Nuo neatmenamų laikų menas tarnavo religijai, o vaizduojamasis menas tapo vienu iš svarbiausių būdų perteikti tikėjimo tiesas, perduoti šventraštinius pasakojimus ir stiprinti tikinčiųjų maldingumą. Tarp daugybės religinės dailės temų, Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu vaizdavimas užima ypatingą vietą. Šie atvaizdai, kupini švelnumo, meilės ir dieviškosios paslapties, ne tik puošė bažnyčių altorius ir namų kampelius, bet ir tapo svarbiausiais maldingumo centrais, pritraukiančiais tikinčiuosius iš viso pasaulio. Šiame straipsnyje gilinsimės į Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu vaizdavimo istoriją, nagrinėsime įvairius ikonografinius tipus, jų raidą ir simbolinę reikšmę, taip pat aptarsime kelis žymius ir Lietuvoje svarbius šio siužeto kūrinius.
Ikonografijos ištakos ir evoliucija
Marijos vaizdavimo tradicijai susiklostyti įtakos turėjo Bažnyčia, Šv. Raštas, teologija, liturgika, apokrifai, kiekvienos šalies civilizacijos ir kultūros raida, o įvairovei - Bažnyčios Tėvų mokslas, viduramžių literatūra, rankraštinių knygų iliuminacijos bei Marijos garsių atvaizdų stebuklus liudijančios knygos (Mariales). Nuo vėlyvųjų viduramžių Marijos kultą skatino aktyvi vienuolijų veikla ir Visuotinėje Bažnyčioje įvestos Marijos šventės.
Autentiškų Marijos atvaizdų neišliko. Šv. Augustinas teigia, kad tikrasis Dievo Motinos atvaizdas nežinomas. Pirmieji atvaizdai rasti katakombų dailėje. Pavyzdžiui, Šv. Priscilės katakombose randama freska „Marija su Kūdikiu ir pranašu Balaamu“, o Komodilo katakombose - „Marija soste su šventaisiais Feliksu ir Adauktu“.
Marijos vaizdavimo tradicija susiklostė Bizantijoje, kur Dievo Motinos gerbimas plito ikonų pavidalu, tapdamos kulto objektais. Nuo V a. ikonos buvo tapomos pagal griežtą kanoną, susiklostė keli pagrindiniai Marijos ikonografiniai tipai:
- Hodegetria (Vadovaujanti): vaizduojama iki pusės, ant kairiosios rankos laikanti Kūdikį Jėzų. Šis tipas yra vienas seniausių ir labiausiai paplitusių.
- Eleusa (Gailestingoji/Švelnioji): Marija glaudžia Kūdikį prie savo skruosto, pabrėžiant jų tarpusavio meilę ir švelnumą.
- Blachernitissa (Maldoje stovinti): Marija vaizduojama stovinti, iškėlusi rankas maldai, be Kūdikio.
- Nikopoija (Pergalės Nešėja): Marija sėdi soste ir ant kelių laiko Kūdikį.
Bizantijos dailėje visuotinai paplitęs Marijos atvaizdas tradiciškai siejamas su VI a. šv. Luko tapytomis ikonomis. Manoma, viena jų (hodegetrijos tipo) buvo Ton Hodegon bazilikoje, kita (Blacherniotissa) - Blachernų vienuolyne Konstantinopolyje. Išliko 27 jos kopijos, 10 iš jų - Romos bažnyčiose. Efeso susirinkimo paveiktas Bizantijos dailėje susiklostė didingas soste sėdinčios Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, su užrašais Mater Maria Dei (Dievo Motina Marija) arba Sancta Dei Genitrix (Šventoji Dievo Gimdytoja). Nuo VII a. jis paplito ir Vakaruose.
Ikonos kaip šv. atvaizdo samprata į Vakarus plito per pirmuosius kryžiaus žygius į Konstantinopolį. Vakarų Europos sakralinėje dailėje, kitaip nei Rytų Bažnyčioje, Marijos vaizdavimo šaltiniu tapo ne tik Šv. Raštas, bet ir legendos (pvz., „Aukso legenda“) bei apokrifinė III-IV a. literatūra (pvz., „Jokūbo protoevangelija“, „Marijos gimimo evangelija“), kurios davė impulsą Marijos gyvenimo istorinių siužetų įvairioms interpretacijoms. Viduramžiai suformavo riterišką požiūrį į Mariją - kaip į dangiškąją Mergelę. Renesanso epocha pabrėžė žmogiškąjį Motinos ir Kūdikio aspektą, Dievo Motinos atvaizdui suteikė idealių Renesanso moters grožio sampratos bruožų, atspindinčių pasaulietinio humanizmo idealus.
Vakarų Bažnyčioje susiklostė keliolika Marijos ikonografinių tipų (dauguma - viduramžiais). Seniausiu laikomas iš Rytų perimtas Marijos didybės (Maesta) ikonografinis tipas. Jis vaizduotas Rytų bazilikų apsidėse, viduramžių katalikų katedrų timpanuose ir ankstyvojo Renesanso altoriuose. Šiam tipui artimi vėlesni Švč. Mergelės Marijos Dangaus Karalienės (Regina Coeli), Dievo Motinos su šventaisiais ir donatoriais (Sacra Conversazione) ir Išmintingiausios Mergelės (Virga Sapientissima) ikonografiniai tipai.
Dauguma ikonografinių tipų susiklostė viduramžiais, bet jie plito netolygiai. Vienos ar kitos ikonografinės schemos plėtotę skatindavo nauja doktrina, Bažnyčios visuotinės šventės paskelbimas, aktyviai veikiančios vienuolijos. Nuo viduramžių plito Skausmingosios Dievo Motinos (Mater Dolorosa) atvaizdai, kurių plėtrai įtakos turėjo 1423 m. Kelno sinode paskelbta Septynių Dievo Motinos sopulių visuotinė bažnytinė šventė. Šiam ikonografiniam tipui artimas Gailestingosios Dievo Motinos (Mater Misericordiae) paveikslas.
Viduramžiais susiklostė ir pranciškonų skatintas Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos (Immaculata) ikonografinis tipas. Jis išpopuliarėjo XVII-XVIII a., o 1708 m. popiežius Klemensas XI Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbė visuotine bažnytinė švente. Riterių kultūra ir „Giesmių giesmės“ interpretacijos suformavo Marijos rožių sode įvaizdį.
Siužetiniai kūriniai, vaizduojantys Marijos gyvenimo istorijos momentus, dažniausiai paremti Šv. Rašto tekstu (Apreiškimas, Marijos apsilankymas pas Elžbietą, Šventoji Šeima, Bėgimas į Egiptą ir kt.). Daugelis siužetų remiasi III-IV a. apokrifine literatūra ir legendomis (gimimas, įvesdinimas į šventyklą, Marijos ir Juozapo sužadėtuvės, karūnavimas, Ėmimas į dangų ir kt.).
Marijos atvaizdai Lietuvoje: sinkretizmas ir vietiniai bruožai
Ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu Lietuvoje buvo itin paplitusi rytietiška švento atvaizdo (ikonos) samprata. Vėlesni XVI a. antros pusės-XVII a. Marijos atvaizdai liudija stačiatikiškosios (bizantiškosios) ir Vakarų ikonografijos bei plastinės raiškos sinkretizmą. Tai matyti Senųjų Trakų, Merkinės, Šiluvos, Tytuvėnų ir kitų bažnyčių Dievo Motinos paveiksluose. Veikiama stačiatikiškos ir katalikiškos kultūrų, Marijos vaizdavimo tradicija įgijo vietinių bruožų.
Po Tridento susirinkimo ikonografinės ir meninės raiškos požiūriu sakralinėje dailėje įsivyravo vakarietiška samprata. Itin daug Marijos gyvenimo siužetų ir ikonografinių schemų sukurta sekant garsių italų dailininkų kūriniais. Visuotinai paplito Apreiškimo, Ėmimo į dangų, Nekaltojo Prasidėjimo, Marijos vardo paveikslai. Vienuolijos ir brolijos paskatino Skausmingosios Dievo Motinos, Rožinio, Šv. Karmelio kalno Marijos (Škaplierinės), Marijos Belaisvių Vaduotojos vaizdavimo plėtrą.
XX a. sakralinės dailės, kartu ir Marijos vaizdavimo, plėtra nebuvo intensyvi. Nors veikė Katalikų veikimo centro Meno sekcija (įkurta 1928 m.), Šv. Luko cechas (1923-1932 m.), Bažnytiniam menui Lietuvoje tirti, remti ir ugdyti draugija (įkurta 1933 m.), jos aktyviai nepagyvino šios srities. 1920-1930 m. tradicinės bažnytinės dailės kūrinių, skirtų remontuojamoms ar naujoms bažnyčioms, sukūrė dailininkai P. Kalpokas (pvz., „Švč. Mergelės Marijos pasirodymas Vytautui Didžiajam prieš Vorkslos mūšį“, apie 1926 m., Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje), A. Galdikas („Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, 1922 m., Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčioje), J. Mackevičius, A. Aleksandravičius (pvz., „Pieta“, 1926 m., Aleksoto kapinėse).
Daugiau kūrinių Marijos tema sukurta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Estampų sukūrė T. Kulakauskas, V. K. Jonynas, J. Kuzminskis; piešinių - J. Mikėnas, L. Strolis, P. Tarabilda; tapybos kūrinių - A. Galdikas, A. Valeška, V. Mackevičius, B. Macutkevičius; vitražų projektų - S. Ušinskas; skulptūrų - P. Aleksandravičius ir D. Tarabildienė.
Atkūrus nepriklausomybę, atgijo bažnytinė dailė. Sukurta Marijos ikonografijos vitražų, monumentalių figūrinių kompozicijų Lietuvos bažnyčiose ir koplyčiose (pvz., K. Morkūno vitražai Vilkaviškio katedroje, A. Kmieliausko freska „Lietuvos Pieta“, 1991 m., Rainių Kančios koplyčioje). Sakralinėse visuomeninėse erdvėse pritaikyta pavienių kūrinių (N. Vilutytės freska‑sgrafitas „Aušros Vartų Madona“, 2004 m., Vilniaus Dievo Gailestingumo bažnyčioje; P. Juškos „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“, 2001 m., Šimonių bažnyčioje; A. T. Tuminaitės‑Kučinskienės batika „Pasaulio Motina“, 1991 m., Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero bažnyčioje; A. Kmieliausko „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi“, 2004 m., Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje; R. Sipavičiūtės aplikacija „Maloningoji“, 1992 m., Lietuvos Respublikos Seimo Baltojoje salėje; S. Kuzmos „Pieta“ Sausio tryliktosios aukoms, 1995 m., Antakalnio kapinėse, Vilniuje).
S. Giedrimienė. Marijos vaizdavimo tradicija gaji tautodailėje, daugiausia tapyboje ir skulptūroje.
Šiluvos Dievo Motinos paveikslas: Hodegetrijos kopija su lietuviškais bruožais
Bazilikos didžiajame altoriuje kabantis XVII a. 3-4 dešimtmetyje nutapytas ir veikiai išgarsėjęs malonėmis Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas yra Hodegetria ikonografinio tipo. Šio paveikslo prototipas - Marijos Snieginės ikona, esanti Romoje, Didžiojoje Marijos bazilikoje. Šiluvos paveikslas yra vienos iš garsiausių ir labiausiai paplitusių Marijos ikonų kopija. Salus populi romani ikonos kopijas popiežius Pijus V leido tapyti 1569 m. Marijos ir Kūdikio figūras dengia iš gausybės Šiluvoje suaukotų votų 1674 m. žymaus Karaliaučiaus auksakalio Lauryno Hofmano nukaldinti aptaisai. Popiežiui Pijui VI leidus, paveikslas 1786 m. rugsėjo 8 d. buvo iškilmingai vainikuotas. 2002-2003 m. Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslas buvo nuodugniai tiriamas bei restauruojamas Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre (tapybą restauravo Janina Bilotienė, aptaisus - Eugenija Juknienė ir kt.).
Mariana Preindlsberger Stokes: Moderni Marijos interpretacija
Mariana Preindlsberger Stokes gimė 1855 m. Grace (Graz), Austrijoje. Dailę ji studijavo Miunchene, o laimėjusi stipendiją - Prancūzijoje, kur itin domėjosi realistine tapyba. 1884 m. ištekėjo už anglų peizažisto Adriano Skoto Stoukso (Adrian Scott Stokes). Vaikų sutuoktiniai neturėjo, tad tapydami keliavo po Europą, kol galiausiai apsistojo Anglijoje, Sent Aivso (St. Ives) menininkų kolonijoje. XIX a. paskutinįjį dešimtmetį Mariana susidomėjo Prerafaelitų judėjimu, kurio nariai įkvėpimo sėmėsi iš Italijos ankstyvojo Renesanso menininkų kūrybos. Kaip daugumos šios srovės menininkų, jos kūryboje ėmė dominuoti religinis, portretinis ir istorinis žanras, kruopšti, detali vaizduosena, paremta natūros studijavimu ir stilizacija, biblinių temų sudabartinimu. Mariana Stokes laikoma viena svarbiausių Viktorijos laikų menininkių moterų Anglijoje, jos darbai ne kartą eksponuoti Londono Karališkojoje akademijoje. Tapytoja mirė 1927 m.
Dailininkė gyveno ir tapė tuo laikotarpiu, kai net ir religinėje dailėje, nuo seno sekančioje Tradicija, įsivyravo subjektyvizmas, asmeninis požiūris į objektyvias Bažnyčios tiesas ir dogmas. „Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu“ paveikslas nutapytas 1907-1908 m. Ragūzoje prie Adrijos jūros (tuometinė Dalmatija, iš dalies priklausiusi Austrijos-Vengrijos imperijai, dabartinė Kroatija). Dailininkė Mariją vaizduoja kaip jaunutę, paaugliško veido drovią merginą. Jos atvaizdas ne apibendrintas, idealizuotas, bet itin tikroviškas, portretiškas, mat tapytoja modeliu pasirinko vietinę merginą - kiek platoka nosimi, su duobute smakre, tačiau labai išraiškingų, švelnių ir… liūdnų akių. Marijos glėbyje, paguldytas ant kelių, guli Kūdikėlis Jėzus - taip pat portretiškas, apvalainų, kūdikiškai minkštų bruožų. Kaip ir Marija, Jis žvelgia tiesiai į žiūrovą, iškelta kaire ranka tarsi laimindamas mus. Kūdikėlis tvirtai suvystytas į baltus vystyklus, o Jo pečius ir galvą gaubia permatomas plonytis šydas, prilaikomas grakščių Marijos pirštų.
Marijai ant krūtinės esančiame aukso gijų siuvinėjimo ornamente, kaip kad dažnai moterų liaudies kostiumuose, yra užkoduoti Įsčių (S formos riestės ir nuo jų besileidžiantis trikampis) bei Gyvybės medžio (žiedais apsipylusios šakelės tarp jų) simboliai, kurie šiame konkrečiame kūrinyje tampa vienu iš pagrindinių prasminių akcentų. Sakoma, kad Rojuje augančio Gyvybės medžio vaisius gali padaryti žmogų nemirtingą. Čia gi pati Marija yra tas Gyvybės medis, nes jos įsčiose per tikėjimo fiat - „tebūna“ - buvo pradėtas ir subrandintas amžinojo Išganymo Vaisius - Jėzus Kristus. Įsčių simboliką sustiprina ir Kūdikėlį gaubiantis „paslapties šydas“, tarsi saugantis šį didį Įsikūnijimo slėpinį - Žodį, tapusį Kūnu, kad gyventų tarp mūsų (Jn 1, 14). „Tikrasis Gyvybės medis nėra toli nuo mūsų, kažkur prarastame pasaulyje. Jis pastatytas mūsų viduje - ne tik kaip paveikslas ir ženklas, bet realiai. Jėzus, kuris yra Gyvybės medžio vaisius, pats Gyvenimas, tapo toks mažas, kad savo rankomis galime Jį apglėbti. „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ (Lk 2, 10-11) Luko evangelijos dvasioje Kalėdos dažnai būna persmelktos džiugesio gaida, tačiau šiame paveiksle to nėra. Marijos ir Kūdikėlio veiduose - švelnumas, meilė, bet ne džiaugsmas - veikiau santūri rimtis ir nuolankumas Dievo valiai. Šią nuotaiką išskleidžia fone pavaizduotos erškėčių šakos ir kmynai. Erškėčiai - tradicinis Jėzaus Kančios simbolis, primenantis apie dygliuotų šakų vainiką, kuris kaip karališka karūna bus uždėtas Išganytojui Jam išjuokti per Poncijaus Piloto teismą. Sunkiau paaiškinti kmynų vaizdavimą. Tačiau vokiškai „kmynas“ yra „Kümmel“, fonetiškai tai skamba panašiai kaip „Kummer“ - sielvartas, širdgėla, liūdesys. Taigi, dailininkė paveiksle norėjo pabrėžti ne Kalėdų džiaugsmą, bet būsimą Jėzaus Kristaus Kančią bei Motinos Marijos, Jo atpirkimo dalininkės, skausmą bei sielvartą po Kryžiumi. Viešpats atsiuntė mums savo Sūnų mirtingojo žmogaus - šio Kalėdų Kūdikėlio - pavidalu, kad per Jo Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą būtų ištesėtas mūsų Išganymo pažadas.
Užbaigti norėtųsi popiežiaus Benedikto XVI žodžiais: „Velykos teologijos požiūriu yra liturginių metų širdis, o Kalėdos - žmogiškiausia tikėjimo šventė, nes leidžia giliausiai pajusti Dievo žmogiškumą. Niekur kitur, kaip tik prie prakartėlės, taip nepajuntame, ką reiškia, kad Dievas panoro būti „Emanueliu“ - „Dievu su mumis“, Dievu, į kurį kreipiamės „Tu“, nes Jį sutinkame kaip kūdikį.“
Bartolomėjus Estebanas Murilas: Rožinio Dievo Motinos paveikslas
Iš „Magnificat“ viršelio į mus švelniai žvelgia Bartolomėjaus Estebano Murilo (Bartolome Esteban Murillo) nutapyta Mergelė Marija su Kūdikiu. Rožinio vėrinėlis tarp Marijos ir Jėzaus rankų mums primena pal. Šio atvaizdo autorius Bartolomėjus Estebanas Murilas gimė 1617 m. Ispanijos mieste Sevilijoje. Jis buvo keturioliktasis, jauniausias vaikas Sevilijos gydytojo ir kirpėjo Gasparo Estebano ir Marijos Peres šeimoje. Būdamas dešimties neteko tėvo, o po metų, mirus ir motinai, glaudėsi pas giminaičius. Gana anksti buvo išleistas mokytis pas dailininką Chuaną del Kastilo (Juan del Castillo). Pirmąjį rimtesnį užsakymą Murilas gavo iš pranciškonų - nutapyti 11 paveikslų ciklą Šv. Pranciškaus vienuolynui. Jame turėjo būti pavaizduoti pranciškonų šventųjų gyvenimų epizodai. Šis ciklas išgarsino tapytoją, nes jau tada Murilas pasireiškė kaip susiformavęs dailininkas. Įkvėpimo jis sėmėsi iš Diego Velaskezo (Velazquez), Francisko de Zurbarano (Francisco de Zurbaran), Džiuzepės de Riberos (Juzepe de Ribera) darbų. 1645 m. Murilas sukūrė šeimą, bet po 20 metų bendro gyvenimo žmona mirė, palikdama jį su penkiais nepilnamečiais vaikais.
B. E. Murilas nebuvo vien tik menininkas. Pirmiausia jis buvo aktyvus, praktikuojantis, nuoširdžiai potridentine maldingumo dvasia gyvenęs katalikas. Pamaldumas ir gailestingumas Murilui buvo dvi neatsiejamos tikrovės. Po žmonos mirties jis įstojo į Gailestingumo broliją, kuri rūpinosi nepasiturinčių mirusiųjų laidojimu, teikė pagalbą benamiams, vargstantiems ir kt. B. E. Murilas tikėjo, kad šventasis atvaizdas gyvenimo vargų prislėgtam ir sielos aistrų apimtam žmogui gali liudyti gyvojo ir mylinčio Dievo buvimą. Nepaisant realizmo, jo darbai nestokojo poetikos ir transcendencijos. Jam pavyko atrasti ryšį tarp regimo ir neregimo, žemiško ir dangiško. Tai jautraus mylinčio pasakotojo žvilgsnis, perteikiantis Dievo artumą ir švelnumą per gestą, šilumą, šypseną.
Lietuvos bažnytinėje dailėje Murilas nebuvo svetimas. Jis - vienas iš tų menininkų, kurį mielai kopijavo vietiniai dailininkai. Žinome nemažai jo šv. Antano, Šventosios Šeimos, šv. Pranciškaus (ypač populiarus buvo „Šv. Pranciškus, apsikabinęs Nukryžiuotąjį“) paveikslų kartočių. Bet labiausiai savo religiniais kūriniais Murilas į bažnytinio meno istoriją įėjo kaip Nekaltai Pradėtosios (Immaculata) autorius, sukūręs apie dvidešimt, kiekvienąkart naujai išgyventų ir išreikštų drobių. Įdomu tai, kad 1614 m. karalius Pilypas III pavedė Ispaniją Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globai, o 1617 m. Sevilijoje Immaculatos dogma iškilmingai paskelbta Ispanijai. Ši įspūdinga ceremonija vyko Murilo gimtajame mieste, likus keletui mėnesių iki jo gimimo. Popiežiaus Pijaus IX Visuotinėje Bažnyčioje 1854 m. gruodžio 8 d. paskelbta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo dogma XIX a. pab. - XX a. I pusėje davė stiprią paskatą daugybei Immaculatos tipo skulptūrų bei paveikslų, tarp jų ir Murilo paveikslo kartotėms atsirasti ir Lietuvos bažnyčiose.
1647-1654 m. B. E. Murilas nutapė daug Dievo Motinos paveikslų, kuriuose vaizdavo Madoną su Kūdikiu, Rožinio Dievo Motiną. Rožinio ištakų turbūt turėtume ieškoti dar III-IV a. Dykumos tėvų, kurie melsdamiesi naudojo virvutes su mazgiukais, praktikoje. Tuo metu kartota „Tėve mūsų“ arba Jėzaus malda. Angelo pasveikinimo malda atsiranda XI-XII a., o paskutinė maldos dalis pridėta tik XVI a. Su Rožinio įsteigimu Tradicija sieja šv. Dominyką Gusmaną (apie 1170-1221), Dominikonų ordino įkūręją. Nors toks Rožinis, kokį kalbame šiandien, susiformavo gerokai vėliau, apie XV a. II pusę - XVI a., tačiau būtent dominikonai daug prisidėjo prie rožinio ir Rožinio brolijų platinimo. O popiežiui Pijui V laimėjus Lepanto mūšį prieš turkus 1571 m. Rožinio brolijos bažnyčiose turėjo koplyčias arba altorius, tad jiems dažnai užsakydavo atvaizdus su Rožinio Mergele Marija. B. E. Murilas, nuo dvidešimt šešerių metų priklausęs Rožinio brolijai, kurios nariai daug ir ugningai meldėsi bei platino Rožinio maldą, nutapė ne vieną atvaizdą, skirtą Rožinio Dievo Motinai. Garsus yra jo paveikslas, kuriame pavaizduota angelų apsupta Mergelė Marija su Kūdikiu, perduodanti rožinį priklaupusiam šv. Patys pirmieji Rožinio Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu atvaizdai Vakarų Europoje pasirodė jau XV a. pr., tačiau juose dar negalėjo būti pavaizduotas tradicinis rožinio vėrinys. Jano van Eiko paveiksle „Madona prie šaltinio“ (1439) Jėzaus rankoje nutapytas vėrinėlis, kurio struktūra nėra aiški. Vienas ankstyviausių tokio tipo pavyzdžių, kuriuose jau atpažįstamas tradicinis vėrinys, yra Kelno vyskupijos muziejuje: XV a. II p. Rožinio Dievo Motina, kurią matome „Magnificat“ viršelyje, B. E. Murilo sukurta apie 1650-1655 m. Ją 1788 m. įsigijo Karolis IV ir darbas kurį laiką buvo Eskorialyje, todėl šis atvaizdas taip pat vadinamas Eskorialio Madona. Dabar saugomas Madrido Prado muziejuje.
Paveiksle išreikštas ypatingas Motinos ir Sūnaus santykis. Marija švelniai, vos juntamu judesiu, priglaudusi Jį prie savęs. Kūdikis nėra statiškai pasodintas ant Marijos kelių, bet kupinas gyvybės, atrodo, lyg slystų nuo Motinos kelių, tačiau taip pat jautriai glaudžiasi prie Marijos skruosto. Motina ir Kūdikis žvelgia į mus tarsi vienu žvilgsniu. Ir vis dėlto šie žvilgsniai visiškai skirtingi. Murilas nepalieka kanoniškai Dievo Motinai būdingų trijų spalvų: mėlynos, raudonos ir baltos, tačiau, atrasdamas naujus atspalvius, savitai modeliuodamas drabužių klostes, jis ir šiam savo darbui suteikia naujo skambesio ir ypatingos harmonijos. Atvaizde susipina gilus religinis jausmas su subtiliai perteiktu natūralizmu. Svarbiausias paveikslo akcentas - rožinis, tarsi tiltas tarp Jėzaus ir Mergelės Marijos rankų, pabrėžia ir pagrindinę jo paskirtį - per maldą Marijai vis labiau vienytis su Jėzumi. Į tai mūsų dėmesį atkreipė ir popiežius Jonas Paulius II: „Nors ir susijęs su Marija, rožinis yra malda su kristologine šerdimi.