Vaikų pasaulis, jų suvokimas ir elgesys dažnai skiriasi nuo suaugusiųjų. Kartais tai, kas mums atrodo natūralu, vaikams gali kelti sumaištį ar net baimę. Viena tokių temų, kurią tėvai neretai stengiasi apeiti, yra mirtis. Tačiau vaikų smalsumas ir poreikis suprasti pasaulį verčia mus kalbėti apie šias sudėtingas temas atvirai ir nuoširdžiai. Kiti „nepatogumai“ gali kilti dėl vaikų elgesio, jų gebėjimo bendrauti ar suvokti aplinką, ypač kalbant apie vaikus su negalia. Šiame straipsnyje gilinsimės į tai, kaip tėvai gali suprasti ir padėti savo vaikams susidoroti su įvairiais „nepatogumais“, nuo sudėtingų gyvenimo temų iki kasdienių iššūkių.
Pažinimo Kelionė: Nuo Mirties Ciklo Iki Emocijų Suvokimo
Vaikų ugdymas ir jų pasaulio supratimas yra nuolatinis procesas, reikalaujantis kantrybės ir jautrumo. Ypač svarbu po truputį vaikus supažindinti su mirties sąvoka. Rudenį, vaikščiojant spalvingais sudžiūvusiais lapais nubarstytu takeliu, atkreipkite atžalų dėmesį į lapus. Medžiai žydėjo pavasarį, žaliavo vasarą, o rudenį numeta lapus, jie sudžiūsta, jie tampa negyvi. Tai įprasta gamtos ciklo dalis, kuri nuolat kartojasi ir tai yra visiškai natūralu. Pamatę negyvą paukštelį, gyvūnėlį, neskubėkite uždengti vaikui akių. Papasakokite, kad gyvūnėlis negyvas, kad jam jau nebereikės valgyti, gerti, miegoti.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikas suvokia mirtį, nes 2-5 metų mažyliai yra linkę viską suprasti paraidžiui, mirtį suvokia kaip laikiną dalyką. Todėl stenkitės nevartoti žodžių „išėjo“ ar „užmigo“, nes tai gali sukelti daug nesusipratimų. Vaikas gali bijoti užmigti, tikrinti miegančius tėvelius, ar jie dar kvėpuoja.
Maždaug septynerių metų vaikai įsisąmonina, kad mirtis yra negrįžtamas ir neišvengiamas procesas ir numirti gali kiekvienas. Šio amžiaus vaikai gali domėtis su mirtimi susijusiais ritualais ir tradicijomis. Vaikui teiraujantis, reikėtų ramiai ir paprastai atsakyti į iškilusius klausimus. Venkite tokių frazių kaip „Nesijaudink, viskas bus gerai“ arba „Tu esi toks stiprus(-i)“. Pasakykite, kad per laidotuves žmonės verkia ir tai yra normalu, nes jie liūdi netekę artimo.
Kalbant apie sudėtingas temas, pasitelkite vaikų vaizduotę ir fantaziją. Paklauskite, kaip jie įsivaizduoja, kas būna po mirties. Literatūra gali būti puiki pagalbininkė kalbant apie mirtį. Leidykla „Garnelis“ yra išleidusi Astridos Lindgren kūrinį „Broliai Liūtaširdžiai“. Tai puiki terapinė priemonė, kuri atsako į vaikų klausimus apie gyvenimą po mirties. Ši istorija - dviejų brolių susitikimas pomirtiniame pasaulyje, amžino pavasario ir žydinčių sodų Nangijaloje. Ramų ir gražų Nangijalos slėnio žmonių gyvenimą sudrumsčia tironas Tengilis ir baimę kelianti pabaisa Katla. Broliai leidžiasi į nuotykių ir pavojų kupiną kelionę, siekdami išvaduoti pavergtus Nangijalos slėnio gyventojus.
8-12 metų vaikai suvokia mirtį jau beveik taip, kaip ir suaugusieji. Jie supranta, kad tai anksčiau ar vėliau palies ir juos pačius. Dėl to gali jaustis nesaugūs, sunerimę ir išsigandę. Kartais gali kilti specifinių klausimų, į kuriuos tėveliai turėtų drąsiai ir nuoširdžiai atsakyti. Vienuolikos metų ir vyresniems skaitytojams vertingų įžvalgų pateiks Natali Bebit (Natalie Babbitt) knyga „Amžinieji Takiai“, kurią išleido „Nieko rimto“. Tai originalios koncepcijos kūrinys, kuriame gvildenamas trikdantis amžino gyvenimo klausimas. Dešimtmetė Vinė Foster sutinka labai keistą, bet kilnią Takių šeimą. Sužinojusi jų stulbinančią amžino gyvenimo paslaptį, mergaitė priversta rinktis - ar atsigerti stebuklingo šaltinio vandens ir amžinai būti kokia yra dabar, o gal pasilikti natūralaus gamtos rato dalimi ir augti bei senti kartu su visais? Ką pasirinktumėte jūs? Net užvertus knygą šis įstabus pasakojimas kels naujas mintis ir skatins svarstyti. Nebijokite ir neapeikite mirties temos. Vaikams baisi ne tiek pati tema, kiek suvokimas, jog ji laikoma tabu. Kalbėkitės, išklausykite vaiką, pasidalinkite savo jausmais bei patirtimi. Neišstumkite mirties ir sielvarto iš kasdienybės, tai neturi būti vengtinos temos. Vaikams bus lengviau priimti skaudžias patirtis, jei žinos, kas ir kodėl vyksta.
Suprasti „Nepatogų“ Vaiką: Nuo Elgesio Iki Neuroįvairovės
Vaikų elgesys, jų gebėjimas prisitaikyti ir bendrauti su aplinkiniais dažnai kelia iššūkių ne tik tėvams, bet ir visai visuomenei. Kartais tai, kas mums atrodo „nepatogu“, yra tiesiog kitoks suvokimas ar patirtis.
Prieš kelerius metus visuomenės dėmesį patraukė istorija iš Visagino, kur viename trijų kambarių bute gyveno trys šeimos. Dešimtmetis Andrejus ir ketverių Dominykas, turintys autizmo spektro sutrikimą ir protinį atsilikimą, dėl savo negalios kartais garsiai verkdavo. Tėvai stengdavosi juos nuraminti, tačiau tai užtrunka. Kaimynams tai trukdydavo, jie pradėdavo stuksenti į radiatorius, kas dar labiau išgąsdindavo vaikus. Kaimynai kviesdavo policiją, kuri, nors ir negalėdama nieko padaryti, nes vaikai turėjo negalią patvirtinančius pažymėjimus, rašydavo skundus. „Nėra taip, kad jis verktų visą naktį, bet tas užtrunka penkias ar dešimt minučių. Kaimynai kviečia policiją. Policija atvažiuoja, nieko padaryti negali, nes jie parodo pažymėjimus, kad vaikai turi neįgalumą. Tada jie rašo ir mums, ir savivaldybei, ir tarybos nariams, nori, kad ta šeima išsikraustytų“, - pasakojo šeimos socialinė darbuotoja Ingrida Grigorjeva. Konfliktas buvo sunkus visoms pusėms, nes vaikai supranta, kad trukdo kaimynams, bet padaryti nieko negali.
Šioje situacijoje didelę pagalbą galėtų suteikti garso izoliacija. Tačiau ji yra brangi. Savivaldybė prašymą dėl būsto pritaikymo priėmė, tačiau pažadėjo jį peržiūrėti kitąmet, kai bus patvirtintas biudžetas. Labdaros ir paramos fondo „Išgirsk mane“ vadovė Eglė Vaitkevičienė rašė, kad šeima nuolatos patiria ir institucinį smurtą, vis kviečiami vaikų teisių atstovai, rašomi skundai. „Visi skėsčioja rankomis, nes tai liga. Sunki, nepatogi ir labai triukšminga. Yra toks senas brolių Coenų filmas „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Mes kalbame apie įtraukųjį ugdymą, integraciją, bet panašu, kad tame name nėra vietos dviem sunkią negalią turintiems vaikams. Nes jie labai nepatogūs kaimynams. Tuo tarpu šeima daro viską, kad jų dienos ir naktys būtų kuo ramesnės. Kantriai rūpinasi, ugdo, ramina. Ir labai atsiprašo tų, kuriems jų vaikai sukelia tiek daug problemų. Vieno kambario garso izoliacija kainuotų apie 5000 eurų. Aš tikrai atsisakysiu vieno kito mažo malonumo ir prisidėsiu prie Andrejaus ir Dominyko tylos zonos. Kad jų pasaulyje būtų mažiau priekaištų ir piktų žvilgsnių“, - rašė E. Vaitkevičienė.
Kita vertus, svarbu suprasti, kad „nepatogus“ vaikas nebūtinai reiškia „blogą“ vaiką. Kartais tai tiesiog kitoks būdas būti. Kaip teigia viena mama, ji turi „labai nepatogų sūnų. Ir ačiū Dievui.“ Kiekvieną dieną, kai ji kovoja su jo pasipriešinimu, ji užduoda sau klausimus: ar nori jis būti „mandagus“, o gal nori būti savimi? Ar nori būti „paklusnus“, o gal nori būti gyvas? Ji išbraukė iš jų bendravimo žodžius „paklusnus/nepaklusnus berniukas“. „Atvirai kalbant, labai bijau, kad sūnus netyčia netaptų paklusnus. Tai nereiškia, kad aš jo neauklėju. Dar ir kaip auklėju. Sustabdau, kai jo elgesys mane nuvilia ir piktina? Taip. Nepritariu nesaugiems ar neleistiniems veiksmams? Taip. Nereaguoju į agresyvius būdus gauti, ko jis nori? Būtent. Ribos bendravime ir elgesyje, kurių neleidžiu sūnui peržengti? Jos egzistuoja. Tačiau artimas bendravimas su kitu žmogumi, ir ne vien su vaiku, ne visada būna patogus. Šito reikia mokytis vienam iš kito: klausytis, girdėti, tartis, ieškoti kompromisų. O štai reikalavimas aklai vykdyti instrukcijas - anaiptol ne pagrindinis auklėjimo uždavinys. Sakyčiau, tai apskritai jokia vertybė. Tegu ginčijasi ir mokosi ginti savo nuomonę. Tegu nesekioja tyliai kaip uodegytė, kol užsiimu reikalais. Tegu sako „ne“, „nenoriu“, „duok“. Mieli nepatogių vaikų tėvai, paprasčiausiai pamąstykite. Jeigu vaikas tikrina jūsų tvirtumą, reiškia, su santykiais viskas puiku. Jeigu vaikas atkakliai ir atvirai reiškia savo norus, rodo pyktį ir nuoskaudą, vadinasi, jis jumis pasitiki. Reiškia, jis yra tikras, kad jūs jį išgirsite ir neatstumsite vien dėl to, kad turi jums nepatogių jausmų ir norų. Tegu jis bus geriau nepatogus vaikas, kad paskui mokėtų pasakyti „ne“, rodyti iniciatyvą ir nubrėžti savo asmenybės ribas. Tegu būna „nepaklusnus“, vietoje to, kad neprieštaraudamas vykdytų kitų žmonių nurodymus. Tegu, galų gale, jis ir manęs neklauso. Tai normalu.“
Festivalis „Nepatogus kinas“ ir jo rodomi filmai, tokie kaip „Neurotipai“, kviečia giliau pažvelgti į neuroįvairovę ir suprasti skirtingus vaikų suvokimo būdus. Diskusijos po filmų padeda dalintis patirtimi ir įžvalgomis, siekiant geriau suprasti vaikus su autizmo spektro sutrikimais ir kitomis negaliomis.
Kas yra neuroįvairovė: vaizdo įrašas vaikams
Iššūkiai ir Sprendimai: Kaip Lietuvoje Gyvena Vaikai su Sunkia Negalia
Lietuvoje situacija, susijusi su vaikais, turinčiais sunkią negalią, yra sudėtinga ir reikalauja daug dėmesio. Nors ir egzistuoja įvairios pagalbos formos, dažnai trūksta sisteminio požiūrio ir tinkamų paslaugų.
Inga Ambrasienė su vyru ir vaikais prieš penkerius metus emigravo į Belgiją, nes Lietuvoje auginti autistišką sūnų Joną buvo itin sunku. Jonui - sunkus autizmas, jis nekalba, nešioja sauskelnes, kartais ima save žaloti. Lietuvoje teko atsisakyti darbo, nes į visas terapijas Joną reikėdavo vežti patiems, o tai keldavo didelį stresą visai šeimai, ypač dukrai, kuri užaugo su ausinėmis ir iki šiol lankosi pas psichologus. Belgijoje šeima rado sprendimą - Jonas gyvena specialiame centre, tarsi bendruomeniniuose namuose, kur jam teikiama nuolatinė priežiūra, psichologų ir medikų pagalba. Tokia paslauga šeimai kainuoja 176 eurus per mėnesį, o likusią sumą padengia draudimas. „Centras rūpinasi realia pagalba tėvams, kad tėvai galėtų pailsėti, padėti vaikui. Anksčiau, kai parsiveždavom Joną namo, visi užsidarydavo kas sau, o mes su vyru pasikeisdami jį laikydavome. Mūsų dukra realiai užaugus viena. (…) Nerandu žodžių nusakyti, kaip dabar mums, tėvams, pagerėjo. Žinoma, ir pačiam vaikui“, - dalijasi Inga.
Lietuvoje situacija kitokia. Trūksta paslaugų negalią turintiems žmonėms, ypač - sunkią negalią, kai reikalinga nuolatinė ir intensyvi priežiūra. Labdaros ir paramos fondo „Nepatogūs“ vadovė Henrika Varnienė teigia, kad Lietuvoje visai neužtikrinamos paslaugos, o visas krūvis tenka tėvams. Daugiau nei pusė žmonių su negalia Lietuvoje negauna jokių paslaugų, o kiti gauna tik dalį reikalingų paslaugų. Tai sukuria milžinišką naštą tėvams, kurie neretai iškrenta iš darbo rinkos ir tampa asmeniniais paslaugų vaikui teikėjais. Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė Lina Sasnauskienė taip pat pastebi, kad Lietuvoje dar nėra aiškiai apibrėžto bazinio paslaugų paketo sunkią negalią turintiems žmonėms, o ir esamos paslaugos ne visada veikia. Trūksta bendruomeninių alternatyvų institucinėms įstaigoms - grupinio gyvenimo namų ir dienos centrų. Taip pat svarbi problema yra ruošimo savarankiškam gyvenimui ir apgyvendinimo paslauga. Nors Lietuvoje yra grupinių gyvenimo namų, tokių paslaugų visiems neužtenka, o sunkią negalią turintys žmonės į tokius namus paprastai nepatenka.
Seimo Asmenų su negalia teisių komisijos pirmininkė Indrė Kižienė pripažįsta, kad „mums dar yra kur stiebtis“. Vienas svarbiausių pokyčių - deinstitucionalizacija, didžiųjų globos namų pertvarka. Iki 2030 metų tokie namai Lietuvoje turėtų išnykti, o pagal atitinkamus kriterijus žmonės, turintys negalią, bus apgyvendinti grupinio gyvenimo namuose, apsaugotuose būstuose, savarankiško gyvenimo namuose. Taip pat labai svarbu stiprinti atokvėpio paslaugą, kai žmogų su negalia prižiūrinčiam artimajam sudaromos galimybės pailsėti nuo tokios priežiūros.
Nors situacija Lietuvoje sudėtinga, svarbu nepamiršti, kad kiekvienas galime prisidėti prie pagalbos. Labdaros ir paramos fondas „Išgirsk mane“ kviečia paremti šeimas, auginančias vaikus su negalia.
Kaip Kalbėti apie Seksualumą: Nuo Vaikystės Iki Paauglystės
Lytinio švietimo tema vaikams dažnai sukelia tėvų sumaištį ir nepatogumą. Tačiau atviras ir tinkamas pokalbis nuo pat mažens yra labai svarbus, kad vaikai suprastų savo kūną, jo ribas ir saugumą.
Kaip kalbėti su vaikais lytiškumo klausimais priklauso nuo vaiko amžiaus. Iki septynerių metų vaikai žinias organiškiausiai priima pasakojant vaizdiniais. Taip vaikas susikuria jam pačiam suprantamą, priimtiną ir emociškai teigiamą pasaulio vaizdą. Kartais, kai vaikai paklausia kokio esminio klausimo - pavyzdžiui, kaip jie gimė - labai rekomenduojama padaryti pauzę. Per ją vaikas dažnai randa sau priimtiną atsakymą, o jūs turite galimybę pagalvoti apie tai, ko iš tikro klausia vaikas. Mes per daug dažnai skubam paaiškinti ir aiškiname tarsi sau, nepabandę pajusti vaiko realybės.
Masturbacija, kai vaikai, tyrinėdami savo kūną, atranda jautriąsias jo vietas, nėra seksualumas ir tikrai nieko baisaus. Ignoravimas ar net baudimas yra susiję su tuo, kad, matydami kitus susijaudinusius žmones, visi mes patys persiimame šia būsena. Suaugę dažnai dėl to pasimeta. Tada ir kyla baimė, o iš jos- noras uždrausti arba nepastebėti. Tačiau, jei nenorime savo vaikų sužaloti, taip elgtis nederėtų. Masturbacija nieko blogo nesukelia, tai būdas nusiraminti, intensyviai išgyventi save patį. Vienintelė išimtis - jeigu vaikas išsiugdo priklausomybę, ištisai ir visur tai daro.
Vaikams tai yra būdas pasiekti iškrovą - tėvai galėtų parodyti, kaip tai padaryti kitaip. Pavyzdžiui, jie gali judriai žaisti kartu su savo vaikais. Taip pat svarbu nepamiršti paprasto, nuoširdaus bendravimo - tarkim, jei vaikas yra linkęs masturbuotis prieš miegą, jam galima vietoj to pasiūlyti intymumą. Tai - jokiu būdu ne seksualumas. Gal pagulėti kartu, gal pakasyti nugarytę - kad vaikas taip galėtų atsipalaiduoti kitu būdu.
Masturbacija gali tapti socialine problema, jei, tarkim, tai vaikas daro darželyje. Jam galima patarti, kad tai daryti galima, bet kai niekas nemato. Svarbu, kad vaikas nebūtų gėdinamas, baudžiamas. Jokių abejonių ar klausimų nekelia tai, kur mes tuštinamės ar šlapinamės, vaikai tai išmoksta intuityviai. Viskas, kas intymu, atliekama ne prie pašalinių - tai galioja ir masturbacijai. Vaikui reikėtų pasakyti, kur ir kaip tai daryti yra priimtina. Labai svarbu vaikui perduoti žinią, kad tai leistina, tik turi sąlygas.
Apie šeštus septintus metus vaikas ima save vis labiau suprasti kaip atskirą sociumo dalį, taip pat vis dažniau ima išgyventi gėdą. Tuomet jau nori eiti į tualetą vienas, vengia prie kitų apsinuoginti. Jis yra kelyje iš vaikystės, ima suprasti, kad kūnas ir jo procesai yra jo, kad tai yra intymu. Nuo septynerių iki devynerių, Froido tai vadinama latentine faze, kai lytiškumas miega, ypač ryškiai atsiskiria lytys - berniukai ir mergaitės labai aiškiai atsiskiria, nenori turėti jokio ryšio su kita lytimi. Jei vaikas ima eidamas į tualetą ne tik užsidaryti, bet ir užsirakinti, ateina laikas, kai reikia pradėti gerbti jo erdvę. Paprastai vaikai akivaizdžiai patys parodo - baigiasi maudymaisi su broliais ir sesėm, mamos pagalbos prausiantis irgi jau nebereikia.
Iki mokyklos, jei vaikas nėra tiesiogiai susidūręs - tarkim, aptikęs savo tėvų ar matęs pornografijos - manau, nebūtina. Paprastai vaikai, klausdami, iš kur jie atsirado, turi galvoje žmogaus kilmę. Tikrai ne seksą, spermatozoidus ar kiaušialąstes. Pirmoje antroje klasėje sekso tema dažnai pasklinda klasėse.
Probleminiai Vaikai: Kaip Mokykla Ir Tėvai Gali Bendradarbiauti
Mokyklos dažnai susiduria su vaikų elgesio problemomis, kurios kelia iššūkius ne tik mokytojams, bet ir visai klasei. Svarbu suprasti, kad probleminis vaikas - tai ne visada „blogas“ vaikas, o dažnai tiesiog nelaimingas ir pagalbos ieškantis vaikas.
Viena mokytoja pasakojo apie atvejį, kai ketvirtokas, į jos pastabą atsakė pačiu bjauriausiu rusišku keiksmažodžiu. Mokytoja pajuto, kad tai jos, kaip mokytojos, pralaimėjimas, nes per ketverius metus jai nepavyko rasti su juo bendros kalbos. Mokytoja neatmeta galimybės, kad kai kurie tėvai tokiose situacijose naudoja ir fizines bausmes, tačiau, jos nuomone, tai tas pats, kas bandyti užgesinti gaisrą benzinu.
Probleminiams vaikams svarbiausia ne tik nubausti, bet ir padėti. Mokykloms socialinių pedagogų etatai verkiant reikalingi, nes probleminių vaikų nuolatos daugėja, jų amžius jaunėja. Dalis jų - vaikai, kurių tėvai išvažiavę į užsienį ir kurie palikti auginti močiutėms ar išvis neaišku kam. Kiti vaikai - iš rizikos grupės šeimų, kur karaliauja nedarbas, girtavimas. Su probleminiais vaikais dirba klasės auklėtojas, sudarantis individualų planą, socialiniai ir specialieji pedagogai. Jei padėtis nesitaiso, dėl vaiko kviečiama Gerovės komisija.
Psichologė Aurelija Paukštienė teigia, kad „iš tikrųjų probleminis vaikas yra iššūkis ne tik mokytojams, bet ir kitų vaikų tėvams, tačiau tai gali būti kaip gera pamoka. Kiekvienas iš mūsų norime, kad mūsų vaikai gautų gerą išsilavinimą, augtų geromis sąlygomis, tačiau dar svarbesnis gyvenime dalykas - mokėjimas susidoroti su problemomis.“ Probleminis vaikas yra puiki proga tėvams pasikalbėti su atžala apie kitus žmones, jų elgesį, kuris ne visuomet būna toks, kokio norėtume, moralinį pasirinkimą, kieno pusėje esi, pagaliau - kaip išvengti pavojaus, jei toks kyla.
Psichologė Aušra Kurienė sako, kad su probleminiais vaikais reikia nuolatos dirbti, nes „dažniausiai blogas elgesys yra vaiko būdas susilaukti pagalbos. Vaikas turi asmeninių problemų, kurių suaugusieji nenori pastebėti, tačiau pastebi tik blogą elgesį. Jei ir tuomet suaugusieji nesupranta, jis to blogo elgesio parodo dar daugiau.“
Lietuvos mokyklose įgyvendinamos tarptautinės prevencinės programos, veikia Vaiko gerovės komisijos. Kiekvienas mokytojas, socialinis pedagogas, psichologas, specialusis pedagogas dirba komandiniame darbe, įtraukiant į problemų sprendimą ir tėvus. Tačiau, kaip pastebi specialistai, dažnai trūksta bendradarbiavimo ir supratimo tarp tėvų, mokyklos ir specialistų.
