Birutė Dambrauskaitė, viena ryškiausių Lietuvos estrados legendų, savo sodriu balsu ir neblėstančia charizma daugelį metų žavėjo klausytojus. Jos gyvenimo kelias, kupinas tiek šviesių, tiek tamsių akimirkų, atskleidžia ne tik talentingos artistės, bet ir stiprios, atsparios moters istoriją. Nors intensyvių koncertų maratonas jau praeityje, Birutė ir toliau aktyviai gyvena, dalindamasi savo patirtimi ir džiaugsmu su aplinkiniais.
Naujas gyvenimo etapas: ramesnis ritmas ir pamokos jaunimui
Paklausus, kokiomis nuotaikomis gyvena pastaruoju metu, kaip atrodo įprastinė jos diena, kai nėra suplanuotų pasirodymų, moteris ir pati pripažino, kad intensyvių koncertų etapas - praeitis. „Apie koncertus reikia jau pamiršti. Anksčiau jie būdavo kiekvieną vakarą. Jei mane dabar kur nors kviečia, tai tik į kokią šventę ir žinau tai du ar mėnesį prieš pasirodymą. Čia nebebūna ekspromtu, kai ryte paskambina ir vakare dainuoji. Jokiu būdu", - pokalbį su DELFI pradeda B. Dambrauskaitė.
Nepaisant to, kad pasirodymų scenoje gerokai sumažėjo, Birutė rado naują pašaukimą - ji padeda ruoštis jauniesiems atlikėjams ir dirba vokalo mokytoja Vilniaus Balio Dvarionio muzikos mokykloje. „Bet yra kitas tikras darbas. Dvidešimt metų dirbu Balio Dvarionio muzikos mokykloje. Čia turiu pamokas, ruošiu estrados stiliaus, džiazo, improvizacijos vokalistus. Aišku, tai ne kasdienis darbas. Einu tik tam tikromis dienomis ir valandomis", - pasakojo ji. Šis darbas ne tik leidžia jai dalintis savo patirtimi, bet ir suteikia galimybę išlikti arti muzikos, kuri jai yra gyvenimo esmė.
Kasdienybės ritualai: tvarka, kava su kaimyne ir dukros dėmesys
Atlikėja išdavė, kad kai nereikia skubėti į darbą ar koncertus, mėgsta tiesiog ramiai pagulinėti arba pasitvarkyti namuose. Tai ji daro tam, jog užklupus netikėtiems svečiams, galėtų juos priimti. „Kai nereikia niekur eiti, mėgstu pasivolioti, pasitvarkyti namuose. Du kambariai visuomet idealiai sutvarkyti tam, jei užkluptų nelaukti svečiai, o miegamojo duris visada galima uždaryti, jeigu ką", - besijuokdama sakė ji. B. Dambrauskaitė taip pat neslepia, kad kartą per dvi savaites į jos namus užsuka tvarkytoja, kuri skrupulingai išvalo visus namus. O ji pati tuo metu išeina į mokyklą arba leidžia laiką su dukra.
Rytus B. Dambrauskaitė dažniausiai pradeda su draugija - pas dainininkę užsuka kaimynė. Pastaroji jai parūpina reikalingų maisto produktų, o tuomet abi valandėlę paplepia. „Devintą valandą pusryčiauju drauge su kaimyne. Ji visada nuperka man reikalingų produktų. Kadangi viena gyvenu, man taip labai patogu ir malonu pradėti dieną su žmogumi, kuris toks mielas širdžiai. Aš paruošiu pusryčius, išverdu košę ar kiaušinių, o tada geriame kavą, bendraujame", - pasakojo atlikėja, nuoširdžiai besidžiaugdama tokia draugyste.
„Jeigu dukra laisva, tada atvažiuoja pas mane ir kartu vykstame į prekybos centrą. Ten aš turiu mėgstamą knygyną, makiažo priemonių parduotuvę, ir mokesčius susimoku. Pasivaikštome, papietaujame ir taip prabėga dar kokios keturios ar penkios valandos. Jei dukra dirba - o dažniausiai taip ir yra, nes turi savo kirpyklą, tai tada viena užsiimu savo reikalais", - dėstė Birutė. Ji sakė, kad labai mėgsta sukiotis virtuvėje, tačiau gyvenant vienai šedevrų ten kurti neapsimoka. „Vis dėlto, kai ji laisva, pietaujame pas mane arba mieste. Aš mėgstu gaminti valgyti, bet kai viena gyvenu, labai nepatogu daryti maistą tik dviems žmonėms. Šeimos nėra, anūkas užsienyje, anūkė irgi turi savo šeimą", - neslėpdama liūdesio sakė ji.
Mažos scenos džiaugsmas ir dėmesys gerbėjams
Nors koncertų didelėse arenose taip pat nebeliko, ji džiaugiasi, kai gali užlipti ir į mažesnę sceną. „Savaitgaliais įprastai pietaujame restorane „Draugai". Tai naujas restoranas, kuriame penktadieniais ir šeštadieniais groja gyva muzika, tad jei man liūdna, kartais ten nueinu ir padainuoti", - dėstė Birutė. Pasidomėjus, ar dažnai, pasirodžiusi viešumoje, sulaukia aplinkinių dėmesio - būna akivaizdžiai pastebėta, o drąsesniųjų ir užkalbinta, moteris sakė, kad dėmesio sulaukia nuolat, todėl visada išeina iš namų pasitempusi. „Visi mane atpažįsta, todėl turiu pasidaryti makiažą, šukuoseną, puošniau apsirengti, nes visada kas nors sustabdo, užkalbina, dalina komplimentus. Manęs nebijo užkalbinti, nes aš myliu žmones, man labai patinka bendrauti ir niekada nieko neatstumiu", - tikino ji.
B. Dambrauskaitė taip pat sakė, kad tie, kuriuos atlikėjos muzika lydėjo per gyvenimą, organizuodami šventinius pobūvius nepamiršta pakviesti ir jos. „Jiems reikia būtent mano muzikos. Jie nori šokti pagal mano melodijas, o ne pagal šiuolaikinę muziką", - sakė Birutė. Ji tvirtino, kad šiuolaikinė muzika sukurta „ant vienos natos", todėl daugiau nei valandą šito negalėtų klausytis ir pati. „Į šventes esu kviečiama ir kaip staigmena. Žmogui, kuriam labai patinka mano muzika, artimieji suorganizuoja šventę ir ten, jam nežinant, pasirodau ir aš. Išvydę mane, žmonės atsistoja ir už tai aš juos labai gerbiu, nes tikrai nelaikau savęs ypatingai išvaizdžia, bet tiek jauni, tiek pagyvenę žmonės kažkodėl vis tiek mane myli. Nei karto nebuvo taip, kad kas nors piktintųsi manimi", - džiaugėsi moteris.
Atlikėja sakė, kad nepaisant to, kokios nuotaikos tą dieną bebūtų, ji visuomet stengiasi išeiti į sceną su šypsena, dalintis gera energija. „Kad ir kas bebūtų mano širdyje, kad ir kokia bebūtų mano nuotaika, aš visuomet šypsausi. Tai man tikra laimė. Dainavimas man ne darbas, o gyvenimas", - tvirtino ji.
Mūsų dienos - kaip šventė | Birutė Dambrauskaitė „Sway with me"
Vienatvės šešėliai ir kūrybinis palikimas
Tačiau užgesus šviesoms scenoje ir pasibaigus šou, dainininkė vėl priversta grįžti į tuščius namus. „Man kur kas blogiau, kai lieku viena. Vienatvės nemėgstu. Bet stengiuosi užimti save įvairiausia veikla. Kad ir šiandien, dukros uošviai atvežė savo darže augintų burokėlių, todėl ruošiu juos žiemai", - pasakojo ji. Nors tai ilgas ir sudėtingas procesas, bet šeimoje visi labai mėgsta burokų sriubą, todėl pačių rankomis sodintų ir užaugintų daržovių išmesti būtų gaila. Taip pat ji atskleidė, kad marinuoja ir pipirus, kuriuos dovanoja pažįstamiems, o per Naujųjų metų sutikimą dėl to sulaukia skambučių ir padėkų.
„Kai būdavo daug koncertų, dirbdavau naktimis, nebuvo laiko net paskaityti. O dabar įveikiau jau penkioliktą knygą šiemet. Anūkė man jas parenka, tad su mielu noru skaitau. Kai liūdna, turiu tris darbus: sprendžiu kryžiažodžius, dėlioju kortas, skaitau. Dar mėgstu žiūrėti įvairias gyvenimo būdo laidas, bet čia jau tik vakare, dienos metu netinginiauju", - tvirtino moteris. Deja, dainininkės draugų ratas jau stipriai išretėjęs. Tie laikai, kai kartu su kolegomis ir draugais rengė koncertus, taip pat praėjo. Darbas individualus ir didelio šurmulio, bendravimo kaip seniau nebeliko nei scenos užkulisiuose, nei klasėse. „Dabar kiekvienas sau. Iš mūsų liko kas? Malinauskas? Jis dirba sau. Aš? Irgi sau. Visi dirbame individualiai. Susitinkame nebent kokioje nors televizijos laidoje ar koncerte. Tik ten sutinku tuos, kurių seniai nemačiau, o šiaip tai nebesusieiname. Lygiai taip pat atrodo ir darbas mokykloje. Mokau tik individualiai, o ne didelę klasę iš 20-30 mokinių", - pasakojo Birutė.
Balso tembras ir netradicinis grožis: raktas į klausytojų širdis
Tarp aukštų ir laibų jos aukso amžiaus atlikėjų Birutė vis tiek sugebėjo įstrigti į žmonių atmintį ir pelnyti jų meilę. Moteris sako, kad nepaisant to, kad neatitiko standartinės gražuolės įvaizdžio, įsiminė klausytojams dėl netradicinio balso tembro. „Iš kiekvieno dainininko paima ką nors kitą. Iš vienų - grožį, nors balsas ir silpnas, iš manęs paėmė tą prikimusį, džiazui tinkamą balsą, nors pati nesu gražuolė, maža. Ne tokia, kokia turėtų būti dainininkė, bet žmonėms tai labai įdomu. Paskutinius penkerius metus dirbau su Radži. Tai buvo nepakartojami koncertai, žmonės pakildavo iš savo vietų, nes tai buvo dvi skirtingos kartos, sugebėjusios sujungti savo muziką ir surengti nedidelį šou, malonų žiūrovui", - pasakojo Birutė.
Vis dėlto, moteris neslėpė apmaudo, jog nebėra laukiama didžiosiose scenose. Nepaisant to, ji jautėsi dėkinga Radžiui už suteiktą galimybę koncertuoti drauge. „Radži dėka mano muzikinė karjera šiek tiek prasitęsė, nes šiaip jau esu nurašyta nuo didžiųjų scenų, tik nežinau kodėl. Na, tiesą sakant, suprantu, bet laukiu kvietimų. Pasirodymuose aš atiduodu visą save. Kaskart koncertuoju kaip paskutinį kartą. Visą gyvenimą taip dainuoju. Juk ir gyvenimas toks - šiandien dainuoji, o rytojai nežinai, ar būsi gyvas", - pasakojo Birutė. Dainininkė tvirtino, kad žmonės jaučia, kai atlikėjas atiduoda visą savo širdį, mato iš jo spinduliuojantį nuoširdumą ir gerumą. Jos manymu, tokią charizmą spinduliuoja ir Radžis. B. Dambrauskaitės teigimu, duetas su Radži buvo unikali patirtis, nes jų sujungti kūriniai virsdavo savotišku muzikiniu dialogu ir, nors keliai išsiskyrė, vis dėl to ji džiaugiasi buvusio scenos partnerio pasiekimais. „Mes vienas kitam nejutome jokio pavydo. Aš gaudavau daug gėlių, o jis džiaugdavosi tuo drauge su manimi. Gaila, dabar nebetenka dainuoti kartu, nes jis rengia pasirodymus arenose, bet labai tuo džiaugiuosi. Aš irgi nesėdžiu be veiklos", - pridūrė ji.
Nedidelius pasirodymus Birutė kartais surengia ne tik todėl, kad neįsivaizduoja gyvenimo be dainavimo, bet ir dėl draugų, kuriems jos muzika patinka. „Alkoholio negeriu, nerūkau, valgyti irgi per daug nemėgstu, todėl sėdėti prie stalo man neįdomu. Restorane, kuriame groja ilgametis mano kolega, su kuriuo dirbome trisdešimt metų, dėl savęs ir savo kompanijos mielai lipu į sceną, atlieku tris ar keturis kūrinius. Jei reiktų, galėčiau sudainuoti ir dešimtį. Žmonės šoka, man gera", - džiugiai pasakojo atlikėja.
Atvirumas apie skaudžius gyvenimo įvykius: patyčios, smurtas ir pasirinkimai
B. Dambrauskaitė nesigaili pasiryžusi prabilti apie skaudžius gyvenimo įvykius. Ypač daugelį sukrėtė jos atvirai pasakojimai apie tai, ką teko išgyventi jaunystės metais. Patyčios, vyro smurtas ir nutraukti nėštumai - tai ypač jautrios temos iš jos asmeninio gyvenimo, kurio ji nutarė neslėpti nuo gerbėjų. „Apie mane rašė biografinę knygą. O kadangi aš esu tokia, kokia esu, tai ir sakiau: jeigu jau rašot apie mane, tai rašykite viską nuo pat vaikystės iki dabar. Tegu neslepia, kad mane ir mušė, ir daužė, ir pasidariau ne vieną abortą", - užtikrintai rėžė ji. Moteris tvirtino, kad dėl tokios viešos išpažinties ji nesigaili.
Knygos buvo greitai iššluotos iš lentynų, tačiau vėliau ją ėmė skaudinti faktas, jog žmonės ėmė labiau domėtis jos asmeniniu gyvenimu, o ne muzika. „Aš ir dainavau, ir vaidinau, ir turiu daug regalijų, esu laureatė, šlagerių karalienė. Įgarsindavau miuziklus anglų kalba, kur tuo metu niekas kitas negalėjo susitvarkyti, aš susitvarkiau. Kitur irgi pirmiausiai išbandydavo dešimt kitų dalininkių ir tik tada pakviesdavo mane, nes jos nesusitvarkydavo su charakteringais personažais. O man pavyko", - su tam tikra likusia nuoskauda pasakojo atlikėja. Įveikusi daugybę iššūkių kūryboje, Birutė stebisi tik vienu - noru kalbėti ne apie jos pasiekimus, o apie skaudulius. „Iki tol manęs niekas nepripažino. Vytenio Pauliukaičio dėka žengiau į didžiąją sceną. O iki tol dainavau naktiniuose klubuose, teatruose, grojau, atlikau įvairiais partijas, vaidinau, bet kodėl jie šių mano pasiekimų niekada neįvardino? Jiems būtinai reikėjo akcentuoti mano abortus. O kodėl aš juos pasidariau? Pirma, todėl, kad toks buvo mano vyras ir darbas. Reikėjo arba vaikus gimdyti, arba dainuoti. Antra, pastojus prasidėdavo baisi organizmo intoksikacija. Neišeidavau iš tualeto. Galiausiai atsidurdavau ligoninėje. Toks buvo mano organizmas", - pasakojo ji. Moteris atskleidė, kad buvo viena iš nedaugelio to meto garsių žmonių, pasiryžusių atvirai papasakoti apie nutrauktus nėštumus, tačiau savo aplinkoje matė ir daugiau tokių atvejų. „Visos tai darė, bet tylėjo, niekam nepasakojo, o aš nenutylėjau, papasakojau, nes juk sakiau, jei rašau biografiją, tai papasakosiu viską kaip prieš Dievą. Nenužudžiau vaiko, nelaukiau, nes būdavo labai blogai", - tvirtino dainininkė. Visgi, nusivylimas dėl to, kad svarbesnė visuomenei pasirodė ne jos karjera, o skaudi patirtis, neapleido. „Rūpi jiems tik tai, kas blogai, iš ko galima išsijuokti. Anuomet šitai net iki Londono nusigavo, lietuvių laikraštyje rašė, jog aš abortus darausi. Bet toks mano likimas. Dievas bent balso neatėmė", - teigė B. Dambrauskaitė.
Meilė, smurtas ir ilgas atleidimo kelias
Mintimis grįžusi į praeitį ir prisimindama psichologiškai bei fiziškai prieš ją nuolat smurtavusį vyrą, Birutė sakė, kad neturi patarimo toms moterims, kurios šiuo metu taip pat išgyvena panašią situaciją. Ji mano, kad kiekvienas atvejis individualus ir pasakyti galima bet ką, tačiau kai reikia tai padaryti - sugeba vienetai. „Taip, moterys tikrai kenčia. Ir aš šitą kenčiau. Gyvenome mano bute, naktį dainuodavau, dieną gaminau valgyti, skalbiau ir neturėjau nei kur, nei su kuo išeiti. Gal būtų pasitaikęs kas nors, kas būtų sakęs - mesk viską ir išvažiuojam, bet nebuvo nieko. Vienintelį vyrą, kaip vyrą mylėjau tik saviškį, nors pats meilus jis tikrai nebuvo. Labiau žiaurus. Bet tai buvo pirma meilė. Aš su juo nuo devintos klasės draugavau, po trijų metų susituokėme", - skaudžiais prisiminimais dalinosi moteris. Kodėl pati nepasirinko skyrybų, ji sako nesuprantanti, bet tvirtina, kad, matyt, tokia meilės dalia. „Toks protas matyt buvo. Taip gavosi. O kitiems aš nieko negaliu patarti. Turiu ir dabar draugę, kuri tai kenčia, net ne nuo vyro, o nuo draugo ir pati sako, kad nieko negali, nes jis vėliau atsiprašinėja, o ji jį myli ir negali palikti. Ką aš jai galiu pasakyti? Negaliu sakyti, kad mestų. Tai kiekvieno žmogaus nusistatymas. Labai lengva kritikuoti ar pasakyti, kaip atrodo iš šalies, bet širdis yra širdis, ji atleidžia", - atvirai pasakojo atlikėja.
Birutė puikiai žino, kad kartą smurtavęs prieš moterį vyras ateityje tikrai vėl griebsis smurto, kad ir kokiais pažadais vėliau bando išpirkti kaltę. Tačiau negali tuo įtikinti savo draugės. „Aš jai sakau, kad jeigu pakėlė ranką vieną kartą, pakels ir kitą, bet ji pasakoja, kaip jis verkė, klaupėsi ant kelių, vadino save durniumi ir žadėjo daugiau taip nebedaryti. Ji man sako, kad jai gaila, kad ji myli jį ir prisimena tik gerus dalykus", - pasakojo Birutė. Nepaisant to, kokie košmarai vykdavo už uždarų jos namų durų, Birutė rūpinosi savo vyru iki paskutiniosios akimirkos. Kaip sakė ji, netektį pakelti padėjo tik tai, kad prisiminė vien blogus jo darbus. „Aš, pavyzdžiui, kitaip galvojau. Kai mirė mano vyras, mėnesį nebuvau namuose. Iki tol aš jį prižiūrėjau, kone nešiojau ant pečių, slaugiau, nes labai sirgo. Bet kai jis mirė, aš prisiminiau tik tai, kas blogo man nutiko su juo, man buvo lengviau tokiu būdu išgyventi netektį. 37-erius metus su juo pragyvenau, galima sakyti, kad visą gyvenimą", - sakė ji. Nuo vyro mirties prabėgo 20 metų ir dainininkė tikino dėl išgyvenimų nebeverkianti. Dabar gyvena ramų gyvenimą be šurmulio, alkoholio ir kitų dalykų, kurie seniau buvo kasdienybė. „Niekas manęs nenervina, todėl esu rami, dainuoju, kada noriu išeinu, kada noriu grįžtu. Taip ramu, o anksčiau mane daužė, spardė, neįleisdavo net ir namus", - pasakojo Birutė. Ji sakė, kad vis dėl to pavydi tiems, kurie turi mylinčias antrąsias puses, kadangi senatvėje vienatvės jausmas tampa stiprus kaip niekada. „Pavydžiu toms poroms, kurios iki pat senatvės eina susikibusios už rankų, drauge arbatą geria, nes senatvėje vienatvė labai sunki. Vaikai dabar savo gyvenimus turi", - nuoširdžiai atsiduso pokalbio pabaigoje.
Birutės Dambrauskaitės karjera ir jos kelias į sceną
Birutė Dambrauskaitė, gimusi 1943 m. lapkričio 30 d. Papilyje, Biržų rajone, savo muzikinę karjerą pradėjo dar vaikystėje. Baigusi Vilniaus M. Čiurlionio vidurinės specialiosios muzikos mokyklos smuiko klasę, ji pakeitė kryptį į vokalą ir chorinį dirigavimą, įstodama į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1965 m. dainavo populiariuose Vilniaus restoranuose, tokiuose kaip „Dainava“, bei koncertavo estradiniame ansamblyje „Ritmas“. Jos talentą pastebėjo Odesos filharmonijos bigbendo dirigentas Jurijus Stepanovas, su kuriuo ji vėliau dirbo.
1974 m. B. Dambrauskaitė įrašė dainas muzikiniam filmui „Velnio nuotaka“, atlikdama Uršulės personažo partijas. 1993 m. režisieriaus Vytenio Pauliukaičio įkalbėta, ji sutiko pasirodyti ant didžiosios scenos Vilniaus sporto ir koncertų rūmuose, nors iki tol daugiausia dainavo mažesnėse scenose. Šis žingsnis jai atvėrė naujas galimybes, nors pati artistė pripažino, kad ilgai jautėsi lyg ir „nurašyta“ nuo didžiųjų scenų.
B. Dambrauskaitė pelnė „Šlagerių karalienės“ apdovanojimą, vaidino filme „Ar yra Venecija“ ir dalyvavo įvairiuose muzikiniuose pastatymuose. Ji taip pat ilgus metus dirbo vokalo mokytoja Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje, ugdydama jaunąją kartą.
Asmeninio gyvenimo iššūkiai: vienatvė ir šeimos ryšiai
Nors scenoje Birutė spinduliuodavo džiaugsmą ir energiją, jos asmeninis gyvenimas nebuvo lengvas. Dainininkė yra viešai kalbėjusi apie patirtą smurtą šeimoje, sudėtingus santykius su vyru, kuris, anot jos, nebuvo jai tikras draugas. Ji taip pat atvirai pasakojo apie neplanuotus nėštumus ir jų nutraukimus, motyvuodama tai profesiniais pasirinkimais ir sveikatos problemomis.
Šiuo metu Birutė gyvena viena, tačiau stengiasi neprarasti ryšio su artimaisiais. Ji dažnai bendrauja su dukra, kurią vadina rūpestinga ir artima, ir susitinka su anūkais. Vis dėlto, ji pripažįsta, kad vienatvės jausmas senatvėje tampa vis stipresnis, ir pavydi poroms, kurios kartu pasitinka senatvę.
Nepaisant visų išgyventų sunkumų, Birutė Dambrauskaitė išlieka pozityvi ir nepraranda tikėjimo gyvenimu. Jos stiprybė, atvirumas ir meilė muzikai įkvepia daugelį, o jos balsas ir dainos vis dar skamba širdyse daugybei gerbėjų.
tags: #birute #dambrauskaite #vaikai