Istorija yra ne tik praeities liudininkė, bet ir tautos atminties gyvybės gijų rišinėjimo procesas. Ji moko suprasti, kodėl tam tikru metu susiformuoja viena ar kita pasaulėžiūra, psichologinė būsena ar tautos dvasia. Neturintis istorinės atminties, neturi ir pasaulėvaizdžio, o tokia visuomenė būtų nesuprantanti savęs masė. Istorija nešė tautoms dažniausiai ne ramybę, bet nerimą, ir siekti tariamos ramybės dėl istorijos atsisakant reikštų atsisakyti savęs.
Istorinės tiesos paieškos ir pirminiai šaltiniai
Šioje studijoje, siekiant atkurti represinio proceso vidinį vaizdą, autorius vengė asmeninio požiūrio ir interpretacijų, o pirmasis rūpestis buvo sąžiningai atrinkti pirminius archyvinius šaltinius bei iš gyvų pateikėjų užrašytus liudijimus. Istorijos šaltiniai turi būti prieinami kiekvienam, kam rūpi krašto praeitis. Istorikas, interpretuodamas duomenis, negali savavališkai nuslėpti šaltinių dėl asmeninių interesų ar jausmų. Nors pirminių šaltinių atskleidimas negali parodyti to meto žmogaus psichologinio-filosofinio pasaulėvaizdžio, tačiau nesuklastotas jis neužkerta kelio būsimoms interpretacijoms, duomenų analizei ir skaitytojo vaizduotei padeda išsiaiškinti tiesą.
Partizanų persekiotojų psichologija bei mąstysena, pasak autoriaus, atsispindi emgėbistų kalboje (dokumentuose). Kai kurie teisminį procesą, tardymą, verbavimą, operacijas atlieka tarsi apeigas - su savo pradžia, pabaiga, tam tikrais simboliais. Komunizmas savo paliktuose liudijimuose atsispindi tarsi iš vidaus, su tokia jėga, kurios nepajėgė pavaizduoti net didžiausi XX a. menininkai. Tautos priešinimosi persekiotojams istorija atskleidžia lietuviškos dvasios esmę, kuri glūdi pačiuose įvykiuose. Lietuvos pokario istorijoje žmogaus įsitikinimai ir veiksmai dažnai sutapo. Ši tautos tragedija dabar įvairiai interpretuojama: klaida, politinis nesusivokimas, romantinis idealizmas ir kt. Johanas Gotfrydas Herderis yra rašęs: „Neteisinga būtų manyti, kad, pavyzdžiui, ilgalaikis paklusnumas despotui yra nulemtas despoto galybės; vienintelis pats stipriausias despotizmo ramstis - tai prispaustųjų geravališkas, patiklus bejėgiškumas, virstąs tingiu kantrumu."
Ši krašto studija - autoriaus knygos „Dainavos senovė" tęsinys. Galvodamas, kad okupacijoje išbus ilgai, autorius mėgino gaivinti istorinę atmintį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė archyvai ir mūsų persekiotojų dokumentai. Nežinota, kad tai, kas tuose popieriuose parašyta, taip jaudins ir stulbins tyrinėtoją. Autorius, norėdamas palikti komunistų mąstymo autentiškumą, jų tekstų, parašytų lietuvių kalba, netaisė. Kita knygos teksto dalis, išskyrus žmonių atsiminimus, sudaryta iš dokumentų vertimų iš rusų kalbos. Jeigu dominuotų partizanų dokumentai ir atsiminimai, jie pakeistų ne tik teksto kalbą, stilių, bet ir knygos dvasią.
Bolševikų ideologijos ir teroro mechanizmai
Bolševikai 1940 metais į Lietuvą atnešė ne tik „maskolių pulkus", bet ir bandė diegti savąją „religiją", atimdami iš žmonių dieviškumo pradus ir istorinę atmintį, suniekindami visa, kas šventa, tautiška ir valstybiška, sumaišydami jų protus ir širdis. Iš garsiakalbių, mitinguose sklido „naujoji evangelija" - pasakėlė apie socialinę lygybę, mokslo pažangą, gamtos užkariavimą ir kitus atneštinės santvarkos stebuklus.
Į Lietuvą, Osipo Mandelštamo žodžiais, atėjo „kavkazskij chitrec" - dvilypis padaras, kurio iškrypėliškos prigimties vaizdiniai persipins su nenugalimu polinkiu į sadizmą ir terorą. Psichologai nustatė, kad minios vedliais neretai būna viduje silpni, pusiau pamišę, ant išprotėjimo ribos esantys žmonės, turintys menininko ir lyderio polinkių. Demonizmo formulė yra tokia: „Esu aš ir esti ne aš. Visa, kas ne aš, turi tapti manimi." Neturint tam teisės, naudojama psichinė ir fizinė jėga. Tą demonišką Stalino galią emanavo ČK - šiurpiausia XX a. valdžios struktūra. „Kavkazkij chitrec" sąmoningai didino žmonių kančias, platino siaubą ir silpnino valią, kad tautos būtų nukraujavusios ir piktos, ieškotų viena kitoje ne meilės, o neapykantos, net artimas artimą įtarinėtų, persekiotų ir išdavinėtų. Šis velniškas sadizmas buvo perkeltas į tokias nusikalstamas struktūras kaip NKGB, NKVD, MGB, MVD ir KGB, kurios, tarsi pasityčiojant, vadinosi valstybės saugumu, o jų slaptieji agentai gyveno ir veikė tarp mūsų, neretai kaip patys artimiausi žmonės. Taip buvo daroma, kad net šviesiausieji, švariausieji ir išmintingiausieji savo darbuose bei mintyse susipainiotų, pavargtų, pasiduotų ir vienas kitu nepasitikėtų. Iš Stalino atvaizdo, keistų akių, gerumą tik imituojančio pusiau besišypsančio veido sklido nežmoniškas atgrasumas ir mistinis siaubas. Jo vardu buvo skleidžiama „naujoji evangelija", atvaizdas nešiojamas gatvėse, mokyklose puošiamas rūtų šakelėmis. Iš jo, kaip iš Minervos galvos, iškilo bolševikinė sistema, persipynusi su Viduramžių inkvizicijos dogmomis. Azijietišką bolševikų valdžios mistiškumą bei žiaurumą lietuviai ypač skaudžiai patyrė 1941 m. birželį. Žmonės žinojo, kad velnias pavojingas ne tada, kai jis pasirodo viešai, o tuomet, kai jo nematome, kai jis veikia per kitus. Taip darbavosi Antanas Sniečkus, Fridas Krastinas, Leo Finkelšteinas, Icikas Dembo ir daugelis kitų. Sadizmo psichologinės šaknys slypi valdžios geidime, liguistame polinkyje dominuoti, komanduoti, naikinti. Iš to sadizmo komplekso kilo visos tuometinės Lietuvos nelaimės.
Komunistai šį „mokslą" buvo įvaldę tiesiog tobulai. Lietuvos miesteliai su raudonais sušaudytų žydų mūreliais visada primins, kad jų sienos prisigėrusios kraujo žmonių, paklaikusių nuo tardymų ir kankinimų, persmelktos šauksmų, dejavimų ir maldų. Ir stribų bei enkavedistų keiksmažodžių. Ne veltui apie „stribynus" taip augo vešėjo bjauriausios piktžolės, kurios maitinosi tose vietose tvyrojusiomis piktomis mintimis ir neigiamomis emocijomis. Tai šen, tai ten jos tebeauga ir šiandien. O anuomet tuose dagynuose ir dilgėlynuose būdavo pametami stribų atvežti susišaudymuose žuvę partizanai. Komunistai, žengdami iš nusikaltimo į nusikaltimą, kartu vedėsi ar varėsi net visai niekuo dėtus žmones. Lietuvoje, pagal KGB dokumentus, veikė 38 777 partizanai, iš kurių 19 901 žuvo, 18 847 buvo suimti, areštuota 62 184 vadinamųjų „banditų". Apleistų namų sienų plyšiuose ir pastogėse gulėjo paslėptos partizanų nuotraukos: su karinėmis Lietuvos uniformomis, ginklais apsikarstę, šoviniais apsijuosę jie tarsi demonstravo savo galybę, jaunystės drąsą, didvyriškumą.
Broniaus Volungevičiaus ir partizanų kovos Dzūkijoje
Bronius Volungevičius, gimęs 1945 m., yra vienas iš tų, kurie patyrė šio laikmečio žiaurumus ir prisidėjo prie pasipriešinimo sovietinei okupacijai. Jo pasakojimas atskleidžia partizanų kovos realybę Dzūkijoje, ypač apie pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį.
1944 m. vasarą, kai sovietai ieškojo vokiečių ir jiems talkinusių, Volungevičių šeima taip pat patyrė okupantų reketą. Nors norėjo mobilizuoti jaunus vyrus, dauguma gyventojų vengė tarnauti priešui, klastojo dokumentus. Bronius, baigęs tik keturis pradinės mokyklos skyrius, vėliau šiek tiek mokėsi vakarinėje mokykloje. Pogrindžio mokyklėlės, patriotiškai auklėję jaunimą, bei kunigo Celiešiaus ir generolo Daukanto pamokslai stiprino tautinę dvasią. 1944 m. vasarą Bronius ir dešimt jo kaimo vaikinų buvo prisaikdinti Lietuvos laisvės armijos kovotojais.
1944 m. Kūčių išvakarėse matyti degantys kaimai, o bėgantys žmonės pasakojo apie masines žudynes. Šimtai vyrų, turinčių ginklus ir granatas, nutarė nepasiduoti. Partizanai, vengdami didelių grupių, slapstėsi netoli namų. Pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, buvęs buhalteris, aktyviai veikė Dzūkijoje, palaikydamas ryšius su antinacinės Kęstučio organizacijos nariais.
Bronius Volungevičius tapo Kazimieraičio ryšininku, padėdamas jam slėptis bunkeryje. Kazimieraitis, siekdamas konspiracijos, vilkėjo tik civiliais drabužiais, niekada nedėvėjo uniformos. Jis buvo labai geras konspiratorius, mokėjo kelias kalbas, domėjosi radijo žiniomis, rinko informaciją ir liepė visiems vesti kovos užrašus. Jo iniciatyva pradėtas leisti laikraštis „Laisvės varpas".
Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953 m.
Kazimieraičio taisyklė buvo nuolat rinkti informaciją ir viską užrašyti. Jo žūties protokoluose rasta užrašų knygelė su prancūziškais įrašais. Jis mokė Bronių katalikų tikėjimo, kalbėjo litaniją, kurią Bronius vėliau kalbėjo KGB rūsiuose. Kazimieraitis įskiepijo Broniui gilią meilę Tėvynei, kurią jis laikė apčiuopiama ir pamatuojama. Jis labai daug dirbo dėl Lietuvos išlaisvinimo, pergyveno dėl savo mažamečių vaikų ir žmonos Genutės.
Bunkerių įrengimas ir išlaikymas reikalavo didelių pastangų. Jie būdavo statomi netoli vandens, maskuojami, kad nesimatytų iš tolo. Partizanai leisdavo dienas bunkeryje, o naktimis vykdavo į susitikimus, rinkdavo informaciją. 1946 m. pavasarį, enkavedistams darant kratas, Bronius perspėjo vyrus, o bunkeris buvo sėkmingai užmaskuotas. Netoli bunkerio esantys enkavedistai neaptiko jo.
1946 m. kovo pabaigoje Kazimieraitis iškeliavo iš Kasčiūnų vadavietės. Sužinojus apie jo žūtį, partizanai pakeitė slapstymosi vietą. Tais pačiais metais Bronius Volungevičius buvo suimtas, tardytas KGB rūsiuose Vilniuje, kankintas, nuteistas ir išvežtas į Kolymos lagerius.
Vėlesnis gyvenimas ir tautinės atminties svarba
Bronius Volungevičius, grįžęs į laisvą Lietuvą, dalijasi savo prisiminimais, siekdamas išsaugoti tautos atmintį ir parodyti jaunimui, kokia kaina buvo iškovota laisvė. Jo patirtis ir pasakojimai yra svarbus liudijimas apie sovietinės okupacijos laikotarpį, partizanų kovas ir pasiaukojimą dėl Tėvynės. Svarbu suprasti, kad istorija, net ir skausminga, yra neatsiejama nuo tautos tapatybės ir ateities. Broniaus Volungevičiaus gyvenimo kelias - tai liudijimas apie drąsą, ištikimybę ir nepalaužiamą dvasią.
tags: #bronius #volungevicius #1945 #m #gimimo