Algirdas Amšiejus - tai vardas, dažnai skambantis kalbant apie Lietuvos bitininkystę, sodininkystę ir mokslą. Jo gyvenimo istorija - tai ne tik pasakojimas apie aistrą gamtai ir darbui, bet ir apie atkaklumą, ieškojimą ir atradimus. Nors daugelis jį pažįsta kaip bitininkystės ir sodininkystės enciklopediją, jo kelias į šias sritis nebuvo tiesus, o prasidėjo nuo visai kitokios svajonės.
Vaikystės svajonės ir meno paieškos
Daugelis linkę manyti, kad Algirdo Amšiejaus meilė bitėms ir sodams prasidėjo nuo pat vaikystės. Tačiau pats mokslų daktaras prisimena, kad būdamas vaikas, jis turėjo kitokią, ryžtingą svajonę - tapti dailininku. Svarbus autoritetas, ypač kaimo vaikui, galėjo pakeisti jo gyvenimo kryptį. Štai kaip jis pats pasakoja apie lemtingą susitikimą: „Labai daug žmogui reiškia autoritetas, ypač kaimo vaikui. Viena kultūros darbuotoja atvažiavo į kaimą statyti spektaklį, daryti savo baigiamąjį darbą. Dar ir dabar atsimenu - tai buvo spektaklis „Ką gali mergaitės“. Bet ne spektaklis man įaugo ir pats vaidinimas. Dekoracijoms pastatyti buvo pakviestas dailininkas, jam reikėjo talkos. Taip įsmeigė į širdį man durklą, kad aš po to niekuo nenorėjau būti - būsiu dailininkas.“
Šis jaunatviškas ryžtas buvo toks stiprus, kad baigęs aštuonias klases, Algirdas bandė stoti į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą. Tačiau konkursai į šią meno mokslų kalvę būdavo itin dideli - iš septyniolikos stojančiųjų priimdavo tik du. Deja, likimas tuomet nebuvo palankus, ir Algirdas Amšiejus nepateko tarp laimingųjų.
Nuo sodininkystės iki bitininkystės
Nepavykus įgyvendinti dailininko svajonės, Algirdo keliai pasisuko link tuomečio Ivano Mičiurino technikumo, kur ruošė būsimus sodininkus, daržininkus ir bitininkus. „Įsivaizduokite, gulbės plaukioja ir ten dar tave moko specialybės. Gamta man buvo viskas“, - prisimena jis. Įstojęs į technikumą, jis tapo sodininku-daržininku. Tačiau jau antrame kurse, dėl didelio bitininkų trūkumo Lietuvoje, jų grupę nuspręsta specializuoti bitininkystėje. Algirdas mokėsi labai gerai, penketukais, ir jau antrame kurse jam buvo patikėta medelyno vadovo pareiga.
Būtent šiame technikume Algirdo Amšiejaus gyvenime atsirado ne tik bitininkystė, bet ir būsima žmona Dalia, kuri taip pat ten krimto mokslus.
Šeima ir darbas rankose
Algirdas Amšiejus save laiko seno sukirpimo žmogumi, kuris nuo mažens įsiklausydavo į vyresniųjų patarimus. Vienas iš tokių patarimų buvo rinktis stiprią žmoną. „Ji buvo labai greita“, - apie Dalią sako jis. Jis pats visada bendraudavo su vyresniais žmonėmis, neturi vienmečių draugų, visi jo draugai yra 10-15 metų vyresni. „Man kažkada buvo sakę tokį dalyką: žiūrėk, kad moteris būtų labai stipri - tada tavo gyvenime bus ramstis. Man labai patinka stiprūs žmonės“, - teigia jis.
Nors su Dalia po kelerių metų minės penkiasdešimt metų bendro gyvenimo sukaktį, Algirdas prisipažįsta, kad iki šiol gerai nepažįsta savo antrosios pusės. „Aš turiu tokią patarlę: bičių ir moters iki pat mirties nepažinsi. Įdomu tyrinėti ir bites, ir moteris“, - juokauja jis. Jiedu draugavo penkerius metus. Dalia, baigusi technikumą (sodininkė-daržininkė su bitininkystės specializacija), išvažiavo dirbti bitininke į Kelmės rajoną. Algirdo atostogos ir laisvos dienos dažniausiai būdavo praleidžiamos Kelmėje, kur jis padėdavo žmonai bitininkauti. Susituokus, Dalia persikėlė į Kauną ir metė bitininkystę, nes atsirado vaikai.
Sukūrę šeimą, Algirdas ir Dalia kartu užsiėmė sodininkyste ir daržininkyste. Algirdas nuolat ieškojo naujų verslų, kad užtikrintų šeimai viską, ko reikia. Jis prisimena, kad jų erdvaus namo statybai teko daug plušėti ir vaikams. Nuo mažumės jie buvo pratinti prie darbo. „Aš nesakau, kad neduodavau pinigų, kad aš skriaga“, - sako jis. Pavyzdžiui, sūnui panorėjus firminių kedų, Algirdui teko ieškoti būdų, kaip uždirbti. Jis augino tonas svogūnų, laikė vištas, pardavinėjo kiaušinius, kad surinktų pinigų. Net sugalvodavo „nesąmoningų verslų“, kad tik uždirbtų. Jo vaikai taip pat dirbo: „Ne indus plovė, valė, ne - tai priklauso. Rožių akiavimas, skuduriuku nuvalydavo visus kaklelius, kad nebūtų žemių, ravėjimas, pikiavimas… Keliais eidavome, bet pasidarydavome. Kiekvieną penktadienį mokėdavau atlyginimą“, - pasakoja Algirdas.
Dėstytojavimas ir praktinės žinios
Įgytos žinios, dirbant su tėvais soduose ir daržuose nuo mažumės, nenuėjo veltui. Amšiejų vaikai perėmė tėvų žinias ir puikiai išmano ūkio reikalus. Sūnus Rokas net perėmė medelyno valdymą, todėl Algirdas gali ramiai skirti laiką savo mėgstamoms veikloms, tarp kurių - dėstytojavimas Aleksandro Stulginskio universitete, kur jis studentams dėsto bitininkystės paslapčių.
Savo dėstymo metode Algirdas Amšiejus yra grynas praktikas: „Aš esu praktikas, niekada neskaitau iš užrašų, knygų - aš rodau, bet labai retai naudojuosi multimedija. Šiandien kartais net piktumas ima. Koks tu dėstytojas, jeigu be elektros negali vesti paskaitos? Mane tai pykdo, man taip netinka - mano visos paskaitos galvoje.“ Jis daug rašo ant lentos, kartais studentai juokiasi, kad jis būna visas kreiduotas. Jis kritikuoja dėstytojus, kurie tik kopijuoja knygas, sakydamas, kad studentas pats gali nusikopijuoti. Vietoj to, jis siūlo studentams tiesiog pasakyti, kuriuos puslapius perskaityti, o pačiam pakalbėti apie svarbesnius dalykus. Jo paskaitose daug kalbama apie gamtą, bites, jų reikšmę. Ypač studentams patinka, kai jis pasakoja apie bičių „seksą“, paaiškindamas augalų dauginimosi procesus.
Bitininkystės paslaptys ir požiūris į medų
Algirdas Amšiejus, dažnai vadinamas vaikščiojančia sodininkystės ir bitininkystės enciklopedija, gali valandų valandas pasakoti apie bites ir medų. Jis turi gana griežtą nuomonę apie medaus vartojimą: „Mes nemokame valgyti medaus. Jį reikia ne nuryti ar nugerti - tada bus kaip angliavandenis, suteiks energijos. Medus, visų pirma, yra mineralų nešėjas. Jis kraujyje turi padaryti mikromasažą. Ir medų reikia čiulpti, kuo ilgiau jį išlaikyti burnos ertmėje.“ Jis pataria vaistus užsigerti meduotu vandeniu, o ne vandeniu su medumi, ir palaikyti burnoje. Jei skauda galvą, jis siūlo nevalgyti medaus ir užgerti vandeniu, o lėtai jį sučiulpti. „Sulaižė, dar penkios minutės ir nustojo galva skaudėti. Užtai, kad jis pravalė kraujagysles, išjudino kraują.“ Jis taip pat perspėja, kad negalima gerti šalto vandens, jei suvartota daug medaus.
Algirdas atkreipia dėmesį ir į kitus bičių produktus: žiedadulkes, bičių duonelę bei pienelį. Pastarasis, anot jo, nors ir nėra itin vertinamas Lietuvoje, galėtų ženkliai pagerinti imunitetą, ypač šiuo metu, kai siaučia virusai. „Toks vokiečių terapeutas labai gražiai pasakė: žmogaus organizmas - tai spinta su daug daug stalčiukų… O vartojant bičių pienelį ar bičių produktus, jie sudėlioja stalčiukus taip, kaip reikia…“
Jis pabrėžia natūralių produktų svarbą: „Aš mėgstu, kai mėsa kvepia mėsa, nes kai ją verdi ir nejauti kambaryje mėsos kvapo - tai ne mėsa. Rinktis kuo natūralesnius produktus - tai vienas iš pagrindinių dalykų. Žmogus vartodamas sintetinį, perdirbtą maistą negali sukurti geros imuninės sistemos, kad būtų stiprus.“
Bitininkystės modernėjimas
Algirdas Amšiejus bitininkauja jau keturis dešimtmečius, tris iš jų - savo patobulintuose daugiaaukščiuose bedugniuose aviliuose. Jis pastebi, kad bitininkystė labai modernėja: „Pavyzdžiui, iki rugsėjo 1 dienos kas vakarą į telefoną gaudavau žinutes, kiek bitės prinešė medaus skirtinguose aviliuose… Modernėjimas yra beprotiškas.“ Jis mini naujus, automatizuotus medaus sukimus, kurie leidžia per kelias minutes išsukti medų iš vieno avilio, nors anksčiau tai užtrukdavo pusvalandį. Tai leidžia sumažinti savikainą ir greičiau parduoti medų dideliais kiekiais.
Algirdo Amšiejaus mintys apie bites
Darbštumas yra viena iš pagrindinių bičių savybių, tačiau Algirdas Amšiejus pastebi, kad bitės dirba labai daug ir nepasinaudoja pačios pagamintu medumi: „Bitė dirba labai daug. Bitė neša nektarą, gamina medų ir numiršta. Kuo bitės turi daugiau medaus, tuo toliau skrenda ir tuo geresnė bičių karta užauga. Vadinasi, ne badu marinta.“ Jis teigia, kad didžiausias malonumas jam yra medituoti prie avilio ir stebėti bičių harmoniją.
Jis taip pat pastebi bičių bendravimo subtilybes, pavyzdžiui, skirtingus „šokius“ nešant nektarą ar pikį. Šiuos procesus galima stebėti tik stikliniame avilyje. „Sėdėdamas prie avilio matai tik išorę, o šokis ir komunikacija vyksta ant korio. Tada kitos bitės prieina prie šokančios bitės, nugraužia nuo kojų pikį ir eina padėti ten, kur reikia - rėmelį sutvarkyti, ar kokią skylę užtaisyti.“
Šeimos pavyzdys ir gyvenimo partnerio pasirinkimas
Algirdas Amšiejus, vadovaudamasis patarimu rinktis stiprią žmoną, pasirinko Dalią, kurią apibūdina kaip morališkai ir dvasiškai stiprią moterį, šeimos ašį. Savo vaikams renkantis gyvenimo partnerius jis nesikiša: „Jie turėjo pavyzdį, matė ir rinkosi patys. Esu nusistatęs, kad čia jų reikalai ir jų gyvenimai, aš nesikišu.“
Broliai Amšiejai ir Dzūkijos šaknys
Bene garsiausi Lietuvos bitininkai broliai Juozas ir Algirdas Amšiejai išmintį perėmė iš savo senolio, patyrusio Dzūkijos medaus kopinėtojo. Šis vaikystės mokymasis buvo toks gilus, kad abu broliai pasirinko profesijas pagal pomėgį - tapo profesionaliais bitininkais. Juozas Amšiejus, kadaise ieškojęs laimės kitur, galiausiai grįžo į Dzūkiją, kur rado savo pašaukimą.
Įžvalgos apie bičių produktų naudą
Algirdas Amšiejus, bitininkaujantis nuo vaikystės ir moksliškai tyrinėjantis bites pusę amžiaus, teigia, kad bičių produktai yra itin svarbūs jo sveikatai. „Jeigu ne bičių produktai, nežinau, ar toks sveikas ir drūtas būčiau sulaukęs beveik septyniasdešimties. Iki šiol dirbu po šešiolika valandų per dieną.“ Jis mini, kad apiterapija (gydymas bičių produktais) jau pripažinta kaip viena iš medicinos šakų.
Jis ypač išskiria bičių pienelį, vadindamas jį „jaunystės eliksyru“ dėl jame esančios 10-hidroksi-2-deceno (10-HDA) rūgšties, stipriausio antioksidanto. Jis pasakoja apie atvejus, kai bičių pienelis padėjo jo mamai pasveikti nuo skrandžio vėžio ir kitam žmogui, sergančiam prostatos vėžiu. Tačiau jis pabrėžia, kad bičių produktai yra imunomoduliatoriai, padedantys organizmui kovoti pačiam, o bičių pikis (propolis) yra natūralus antibiotikas.
Bičių svarba pasauliui
Algirdas Amšiejus pritaria Albertui Einšteino minčiai, kad be bičių žmonijai neliktų daug laiko: „Po penkerių metų ir mūsų nebeliktų.“ Jis aiškina, kad žmogus be bičių, turėdamas tik vienos rūšies maisto, taptų silpnas ir pažeidžiamas. Jis pateikia pavyzdį iš Kalifornijos, kur dėl cheminių medžiagų išnaikinus vabzdžius, migdolų augintojai moka didelius pinigus bitininkams, kad šie atvežtų bites apdulkinti jų augalus, nes be bičių migdolai nesimezga. „Žmogus be bičių gal kurį laiką ir išliktų, bet turėdamas tik vienos rūšies maisto taptų labai silpnas, lengvai pažeidžiamas virusų ir bakterijų.“
Algirdo Amšiejaus požiūris į maistą ir sveikatą
Docentas Algirdas Amšiejus, daugelio pažįstamas kaip charizmatiškas sodininkas profesionalas ir viešųjų patarimų nestokojantis žmogus, pabrėžia gamtos svarbą žmogaus sveikatai. Jis įsitikinęs, kad visko, ko mums reikia, galima rasti gamtoje ir užsiauginti patiems, svarbiausia - žinoti, kaip teisingai vartoti.
Sveikatos ir energijos trykštantis gamtos mokslų daktaras kasdien valgo vaisius bei daržoves, kurias užsiaugina savo ūkyje, taip užtikrindamas, kad organizme netrūktų antioksidantų ir fitocheminių medžiagų. „Mes jau, ko gero, sulaukėme tokio amžiaus, ir turime uždirbę tiek pinigų, kad galime sau leisti užsiauginti maistą. Vienas iš brangiausių dalykų - auginti sau maistą.“ Jis atkreipia dėmesį į tai, kad dalį vaisių reikėtų neplauti, kad organizmas gautų naudingų mikrobiologinių procesų ir mokytųsi kovoti.
Jis taip pat pabrėžia maisto spalvos ir kiekio svarbą, siūlydamas vartoti natūralius papildus iš daržovių ir vaisių, jei nepavyksta suvalgyti reikiamo kiekio naudingo maisto. „Mes esame linkę valgyti per mažai žalios spalvos produktų, o tai nėra geras dalykas.“
Profesorė Nijolė Savickienė papildo, kad daržovės, turinčios įvairiaspalvį paviršių, kaupia daug polifenolinių medžiagų, kurios puikiai sąveikauja su žmogaus žarnynu ir užtikrina darnią organizmo veiklą bei atsparumą ligoms. Tačiau ji nerimauja dėl pramoniniu būdu užaugintų daržovių kokybės, nes jose reikiamų medžiagų - antioksidantų, polifenolių - kur kas mažiau.
Gastroenterologas profesorius Jonas Valantinas akcentuoja šiuolaikinės medicinos dėmesį žarnyno mikrobiotos sveikatai, nes būtent plonasis žarnynas lemia maisto medžiagų pasisavinimą, o storojoje žarnoje esantys mikrobai lemia mūsų imunitetą ir sveikatą.
Brolių Amšiejų palikimas ir Dzūkijos šaknys
Bene garsiausi Lietuvos bitininkai broliai Juozas ir Algirdas Amšiejai išmintį perėmė iš savo senolio, patyrusio Dzūkijos medaus kopinėtojo. Vaikystės pamokos buvo tokios gilios, kad abu broliai pasirinko profesijas pagal pomėgį - tapo profesionaliais bitininkais. Juozas, ilgą laiką ieškojęs laimės kitur, galiausiai grįžo į Dzūkiją, kur rado savo pašaukimą ir dabar yra žinomas sodininkas. Jo sodai užima 12 hektarų, jis augina įvairiausias vaismedžių veisles, kuriomis dosniai dalijasi su pirkėjais, negailėdamas patarimų.
Išmintis iš bičių: Algirdo Amšiejaus pasakojimai
Algirdas Amšiejus, bičių pasaulį tyrinėjantis beveik pusę amžiaus, vis dar atranda naujų mįslių. Jis prisimena savo vaikystę, kai augindavo kamanes, svajodamas apie medų, bet rasdavo tik „kirminukus“ - kamanėlių perus. Tik vėliau suprato, kad sunaikino ne kirmėles, o būsimas kamanes. Jo meilė bitėms sustiprėjo, kai senelis leido jam prižiūrėti bičių spiečių.
Baigęs mokslus, Algirdas pasirinko dirbti paprastu bitininku Žemės ūkio akademijos mokomajame ūkyje, vengdamas galimo prasigėrimo tarp kaimų. Jis pabrėžia, kad bitininkystė yra jo stichija, nes kasdien jame atranda kažką naujo. Jis kartoja savo patarlę: „Bičių kaip ir moters - iki mirties nepažinsi.“ Jis žavisi bitėmis kaip „superorganizmu“, gebančiu atlikti neįtikėtinus dalykus, pavyzdžiui, bendrauti per šokius, už kuriuos Karlas Ritteris von Frischas gavo Nobelio premiją. Jis netgi teigia, kad bitės galvoja.
Algirdas Amšiejus taip pat prisimena klaidas, padarytas sovietmečiu, kai buvo propaguojamos Kaukazo bitės, nepritaikytos vietiniams raudoniesiems dobilams. Dabar jis prisideda prie pastangų atkurti Lietuvos tamsiąją bitę. Jis kritikuoja ir moderniąją mokslo sistemą, kuri, jo manymu, skatina publikacijų kiekybę, o ne kokybę.
Jo vaikai taip pat pasirinko skirtingus kelius: dukra Laura skaito paskaitas apie apiterapiją, kita dukra Aistė kuria tepalus su bičių vašku, o sūnus Rokas perėmė medelyno valdymą. Algirdas didžiuojasi, kad jo anūkas nori būti biologas, tikėdamasis tęsėjo.
Jis dar kartą pabrėžia bičių produktų naudą: „Navikai, tuberkuliozė, plaučių, psichikos ligos, depresinės ir suicidinės nuotaikos, antrojo tipo cukrinis diabetas - su daugybe tokių ligų kovoti padeda bičių produktai.“ Jis dar kartą primena apie medaus čiulpimo svarbą galvos skausmo malšinimui ir kraujagyslių pravalymui.
Galiausiai, Algirdas Amšiejus tvirtai tiki gamtos galia ir sveika mityba, kurią palaiko savo paties užaugintu maistu. Jis ragina žmones džiaugtis maistu, kurį jie valgo, ir rinktis natūralius produktus, kad jų organizmas būtų stiprus ir atsparus ligoms.