Įvadas
Visai neseniai gyvenome totalitarinėje visuomenėje, kurioje žmogaus teisės nebuvo ginamos visai arba jų gynyba vykdavo paviršutiniškai. Šioje visuomenėje tėvynėje neturėjo individualios vertės. Medicinoje vyravo paternalistiniai santykiai, gydytojo klaidos ir nesėkmės buvo traktuojamos kaip neišvengiama medicinos praktikos dalis. Šiandienos Lietuvos Respublikos ir kitų demokratinių valstybių teisinė sistema grindžiama pagarba žmogaus teisėms, o bet koks jų pažeidimas yra neteisėtas. Nutraukiant kito žmogaus gyvybę, žmogui padaroma didžiausia, neatkuriama žala. Žala padaroma ne tik nukentėjusiam, bet ir jo artimiesiems, visuomenei apskritai. Valstybė suinteresuota, kad patirta žala būtų operatyviai ir visapusiškai atlyginama. Žalos atlyginimas nukentėjusiam asmeniui svarbus kaip žmogaus teisių saugos užtikrinimas. Tačiau, deja, žalos atlyginimo nagrinėjimas teismuose dažnai užsitęsia ir ieškovui neretai tenka kęsti ilgą ir sunkų bylinėjimosi procesą, o teismų sprendimai dažnai būna prieštaringi ir neprognozuojami. Asmens sveikatos sužalojimas arba gyvybės atėmimas sukuria prievolę atlyginti žalą. Valstybė yra suinteresuota, kad žala sveikatos sužalojimo ir gyvybės atėmimo atvejais visada būtų atlyginama, nes tai ne tik atskiro individo, bet ir visos visuomenės interesas. Svarbu ne tik įstatymų prielaida gauti kompensaciją už patirtą žalą, bet ir veiksmingas teisinis žalos atlyginimo mechanizmas. Aktualus klausimas, kaip praktikoje yra realizuojama Konstitucijos 30 straipsnio garantuojama teisė į padarytos žalos atlyginimą.
Teisinio Žalų Atlyginimo Sistemos Tobulinimo Reikšmė
Žalos atlyginimo sistema turėtų būti ypatingai subalansuota. Draudimo bendrovės, prisiimdamos riziką, turėtų dirbti sėkmingai ir gauti pelną. 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo redakcija. Įstatyme yra išvardintos ginamos pacientų teisės, trumpai užsiminta apie žalos atlyginimo galimybes, pažeidus šias teises, taip pat išvardinta gydymo įstaigos prievolė draustis civilinės atsakomybės draudimu. Vis dėlto, siekiant gauti žalos atlyginimą, aplenkiant žalos padarymo fakto, dydžio ir atlyginimo klausimų nagrinėjimą teismuose, draudiko, ikiteisminės žalos atlyginimo institucijos įsiterpimas tarp nukentėjusiojo paciento ir atsakingo už žalą mediko, žalos atlyginimo procesą apsunkino.
Žalą asmeniui atlyginimo procese turi būti vadovaujamasi eile teisės aktų. Pirmiausia, tai teisės aktai, reglamentuojantys sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei kontrolės mechanizmus, nustatant, kad sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos netinkamai, nusižengiant prieinamumo, priimtinumo ir tinkamumo kriterijams. Taip pat svarbūs kiti įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Tinkamas įstatymų taikymas sudaro sąlygas greitam ir nekomplikuotam žalos atlyginimui.
Šis civilinė atsakomybė, padarius žalą asmeniui, analizė buvo nagrinėta kituose magistriniuose darbuose. Šiame darbe norima atskleisti tik žalos asmeniui atlyginimo problemas, su kuriomis susiduria tiek nukentėję asmenys, tiek už žalą atsakingi subjektai. Siekiama parodyti įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų silpnas vietas, nelogiškumus, teisės aktų kolizijas. Susiduriant su žalos asmeniui atlyginimo problemomis kasdieniniame darbe, paašikėja įstatymų netobulumas. Tam tikros situacijos įvairiais įstatymų nuostatomis yra skirtingai traktuojamos, arba visai nėra teisiškai apibrėžtos. Taip pat bandoma apibendrinti problemas, kurios turėtų būti nepamirštos ateities teikėkros darbe.
Problematika ir Hipotezė
Šios žalos asmeniui atlyginimo problemos, daromos prielaidos ir išvados, kokios gali atsirasti problemos atlyginant žalą, esant gydymo įstaigos civilinės atsakomybės draudimui. Pateikiami pasiūlymai dėl teisės akto tobulinimo. Darbo naujumas - žalos asmeniui atlyginimo, neturtinės žalos instituto atsiradimo ir funkcionavimo teisinis reglamentavimas detaliai išnagrinėtas kituose moksliniuose darbuose.
Tyrimo objektas - žalos, padarytos asmens sveikatai ir gyvybei atlyginimo problematika Lietuvos Respublikoje bei užsienio valstybėse. Tyrimo dalykas - Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių teisės aktai, reglamentuojantys žalos atlyginimą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, teisės doktrina, teismų praktika.
Tyrimo tikslas - nurodyti pagrindinius įstatymų trūkumus ir nelogiškumus, reglamentuojant žalą asmeniui atlyginimą.
Hipotezė: Šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės aktuose žalos asmeniui atlyginimo teisinė reglamentacija nėra pakankama, tai sukelia praktines problemas teisingai ir laiku atlyginti žalą.
Tyrimo Metodai
Lyginamasis metodas tyrime buvo pasitelktas analizuojant Medžiagą ir lyginant su kitomis valstybėmis, kad būtų galima geriau suprasti bendruosius žalos atlyginimo principus. Tai padeda išsiaiškinti, ar kitose užsienio valstybėse žalos asmeniui atlyginimo sistema atitinka Lietuvoje esamą sistemą. Apibendrinimo metodas tyrime buvo pasitelktas ia analizuotai medžiagai apibendrinti, išvadoms ir pasiūlymams suformuluoti. Teisinis dokumentų analizės metodas buvo naudojamas analizuojant įstatymus ir kitus teisės aktus.
Pagrindiniai Žalos Atlyginimo Principai ir Sampratos
Žala asmeniui - tai asmens sveikatai ir (arba) žala atsiradusi dėl gyvybės atėmimo.
Nukentėjęs asmuo - asmuo, kuriam padaryta žala ir kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę į žalos atlyginimą.
Kaltas asmuo - asmuo laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.
Sveikatos priežiūros įstaiga - įstaiga ar įmonė, įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka turinti teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir patarnavimus.
Bendrieji žalos atlyginimo principai yra reglamentuojami civilinės teisės. Žalojimo ir atlyginimo nuostatai visada remiasi civilinės teisės normomis, kurios atspindi prieštaringus interesus, santykius. Padarius žalą, tarp atsakingo už žalą asmens ir žalą patyrusio asmens atsiranda turtinio pobūdžio teisinis santykis - civilinė atsakomybė.
Civilinėje teisėje žalos atlyginimas vykdomas pagal bendrąjį civilinės atsakomybės institutą, kurio nuostatas reglamentuoja CK 6.245 str. - 6.255 str. Civilinė atsakomybė yra suprantama kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) arba sumokėti netesybas (CK 6.245 str. 1 d.).
Specifinis civilinės atsakomybės bruožas - turtinis pobūdis. LR CK 6.245 straipsnio 2 dalis civilinę atsakomybę skirsto į sutartinę ir deliktinę. Deliktas - neteisėtas asmens veiksmas, kurio pagrindu atsiranda prievolė tarp asmenų iki tol nesusijusių teisiniu santykiu. Prievolės, kurios atsiradimo pagrindas yra deliktas, dar vadinamos deliktinėmis prievolėmis. Deliktinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo arba vykdo netinkamai ir taip daro žalą kitam asmeniui. Deliktinė atsakomybė apibrėžiama kaip turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 1 d.). Deliktinė atsakomybė yra reglamentuojama CK 6.263 str. - 6.291 str.
Žala dėl sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimo, yra viena iš deliktinės atsakomybės rūšių. Jas reguliuoja CK bendrosios normos, CK 6.263 - 6.291 straipsniai bei kai kurie specialūs norminiai aktai. CK 6.263 - 6.291 straipsniai numato žalos atlyginimą, jeigu nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu.
Sąlygos Deliktinei Atsakomybei Atsirasti
Civilinė atsakomybė atsiranda esant keturioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, kaltei, žalai ir priežastiniam ryšiui.
Neteisėti veiksmai: reglamentuojami CK 6.246 straipsnio. Šios teisės normos, tiek bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atsargiai pažeidimas (CK 6.263 str.). Neteisėtumas gali pasireikšti dvejopai - neteisėtais aktyviais veiksmais (veikimu) arba neteisėtu pasyviu elgesiu (neveikimu). Neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti ieškovas.
Priežastinis ryšys: reglamentuojamas CK 6.247 straipsnio. Priežastinis ryšys yra specifinis, nes jis turi dvigubą ryšį. Pirma, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėto veikimo ir fizinio asmens sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimo. Antra, turi būti nustatytas ryšys tarp neteisėto veiksmo ir atsiradusios žalos. Skolininko elgesys turi būti pakankama, nors ir ne vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis.
Kaltė: skirtingai nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos, kaltė preziumuojama, todėl ieškovas šios sąlygos neprivalo įrodinėti. Kaltės nebuvimą privalo įrodyti atsakovas. Konstatuoti, kad kaltės nėra, galima tik tada, kai atsakovas įrodo bent vieną įstatyme numatytą pagrindą, kad žala yra pateisinama ir civilinė atsakomybė netaikoma (CK 6.253 str.). Tai gali būti asmens veiksmai, nukentėjusiojo asmens veiksmai, būtinas reikalingumas, būtinoji gintis, savigyna. Svarbi CK 6.248 straipsnio 3 dalis. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Elgesys vertinamas remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartu. Jeigu apdairus, rūpestingas, atidus žmogus tokioje pat situacijoje būtų pasielgęs kitaip ir žalios būtų išvengęs, žalą padaręs asmuo yra kaltas. Taigi, jeigu tokiomis pat aplinkybėmis žalos nebūtų išvengęs ir apdairus, rūpestingas, atidus ir atsargus žmogus, kaltės nėra.
Žala: tai nukentėjusiojo turtinio ir kitokio intereso pažeidimas, t. y. jo turtinės padėties pablogėjimas arba padarytas neigiamas poveikis neturtiniams interesams. Pagal tai, kokiam objektui padaroma, žala skirstoma į žalą turtui ir žalą asmeniui (sveikatos sužalojimas, suluošinimas, gyvybės atėmimas), taip pat yra išskiriama specifinė žalos rūšis - neturtinė žala. Žala gali pasireikšti tiek esamų vertybių netekimu, tiek tam tikros materialinės vertybės negavimu (tai gali būti negauta nauda, negautos pajamos). Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str.). Žala gali būti tiesioginė (pozityvieji nuostoliai) arba negatyvieji nuostoliai (negauta nauda, negautos pajamos). Žala nėra preziumuojama, jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, kai civilinė atsakomybė pasireiškia nuostolių atlyginimu. Neigiami nuostoliai dėl sveikatos sužalojimo yra negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota. Dėl atimtos gyvybės negautos pajamos yra prarastas išlaikymas arba teisė gauti išlaikymą.
Žalos Atlyginimo Subjektai ir Draudimo Reikšmė
Vadovaujantis CK patvirtintais bendrais žalos atlyginimo pagrindais, civilinėje teisėje galioja taisyklė, kad žalą atlygina ją padaręs asmuo. Tačiau egzistuoja ir netiesioginė atsakomybė, kai žalą turi atlyginti už žalą padariusį asmenį atsakingas asmuo. Tai darbuotojo atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės, kurią numato CK 6.264 straipsnis. Todėl žalos atlyginimo subjektu yra ne gydytojas, o sveikatos priežiūros įstaiga. Tai susiję su sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje, pagal kurią, remiantis Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, leidžiama verstis medicinos praktika tik sveikatos priežiūros įstaigoje ir dauguma asmenų juose praktikuoja pagal darbo sutartis. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalis įpareigoja sveikatos priežiūros įstaigas privalomai drausti savo civilinę atsakomybę.
Esant civilinės atsakomybės draudimui, žala taip pat gali būti nevisapusiškai atlyginta, nes tai sutartinė atsakomybė ir ji taikoma sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. Tačiau reikia nepamiršti, kad draudimo įmonės veikla yra viena iš verslo sričių, kurios tikslas - gauti pelną. Draudimo įmonės disponuoja sukauptais draudimo techniniais atidėjiniais, turtu ir kita.
Išvados ir Siūlymai
Nors Lietuvos Respublikos teisės aktai numato galimybę atlyginti žalą, padarytą asmens sveikatai ar gyvybei, praktikoje kyla nemažai problemų, susijusių su šios teisės įgyvendinimu. Įstatymų netobulumas, teisės aktų kolizijos, ilgas ir sudėtingas bylinėjimosi procesas apsunkina nukentėjusiųjų galimybes gauti teisingą ir savalaikį atlyginimą.
Siūloma tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius žalos atlyginimą, siekiant užtikrinti greitesnį ir efektyvesnį procesą. Svarbu stiprinti ikiteisminio žalos nustatymo ir atlyginimo mechanizmus, skatinti draudimo įmonių atsakomybę ir efektyvumą. Taip pat būtina užtikrinti, kad teismų sprendimai būtų aiškesni, prognozuojamesni ir labiau atitiktų nukentėjusiųjų interesus. Ateityje reikėtų daugiau dėmesio skirti neturtinės žalos instituto plėtojimui ir jos tinkamam kompensavimui.