giluma, bet ir stipriu lyrizmu. Jis tyrinėjo "gyvybės ir mirties lygtis", ieškojo "savos vietos visatos sandaroje". Jo eilėraščiuose atsispindi "besikankinančios sielos istorija", "dramatiško minties rutuliojimo". Jis siekė "aukštosios akimirkos", norėjo "visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų".
Mačernis vertė Petrarkos sonetus, tyrinėjo anglų ir prancūzų lyriką. Jo vienintelis užbaigtas ciklas - "Žemės ir dangaus giesmės" (1939-1942 m.), sudarytas iš 4 dalių, kiekvienoje po 24 sonetus. Šis ciklas atspindi jo ieškojimus, jo ryšį su gamta ir dvasiniu pasauliu.
Tragiškas likimas
1944 m. spalio 7 d., likus vos kelioms dienoms iki Lietuvos išvadavimo, Vytautas Mačernis žuvo savo gimtinėje. Jis buvo pakeliui į Žemaičių Kalvariją kartu su sužeistu tarybiniu lakūnu D. Džaparidžė. Pravažiavus pusę kelio, juos pasivijo lėktuvai. Įspėti kareivių, kad lįstų į pakelės griovį, Mačernis pasiliko kelyje, tikėdamasis greičiau suvažinėti. Tačiau netrukus jį kliudė skeveldra. Jo kūnas buvo rastas Jurkuvienės kieme, kruvinas.
Jo mirtis sukrėtė artimuosius ir draugus. Jo poetinis žodis liko gyvas, tačiau jo kūrybinis kelias nutrūko per anksti. Jo poezija, kupina egzistencinių klausimų, meilės gimtinei ir gilumo, išliko kaip liudijimas apie vieną ryškiausių XX amžiaus vidurio lietuvių poetų.
Vytautas Mačernis TV laida
Amžininkų keliai: Bronius Krivickas ir kiti
Vytauto Mačernio likimas nebuvo vienintelis tragiškas tarp jo amžininkų. Jo bendraamžis Bronius Krivickas (1917-?) taip pat paliko ryškų pėdsaką lietuvių kultūroje. Gimęs Pasvalio rajone, ūkininkų šeimoje, Bronius jau nuo vaikystės rodė polinkį į literatūrą. Jis baigė Biržų gimnaziją, kurioje mokėsi ir Vytautas Mačernis. Gimnazijoje Krivickas aktyviai dalyvavo literatų būrelio veikloje, spausdino savo kūrybą leidiniuose "Ateities spinduliai" ir "Literatas". Jau tada jis pasižymėjo kaip talentingas poetas ir kritikas.
Krivickas studijavo Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje, kur pagrindiniu dalyku pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijų metais jis aktyviai dalyvavo "Ateities" organizacijos veikloje, redagavo leidinį. Jo poezija, kaip ir Mačernio, buvo kupina egzistencinių ieškojimų, meilės Lietuvai ir siekio "viską atnaujinti Kristuje".
Vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių, Bronius Krivickas su kolegomis persikėlė į sostinę tęsti studijų universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. Jis aktyviai dalyvavo atkurtos "Šatrijos" draugijos veikloje, kurią globojo prof. Vincas Mykolaitis-Putinas. Tačiau okupacijos metai apniaukė jo nuotaiką ir perspektyvas.
Kiti Mačernio ir Krivicko amžininkai, tokie kaip Kazys Bradūnas, Julija Švabaitė, Pranutė Aukštikalnytė, taip pat vėliau tapo žinomais literatais. Tačiau daugelis jų likimų susiklostė sudėtingai dėl karo ir sovietinės okupacijos.
Kun. Juozo Zdebskio pamokslų dvasia
Nors kun. Juozas Zdebskis (1920-1986) nebuvo tiesioginis Mačernio ar Krivicko amžininkas literatūros pasaulyje, jo pamokslų dvasia ir gilūs egzistenciniai apmąstymai rezonuoja su to meto intelektualų ieškojimais. Kun. Zdebskis, kaip ir Mačernis, jautė gilų ryšį su lietuviška žeme ir jos tradicijomis. Jo pamokslai, nors ir buvo sakomi sovietmečiu, kai daugelis jų buvo slapta dauginami ir klausomi, sklidini "egzistencinės tiesos ir nepavergiamos dvasios laisvės".
Kun. Zdebskis kalbėjo apie "debesį ir vaivorykštę", apie tai, kad "žmonės tam tikru požiūriu galima skirti į dvi grupes: vieni visa mato šviesiomis spalvomis, kiti - tamsiomis". Jis ragino žmones "matyti ir tai, kas gera, už ką reikia jausti dėkingumą", nes "su šiuo dėkingumo jausmu siejasi ir pagarba, meilė Davėjui, ir gyvenimo džiaugsmas".
Jo pamoksluose atsispindi trejopas žvilgsnis į žmogų: kaip į priešą, kaip į žmogų ir kaip į Kristaus bruožus turintį asmenį. Jis pabrėžė "pareigą naudotis protu", nes "tik vienas žmogus turi nuostabią, karališką žymę, kuri jį išskiria iš visos tiek gyvosios, tiek negyvosios gamtos: žmogus turi galią suprasti, numatyti priežastis ir pasekmes, turi galią kurti, tvarkyti, valdyti save ir kitus".
Kun. Zdebskio pamokslai, kurių eskizai buvo išleisti po jo mirties, liudija apie jo gilų tikėjimą, meilę žmonėms ir tautai. Jo žodžiai, kupini išminties ir gilaus supratimo, ir šiandien gali būti atrama ieškantiems prasmės.
Pabaiga
Vytautas Mačernis ir jo amžininkai, tokie kaip Bronius Krivickas, gyveno itin sudėtingu laikotarpiu. Jų gyvenimai buvo kupini ieškojimų, kūrybos, meilės Lietuvai, bet ir neišvengiamų istorijos smūgių. Mačernio poezija, sujungusi egzistencinius apmąstymus su tautine lyrika, išliko kaip amžinas liudijimas apie žmogaus siekį suprasti save ir pasaulį, net ir sunkiausiomis aplinkybėmis. Jo tragiška mirtis tapo simboliu kartos, kurios potencialas liko neišskleistas. Tačiau jo žodis, kaip ir kitų to meto menininkų ir intelektualų indėlis, gyvena ir įkvepia mus iki šiol, primindamas apie svarbiausias vertybes - tiesą, grožį, meilę ir nepalaužiamą dvasios laisvę.