Blogiausi Pasaulio Vaikai: Gidė po Nešvankybės ir Chaoso Pasaulį

Įžanga

Dėmesio! Ši knyga, „Blogiausi pasaulio vaikai“, skirta ne kiekvienam. Ji - iššūkis tiems, kas neturi humoro jausmo, ir kvietimas pasinerti į pasaulį, kuriame įprastos elgesio normos verčiamos aukštyn kojomis. Ši knyga yra skirta neklusniems, netvarkingiems, nemandagiems vaikams, kurie dažnai sulaukia papeikimų už nederamą elgesį. Perskaitę ją, jie galbūt supras, kad pasaulyje egzistuoja ir dar didesni „blogiukai“. Taip pat ji pravers geriems vaikams, kurie niekada neišdrįstų elgtis taip, kaip aprašyta šioje knygoje - jie galės smagiai pasijuokti iš knygos personažų ir pasidžiaugti savo nepriekaištingu elgesiu. Ir, žinoma, tėvams, kurie galės naudoti šias istorijas linksmindami ar net „gąsdindami“ savo atžalas, iliustruodami, kaip nederėtų elgtis.

David Walliams (Deividas Valjamsas) - britų rašytojas, kurio juokingos ir įdomios knygos sulaukė didžiulio populiarumo tarp Jungtinės Karalystės vaikų. Jis tituluojamas mėgstamiausiu vaikų rašytoju pasaulyje. Jo knygų veikėjai dažnai elgiasi ne taip, kaip turėtų, tačiau būtent tai ir žavi skaitytojus. Tačiau šitokių veikėjų, pačių blogiausių pasaulyje vaikų, dar tikrai nesi matęs. Susipažinkite su Žliumbike Berta, Krapštuku Piteriu, Rimtuoliu Ernestu, Sofija Sofa ir daugybe kitų. Galbūt ir jūs pažįstate panašių „blogiukų“? Pasiūlykite jiems šią knygą!

Ši knyga yra skirta:

• Neklusniems, netvarkingiems, nemandagiems vaikams, kurie dažnai gauna barti už nederamą elgesį. Perskaitę knygą jie supras, kad yra ir blogesnių vaikų už juos.
• Geriems vaikams, kurie niekada neišdrįstų elgtis taip, kaip rašoma šioje knygoje. Jie galės smagiai pakikenti iš blogiukų ir pasidžiaugti, kad yra ne tokie.
• Ir, žinoma, tėvams, kurie galės šiomis istorijomis linksminti ir gąsdinti savo vaikus.

Autoriaus ir Iliustratoriaus Pasireiškimas

David Walliams (Deividas Valjamsas) - britų rašytojas, kurio juokingos ir įdomios knygos priverčia visus Jungtinės Karalystės vaikus eiti iš proto! Jis yra pasaulyje mėgstamiausias vaikų rašytojas! Jo knygų veikėjai dažnai nesielgia taip, kaip turėtų, bet juk kaip tik už tai mes juos ir mylime. Tačiau šitokių veikėjų, blogiausių pasaulyje vaikų, jūs tikrai dar nematėte. Susipažinkite su Žliumbike Berta, Krapštuku Piteriu, Rimtuoliu Ernestu, Sofija Sofa ir kitais. O gal ir jūs pažįstate blogiukų? Pasiūlykite jiems šią knygą!

Iliustratoriui Toniui Rosui, kuris būdamas šešerių prileido į skardinę buožgalvių, paliko juos senelės kambaryje ir visiškai pamiršo… Ir tik po kelių savaičių, nuaidėjus senelės klyksmui, apie tai prisiminė. Senelės lovoje šokinėjo tuzinai varlių!

Leidyklos vadovei Anai Žaninai Murtag, kuri būdama maža mergaitė eidavo miegoti tik tada, kai visi šeši jos broliai ir seserys pasekdavo jai po pasaką. Taip miego metas ateidavo tik po vidurnakčio!

Leidyklos direktoriui Čarliui Redmeinui, leisdavusiam savo jaunesniajai sesutei prisiimti kaltę už pavogtą saldainių pakelį iš virtuvės. Jis taip niekada ir neprisipažino. Iki šiol.

Literatūros agentui Polui Stivensui, kuris būdamas mažiukas iškirpo didelę skylę geriausioje tėčio striukėje.

Redaktorei Rutai Oltaims, ji būdama penkerių išpylė savo sesei ant galvos ąsotį apelsinų gėrimo.

Leidybos ir kūrybos direktorei Reičel Denvud, kuri sulaukusi šešerių nusprendė išbandyti, kiek gi žirnelių telpa jos nosyje.

Dizainerei Salei Grifin, kuri būdama septynerių nuskynė visus mamos narcizus, kad parduotų savo gėlių parduotuvėlėje.

Norėčiau padėkoti…

Padėka Dizainerei Anai Lubekai, kuri vaikystėje nagų žirklutėmis nusikirpo visus plaukus.

Vyriausiajai dailininkei Nijai Roberts, ji būdama šešerių nuspalvino savo tėvų vestuvių nuotraukas raudonu nagų laku.

Viršelio dizainerei Keitei Klark, kuri vaikystėje sukarpė mamos mėgstamiausią ir labai brangų šaliką, kad skiauteles panaudotų koliažui.

Viešųjų ryšių specialistei Džeraldinai Straud, kuri vos pradėjusi vaikščioti sumaišė mamos kosmetiką ir „išvirė“ kvepiančios košės, ja išterliojo visas namų sienas.

Reklamos agentei Semei Vait, kuri būdama mažytė prisisiojo mamai į lovą ir jai nepasakė.

Rinkodaros direktorei Nikolai Vey, kuri penkerių, nieko nesakiusi tėvams, išsivedė brolį ir šunį valandai pasivaikščioti!

Prekės ženklo direktorei Alison Ruane, kuri dešimties kepdavo sklindžius iš čili miltelių ir versdavo savo jaunesnius brolius juos valgyti.

Vyriausiajai redaktorei Džordžai Monro, kuri vos išmokusi vaikščioti ištaškė po kambarį visą sauskelnių turinį, užuot miegojusi pietų miego.

Knygų įgarsintojai Taniai Brennand-Roper, kuri vaikystėje rinkdavo sode kirminus ir nešdavo juos į virtuvę, kad mama klyktų!

Radžo Parduotuvės Perspektyva

Prašau, prašau, prašau, tūkstantį ir dar vieną kartą prašau - NESKAITYK ŠIOS KNYGOS! Jeigu jau nusipirkai ją, sunaikink. Jei vartai vietinėje bibliotekoje, išsinešk lauk, suplėšyk, sumindžiok, dar kartą dėl šventos ramybės suplėšyk ir viską užkask GILIAI po žeme. Kad būtų visiškai ramu.

Ši SIAUBINGA knyga - ji tikrai siaubinga, ypač rašyba - darys neigiamą poveikį jauniems protams. Knyga mokys vaikus, kaip būti dar didesniais neklaužadomis. O juk kai kurie jau dabar yra UŽKIETĖJĘ neklaužados. Ši knyga - tikras pasityčiojimas, todėl aš darysiu viską, kad ji būtų uždrausta. Ponas Valjamsiukas (ar koks ten jo kvailas išgalvotas vardas) turėtų gėdytis.

Kodėl tas didžiulis JUOKDARYS, atrodantis lyg spinta, įsprausta į kostiumą, negali parašyti gražios knygos apie šaunius vaikus, kurie elgiasi nepriekaištingai? Kodėl jam neparašius istorijos apie mažą, meilią it kačiukas mergaitę? Arba pasakos apie mielą berniuką, kuris padeda sužeistam drugeliui įveikti judrią gatvę? Arba istorijos apie du vaikus, kurie priskina pievoje laukinių gėlių savo mamai, kenčiančiai nestiprų galvos skausmą?

Knyga galėtų vadintis NUOSTABIAUSI, DORIAUSI, GERŲ GERIAUSI, MIELIAUSI PASAULIO VAIKAI. Bet ne. Štai knyga apie vaikus, kurie nesiliauja bezdėti, moko savo utėles baisių dalykų ir krapšto nosį tol, kol sulipdo didžiausią pasaulyje bubį.

Tokių vaikų niekada gyvenime neįsileisčiau į savo parduotuvę, kuri, didžiuodamasis pranešu, neseniai buvo išrinkta geriausia parduotuve visame kvartale.

Niekada neleisčiau šiems, neslėpkim, SIAUBINGIEMS vaikams, aprašytiems knygoje, pasinaudoti ypatingais pasiūlymais mano parduotuvėje, pavyzdžiui, nusipirkti šimtą tris šerbetus už šimto dviejų kainą arba nusipirkus tiek kilogramų mėtinukų, kiek pats sveri, gauti dar vieną mėtinuką nemokamai. Paskubėk, kol dar turiu prekių!

Blogiausia, kad apie mane šioje knygoje beveik nerašoma. Koks įžeidimas! Beje, aš pats protingiausias ir gražiausias personažas, kokį tik pono Valjamsiuko aptemęs ir neramus protas sugebėjo sukurti! Dar šis tas. Manęs paprašė prisidėti - parašyti įžangą, tik įžangą. Negana to, vadovaujantis griežtomis taisyklėmis, ne ilgesnę nei du puslapiai. Du puslapiai! Pone Valjamsiuk, neišmanėli, kaip tu drįsti? Tikrai aš, puikusis pardavėjas Radžas.

*„RADŽO PARDUOTUVĖ“ ŠIUO METU VIENINTELĖ TOKIA PARDUOTUVĖ KVARTALE. PRIMENU, KAD PRAEITAIS METAIS JI LAIMĖJO ANTRĄJĄ VIETĄ RENKANT GERIAUSIĄ PARDUOTUVĘ. JĄ APLENKĖ SAVITARNOS SKALBYKLA.

Turinys

• Seilius Driu
• Nevala Gertrūda
• Krapštukas Piteris
• Sofija Sofa
• Rimtuolis Ernestas
• Panelė Petulana
• Nenuorama Seilius Driu
• Utėlėtasis P. Naidželas
• Pūtikė Mindė
• Gniūžtė Čarlis
• Varvančios seilės
• Seilių bala
• Peršlapę batai ir kojinės

Seilius Driu: Tinginio Tinginystės Karalius

Kartą gyveno berniukas, vardu Driu. Jis siaubingai seilėjosi. Ir tai nebuvo įprastas mažytis seilių lašelis, koks retkarčiais nuvarva tavo smakru. O ne, tai buvo AUKŠČIAUSIO LYGIO seilėtekis. Tas berniukas kiekvieną dieną galėdavo priseilėti litrų litrus. Seilius Driu… Kkkhhhrrr… Kkkhhhrrr…

Tau turbūt įdomu, kodėl Seilius Driu šitaip seilėdavosi. Ką gi, viso to priežastis - neįtikėtina tinginystė. Jei tik būtų galėjęs, Driu būtų miegojęs dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę, tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas per metus. Jis seilėjosi net snausdamas. Lašėdavo seilės ant grindų. Rytais prieš mokyklą berniuką iš lovos tekdavo tempte ištempti už kojų. Jei būtų Driu valia, į mokyklą jis būtų vežamas lovoje su ratukais. O atvežtas iškart užmigtų. Driu nebuvo nieko geriau, nei ilgai ir maloniai nusnūsti per pamokas. Kartais jis netgi atsinešdavo į mokyklą miegmaišį.

TEKŠT! - Kkkhhhrrr… TEKŠT! TEKŠT! - Kkkhhhrrr… - Kkkhhhrrr… TEKŠT! - Kkkhhrrrrrrrrrrrrrr…

Kūno kultūra buvo viena iš tų pamokų, per kurias užmigti būdavo sunkiausia, tačiau Driu vis tiek rasdavo būdą, kaip tai padaryti. Pavyzdžiui, per futbolo rungtynes jis prašydavosi pastatomas į vartus, užsiropšdavo ant jų ir… Kokiam nors vaikui įmušus įvartį, miegalius imdavo skųstis, kad žaidėjai per garsiai džiaugėsi ir jį pažadino.

Kadangi Driu miegodavo per visas pamokas, jo vidurkis buvo žemiausias klasėje. Snausdavo.

- Kkkhhhhrrrrrrrrr… - Kkkhhhhrrrrrrrrr… - Kkkhhhhhhhhhhrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr… TEKŠT! TEKŠT! TEKŠT!

Snausdamas jis apseilėdavo visą suolą. Snausdavo. Į didžiulę seilių balą. Per BAISIĄJĄ dvigubą istorijos pamoką prilašėdavo netgi visas seilių baseinas. Niekas nežinojo, iš ko sudarytos Driu seilės. Jos buvo permatomos kaip vanduo, bet tirštos ir lipnios lyg klijai. Seilės varvėdavo ant grindų.

Kartą istorijos mokytoja panelė Praeitis bėgo prie suolo, kuriame sėdėjo Driu, ketindama aprėkti berniuką, jog šis ir vėl užmigo per pamoką.

- Ooooooiiiiiiiiiiiiiiii! - paslydo seilių, ant kurių ji nusileido tiesiai ant grindų.

Panelę Praeitį rado aukštyn kojom įstrigusią gyvatvorėje. Jos languotas sijonas atsidūrė ant galvos, o dideli puošnūs apatiniai plevėsavo vėjyje. Nelaimėlė čiuožtelėjo ir išskrido tiesiai pro langą.

Gamta ir Tinginystė: Ekskursija į Muziejų

Istorija prasideda išvyka į GAMTOS ISTORIJOS MUZIEJŲ. Šis muziejus - nuostabi vieta, pilna įvairiausių lobių nuo mėnulio uolienų iki dinozaurų skeletų. Čia netgi buvo natūralaus dydžio mėlynojo banginio eksponatas.

Kol Driu klasės draugai stumdėsi autobuse šalia muziejaus, biologijos mokytojas ponas Nejautra išdalijo bauginančius užduočių lapus.

- Vaikai, dabar atidžiai paklausykite. Šiuose lapuose prašau surašyti visus eksponatus, kuriuos šiandien apžiūrėsite!

- Ar tai būtina? - niurnėjo Seilius Driu, tramdydamas žiovulį. Berniukas ištisą valandą snūduriavo autobuse, tad baisiai pavargo ir jau buvo beužmiegąs. Jam po kojomis telkšojo seilių bala.

Ponas Nejautra atsisuko į kitus mokinius ir tarė:

- Paklausykite visi, daugiausia eksponatų surašęs mokinys taps geriausias klasėje. Taigi, ištempkite ausis ir išplėskite akis. O dabar MARŠ iš autobuso!

- Taip, Driu, būtina! - suriko mokytojas. - Per ekskursiją nemiegoti! Dar noriu, kad…

Panašu, kad net ir gamtos istorijos muziejuje Seilius Driu randa būdų pasinerti į saldų miegą, palikdamas aplinkinius su seilių balomis ir nebaigtomis užduotimis.

Krapštukas Piteris: Utėlių Imperatoriaus Gimimas

Krapštukas Piteris, kaip ir jo vardas, mėgo krapštinėti. Tik ne bet kur, o savo galvoje, kurioje glaudėsi visa utėlių armija. Jis jas augino, maitino ir netgi mokė įvairių triukų. Piteris tikėjo, kad jo utėlės yra protingesnės už bet kurį mokytoją. Jis netgi planavo, kad viena iš jo utėlių taps super didvyre ir išgelbės pasaulį nuo… na, nuo visko, kas nepatinka Piteriui.

Jo kambarys buvo tikras utėlių karalystės sostas. Lovatiesė buvo padengta nešvarių drabužių sluoksniu, kuriame puikiai jautėsi jo „augintiniai“. Kiekvieną rytą Piteris krapštinėdavo savo galvą, o po to atsargiai perrinkdavo utėles, tarsi rinktų brangakmenius. Jis jas dėdavo ant savo pirštų ir šnabždėdavo paslaptis, kurių niekas kitas negirdėjo.

Vieną dieną, mokykloje, per gamtos mokslų pamoką, mokytojas paprašė visų parodyti savo namų darbus. Piteris, žinoma, buvo pasiruošęs. Jis atsargiai atidarė mažą dėžutę, kurioje glūdėjo pati didžiausia ir labiausiai išalkusi jo utėlė - Karalius Utėlis.

- Štai, pone Mokytojau, - tarė Piteris su didžiausiu pasididžiavimu. - Tai mano mokslinis projektas.

Mokytojas, pamatęs gyvą, judantį eksponatą, apalpo. Likusi klasė pradėjo siausti. Kai kurie šaukė, kiti juokėsi, o dar kiti tiesiog bėgo iš klasės. Piteris liko sėdėti ramiai, glostydamas Karalių Utėlį. Jis manė, kad visi tiesiog pavydi jo sėkmės.

Vėliau, mokyklos direktorė, ponia Šlykštulė, pakvietė Piterį pas save.

- Piteri, - pradėjo ji, - mes negalime toleruoti tokio elgesio. Utėlės mokykloje yra nepriimtinos.

- Bet jos mano draugės! - sušuko Piteris. - Jos protingos ir mandagios!

- Jos yra parazitai! - sušuko direktorė. - Ir tu privalai jų atsikratyti!

Piteris grįžo namo susirūpinęs. Jis negalėjo išduoti savo draugų. Tada jam kilo genialu mintis. Jis nusprendė įsteigti „Utėlių Gelbėjimo Fondą“. Jis pradėjo rinkti aukas iš savo draugų (t. y., kitų „blogiausių“ vaikų) ir ketino įsteigti slaptą prieglaudą utėlėms, kur jos galėtų gyventi laimingai ir saugiai.

Sofija Sofa: Tinginystės Ir Nejudrumo Deivė

Sofija Sofa - tai ne tik vardas, bet ir apibūdinimas. Ši mergaitė turėjo neįtikėtiną gebėjimą praleisti valandas, o kartais ir dienas, tiesiog gulėdama ant sofos. Ji buvo tokia nejudri, kad kartais žmonės manydavo, jog ji - tai tikra sofa, kurią kas nors papuošė drabužiais. Jos judėjimas buvo toks minimalus, kad net ir miegant ji atrodė tarsi statula.

Sofija ne tik mėgo gulėti, bet ir kaupė daiktus. Jos kambarys buvo pilnas visko, ką ji kada nors buvo gavusi ar radusi. Ji niekada nieko neišmesdavo. Knygos gulėjo krūvomis, drabužiai - nesibaigiančiomis eilėmis, o žaislai - visur, kur tik įmanoma. Tvarkytis ji nenorėjo, nes tai reikštų judėjimą, o judėjimas jai buvo didžiausias priešas.

Kartą, per mokyklos ekskursiją į teatrą, Sofija turėjo atlikti nedidelį vaidmenį. Jai reikėjo atsistoti ir pasakyti kelis žodžius. Tačiau Sofija tiesiog liko sėdėti savo kėdėje, lyg būtų priaugusi prie jos. Mokytojai bandė ją pastumti, patraukti, bet niekas nepadėjo. Sofija tiesiog žiūrėjo į juos tuščiu žvilgsniu, lyg sakydama: „Kam judėti, kai galiu tiesiog būti?“

Jos tėvai bandė įvairias strategijas, kad paskatintų ją judėti. Jie siūlė žaisti lauke, eiti pasivaikščioti, netgi šokti. Tačiau Sofija visada atsisakydavo. Jai patiko jos pasaulis - pasaulis, kuriame viskas buvo ramu ir nejudru.

Vieną dieną, mama nusprendė pabandyti kažką naujo. Ji atnešė į kambarį didelę dėžę su užrašu „Sofijos Sofos Relikvijos“. Sofija, nors ir nenorėjo judėti, vis tiek buvo smalsi. Ji atidarė dėžę ir rado ten visus savo vaikystės daiktus - nuo pirmųjų batukų iki suplyšusios meškiuko ausies. Tai ją sujaudino, ir pirmą kartą ji pajuto norą kažką padaryti. Ji pradėjo tvarkyti savo daiktus, dėlioti juos į vietas. Tai buvo ilgas ir sunkus procesas, bet galiausiai jos kambarys tapo švaresnis.

Nors Sofija ir toliau mėgo gulėti ant sofos, ji suprato, kad kartais verta pajudėti, ypač kai tai susiję su mielais prisiminimais.

Rimtuolis Ernestas: Rimtumo Ir Nuobodulio Baronai

Rimtuolis Ernestas - berniukas, kuris niekada nesijuokė. Jis visada buvo rimtas, susikaupęs ir atrodė taip, lyg pasaulio likimas būtų jo pečius. Jis niekada nedalyvaudavo vaikų žaidimuose, nes jie jam atrodė per daug kvaili ir nepagrįsti. Ernestas visada dėvėdavo kostiumą, netgi miegodamas, ir jo plaukai visada buvo idealiai sušukuoti.

Jo mėgstamiausia veikla buvo skaityti enciklopedijas ir taisykles. Jis žinojo viską apie tarptautinę teisę, finansų rinkas ir netgi apie senovės Romos administracinę struktūrą. Mokytojai jį mylėjo, nes jis visada žinojo atsakymus į visus klausimus, tačiau jo bendraklasiai jį laikė nuobodžiu ir atstūmė.

Vieną dieną, mokykloje vyko talentų šou. Visi vaikai ruošėsi dainuoti, šokti ar vaidinti. Ernestas nusprendė, kad jis parodys savo talentą kalbėti apie pasaulio ekonomikos problemas. Jis pasirodė scenoje su savo kostiumu, pasiėmė mikrofoną ir pradėjo ilgą, nuobodų monologą apie infliaciją ir valiutų kursus.

Publika, žinoma, greitai užmigo. Net mokytojai atrodė pavargę. Tačiau Ernestas to nepastebėjo. Jis buvo taip pasinėręs į savo kalbą, kad manė, jog daro didelį darbą. Pabaigoje jis sužinojo, kad laimėjo pirmąją vietą „Didžiausio Nuobodulio“ kategorijoje, kurios pats ir sukūrė.

Jo tėvai didžiavosi juo, nors ir patys buvo šiek tiek nuobodūs. Jie visada sakydavo: „Ernestas yra toks rimtas ir atsakingas vaikas. Jis tikrai pasieks daug gyvenime.“ Ernestas pats manė, kad juokas yra laiko švaistymas, ir kad rimtas požiūris į gyvenimą yra vienintelis teisingas kelias. Jis niekada nesuprato, kodėl kiti vaikai nori žaisti ir linksmintis. Jo pasaulis buvo pilnas taisyklių ir logikos, ir jis nenorėjo nieko keisti.

Panelė Petulana: Nevaldomo Energijos Sūkurys

Panelė Petulana - tai mergaitė, kuri niekada nestovi vietoje. Ji nuolat juda, šokinėja, bėgioja ir daro viską, kad tik išlaikytų savo nevaldomą energijos lygį. Jos judesiai tokie greiti, kad kartais sunku ją net įžiūrėti. Ji visada būna su sportiniais drabužiais, pasirengusi bet kokiam iššūkiui, kuris reikalautų greičio ir ištvermės.

Mokykloje ji buvo tikra katastrofa. Pamokų metu ji nuolat judėdavo, šokinėdavo nuo kėdės, bėgiodavo po klasę, mėtydavo daiktus. Mokytojai bandė ją nuraminti, tačiau tai buvo neįmanoma. Ji tiesiog negalėjo sėdėti ramiai. Jos energija tiesiog veržėsi lauk.

Vieną dieną, mokyklos direktorė, ponia Šlykštulė, sugalvojo jai skirti specialią užduotį. Ji paprašė panelę Petulaną pristatyti naują sporto įrangą mokyklos kieme. Panelė Petulana, žinoma, su džiaugsmu sutiko. Ji šokinėjo ant batuto, bėgiojo su šuolių virve, metė kamuolius į krepšį - viską taip greitai ir efektyviai, kad net suaugusieji negalėjo atsigėrėti.

Tačiau jos energija kartais sukeldavo ir pavojingų situacijų. Kartą, per fizinio lavinimo pamoką, ji taip greitai bėgo, kad nesuvaldė savęs ir įlėkė tiesiai į mokytojo kabineto duris, išvirtusi visą jo turinį. Kita kartą, ji nusprendė šokinėti ant mokyklos stogo, sakydama, kad nori pamatyti, kaip atrodo pasaulis iš aukštai.

Tėvai bandė ją nuraminti, tačiau tai buvo bergždžias reikalas. Jie netgi bandė ją užregistruoti į jogos ar meditacijos užsiėmimus, tačiau panelė Petulana greitai juos apleisdavo, nes jai reikėjo daugiau judėjimo. Ji tiesiog gimė būti aktyvi.

Utėlėtasis P. Naidželas: Aklas Piktumas Ir Utėlių Armija

Utėlėtasis P. Naidželas - tai ne tik vardas, bet ir apibūdinimas. Šis berniukas turėjo neįtikėtiną gebėjimą auginti utėles savo galvoje ir netgi jas apmokyti kovoti. Jis tikėjo, kad jo utėlės yra protingesnės už bet kurį mokytoją ir kad jos gali jam padėti pasiekti bet kokį tikslą. Naidželas buvo apakintas savo piktumo ir nekęsdavo visko, kas jam nepatikdavo.

Jo kambarys buvo tikras utėlių karalystės sostas. Lovatiesė buvo padengta nešvarių drabužių sluoksniu, kuriame puikiai jautėsi jo „augintiniai“. Kiekvieną rytą Naidželas krapštinėdavo savo galvą, o po to atsargiai perrinkdavo utėles, tarsi rinktų brangakmenius. Jis jas dėdavo ant savo pirštų ir šnabždėdavo paslaptis, kurių niekas kitas negirdėjo.

Vieną dieną, mokykloje, per gamtos mokslų pamoką, mokytojas paprašė visų parodyti savo namų darbus. Naidželas, žinoma, buvo pasiruošęs. Jis atsargiai atidarė mažą dėžutę, kurioje glūdėjo pati didžiausia ir labiausiai išalkusi jo utėlė - Karalius Utėlis.

- Štai, pone Mokytojau, - tarė Naidželas su didžiausiu pasididžiavimu. - Tai mano mokslinis projektas.

Mokytojas, pamatęs gyvą, judantį eksponatą, apalpo. Likusi klasė pradėjo siausti. Kai kurie šaukė, kiti juokėsi, o dar kiti tiesiog bėgo iš klasės. Naidželas liko sėdėti ramiai, glostydamas Karalių Utėlį. Jis manė, kad visi tiesiog pavydi jo sėkmės.

Vėliau, mokyklos direktorė, ponia Šlykštulė, pakvietė Naidželą pas save.

- Naidžele, - pradėjo ji, - mes negalime toleruoti tokio elgesio. Utėlės mokykloje yra nepriimtinos.

- Bet jos mano draugės! - sušuko Naidželas. - Jos protingos ir mandagios!

- Jos yra parazitai! - sušuko direktorė. - Ir tu privalai jų atsikratyti!

Naidželas grįžo namo susirūpinęs. Jis negalėjo išduoti savo draugų. Tada jam kilo genialu mintis. Jis nusprendė įsteigti „Utėlių Gelbėjimo Fondą“. Jis pradėjo rinkti aukas iš savo draugų (t. y., kitų „blogiausių“ vaikų) ir ketino įsteigti slaptą prieglaudą utėlėms, kur jos galėtų gyventi laimingai ir saugiai.

Sofija Sofa: Tinginystės Ir Nejudrumo Deivė (Pakartotinai)

Sofija Sofa - tai ne tik vardas, bet ir apibūdinimas. Ši mergaitė turėjo neįtikėtiną gebėjimą praleisti valandas, o kartais ir dienas, tiesiog gulėdama ant sofos. Ji buvo tokia nejudri, kad kartais žmonės manydavo, jog ji - tai tikra sofa, kurią kas nors papuošė drabužiais. Jos judėjimas buvo toks minimalus, kad net ir miegant ji atrodė tarsi statula.

Sofija ne tik mėgo gulėti, bet ir kaupė daiktus. Jos kambarys buvo pilnas visko, ką ji kada nors buvo gavusi ar radusi. Ji niekada nieko neišmesdavo. Knygos gulėjo krūvomis, drabužiai - nesibaigiančiomis eilėmis, o žaislai - visur, kur tik įmanoma. Tvarkytis ji nenorėjo, nes tai reikštų judėjimą, o judėjimas jai buvo didžiausias priešas.

Kartą, per mokyklos ekskursiją į teatrą, Sofija turėjo atlikti nedidelį vaidmenį. Jai reikėjo atsistoti ir pasakyti kelis žodžius. Tačiau Sofija tiesiog liko sėdėti savo kėdėje, lyg būtų priaugusi prie jos. Mokytojai bandė ją pastumti, patraukti, bet niekas nepadėjo. Sofija tiesiog žiūrėjo į juos tuščiu žvilgsniu, lyg sakydama: „Kam judėti, kai galiu tiesiog būti?“

Jos tėvai bandė įvairias strategijas, kad paskatintų ją judėti. Jie siūlė žaisti lauke, eiti pasivaikščioti, netgi šokti. Tačiau Sofija visada atsisakydavo. Jai patiko jos pasaulis - pasaulis, kuriame viskas buvo ramu ir nejudru.

Vieną dieną, mama nusprendė pabandyti kažką naujo. Ji atnešė į kambarį didelę dėžę su užrašu „Sofijos Sofos Relikvijos“. Sofija, nors ir nenorėjo judėti, vis tiek buvo smalsi. Ji atidarė dėžę ir rado ten visus savo vaikystės daiktus - nuo pirmųjų batukų iki suplyšusios meškiuko ausies. Tai ją sujaudino, ir pirmą kartą ji pajuto norą kažką padaryti. Ji pradėjo tvarkyti savo daiktus, dėlioti juos į vietas. Tai buvo ilgas ir sunkus procesas, bet galiausiai jos kambarys tapo švaresnis.

Nors Sofija ir toliau mėgo gulėti ant sofos, ji suprato, kad kartais verta pajudėti, ypač kai tai susiję su mielais prisiminimais.

Gniūžtė Čarlis: Pragaro Katilas Ir Paslaptingi Ingredientai

Gniūžtė Čarlis - tai berniukas, kuris turėjo ypatingą pomėgį „gaminti“. Tačiau jo virimo knygos skyrėsi nuo įprastų. Jis mėgo maišyti įvairiausius, kartais netikėtus ingredientus, tikėdamasis sukurti kažką nuostabaus. Jo virtuvė visada buvo chaoso ir netvarkos karalystė, kurioje netrūko keistų kvapų ir neįprastų spalvų mišinių.

Čarlis niekada nesilaikė receptų. Jis mėgo eksperimentuoti. Kartą, bandydamas iškepti pyragą, jis vietoj miltų panaudojo skalbimo miltelius, o vietoj cukraus - druską. Rezultatas buvo katastrofiškas. Jo „pyragas“ sukelė ugnies išsiveržimą iš orkaitės ir privertė visą šeimą bėgti iš namų.

Tačiau Čarlis nepasidavė. Jis tikėjo, kad kitą kartą jam pasiseks. Jo didžiausia svajonė buvo sukurti pasaulyje garsiausią ir skaniausią „nežinomo skonio“ patiekalą. Jis rinkdavo įvairiausius ingredientus: nuo sodo kirminų iki senų kojinių, nuo sulūžusių žaislų iki dulkių nuo grindų. Visa tai jis kruopščiai sumaišydavo, tikėdamasis pasiekti magišką rezultatą.

Jo tėvai, žinoma, buvo labai susirūpinę. Jie bandė jį atkalbėti, tačiau Čarlis buvo neperkalbamas. Jis manė, kad jo tėvai tiesiog nesupranta jo „genialumo“. Vieną dieną, jis nusprendė surengti didelį „ragavimo vakarėlį“ savo draugams. Jis paruošė penkis skirtingus „patiekalus“, kurių kiekvienas turėjo savo unikalų pavadinimą, pavyzdžiui, „Žaliasis Pragaras“, „Raudonasis Mirtis“ ar „Purvinasis Perlas“.

Draugai, nors ir bijodami, vis tiek sutiko paragauti. Rezultatai buvo, švelniai tariant, nekokie. Kai kurie pradėjo vemti, kiti - šaukti, o dar kiti tiesiog pradėjo keistai elgtis. Čarlis, stebėdamas jų reakcijas, tik šypsojosi. Jis manė, kad jie tiesiog nebuvo pasiruošę jo kulinariniams šedevrams.

Seilių Balos Ir Peršlapę Batai: Kasdienybė Blogiausių Vaikų Pasaulyje

Ši knyga piešia ryškų paveikslą pasaulio, kuriame vaikai gyvena pagal savo pačių, dažnai nešvarias ir netvarkingas, taisykles. Seilius Driu, su savo nesibaigiančiu seilėtekiu, sukuria tikras „seilių balas“, kurios tampa kliūtimi net mokytojams. Jo tinginystė tokia didelė, kad net pamokose jis randa būdų nusnūsti, palikdamas aplinkinius su nesupratimu ir kartais net su „seilių baseinais“ ant suolų. Jo seilės, permatomos kaip vanduo, bet tirštos ir lipnios lyg klijai, tampa ne tik nepatogumu, bet ir potencialiu pavojumi, kaip parodė panelės Praeities patirtis.

Krapštukas Piteris ir Utėlėtasis P. Naidželas atstovauja kitokią nešvaros formą - biologinę. Jų utėlės nėra tiesiog parazitai, jos tampa jų „augintiniais“, netgi „draugais“, kuriuos jie apmokina ir kuriais rūpinasi. Tai kelia pasibjaurėjimą ir siaubą aplinkiniams, ypač mokytojams ir direktorei, kurie mato tik parazitus, o ne Piterio ar Naidželo „mokslinius projektus“.

Sofija Sofa ir jos nejudrumas, bei daiktų kaupimas, atspindi kitą „blogiausio“ vaiko bruožą - tinginystę, kuri pasireiškia ne tik fiziniu nejudrumu, bet ir nesugebėjimu palaikyti tvarkos. Jos pasaulis yra jos sofa ir daiktų krūvos, kuriose ji jaučiasi saugi ir patogiai. Netgi jos emocinis pabudimas, susijęs su vaikystės relikvijomis, reikalauja didelių pastangų, bet galiausiai veda link šiek tiek didesnės tvarkos.

Rimtuolis Ernestas, nors ir atrodo nepriekaištingas, taip pat yra „blogiausias“ savo kategorijoje - jis yra nuobodumo ir rimtumo karalius. Jo nesugebėjimas juoktis, jo polinkis į enciklopedijas ir taisykles, bei jo pasirodymas su „Didžiausio Nuobodulio“ apdovanojimu, parodo, kad net ir „rimtas“ elgesys gali būti laikomas nepageidaujamu tarp vaikų, kurie vertina linksmybes ir spontaniškumą.

Panelė Petulana, su savo nevaldoma energija, yra priešingybė Sofijai Sofai ir Rimtuoliui Ernestui. Jos nuolatinis judėjimas, šokinėjimas ir bėgiojimas sukelia chaosą mokykloje, nors ir gali būti naudingas tam tikrose situacijose, kaip pristatant sporto įrangą. Tačiau jos nevaldoma energija dažnai veda prie pavojingų situacijų ir nepatogumų.

Gniūžtės Čarlio „kulinariniai eksperimentai“ su neįprastais ingredientais, tokiais kaip skalbimo milteliai ar kirminai, atspindi kitą „blogiausio“ vaiko bruožą - jo polinkį į chaosą ir nesuprantamus veiksmus. Jo virtuvė tampa „pragaro katilu“, kuriame gimsta ne skanūs patiekalai, o pavojingi mišiniai, sukeliantys reakcijas nuo vėmimo iki keistos elgsenos.

Visos šios istorijos, susijusios su seilių balomis, peršlapusiais batais, utėlėmis, netvarka, nuoboduliu, nevaldoma energija ir keistais ingredientais, sudaro visumos paveikslą „blogiausių pasaulio vaikų“. Jie gyvena pasaulyje, kuriame įprastos taisyklės negalioja, o jų veiksmai dažnai sukelia juoką, siaubą ar pasibjaurėjimą, bet visada - nepamirštamus įspūdžius. Tai yra knyga, kuri parodo vaikams, kad jie nėra vieninteliai, kurie kartais elgiasi „blogai“, ir kad net didžiausi „blogiukai“ gali turėti savo unikalias istorijas.

tags: #blogiausi #pasaulio #vaikai #tipas