Agresyvus Vaikas Darželyje: Kaip Padėti Tėvams?

Prasidėjus naujiems mokslo metams, tėvai susiduria su įvairiais iššūkiais, susijusiais su vaikų adaptacija darželyje. Vieniems rūpi mokslo rezultatai, kitiems - užimtumas būreliuose, tačiau daliai tėvų didžiausią nerimą kelia vaiko elgesys su aplinkiniais. Agresyvus elgesys ikimokyklinio ugdymo įstaigose yra aktuali problema, reikalaujanti dėmesio ir supratimo. Šiame straipsnyje aptarsime agresijos priežastis, galimus sprendimo būdus ir prevencines priemones, kurios padės vaikams išmokti valdyti savo emocijas ir konstruktyviai bendrauti su kitais.

Kas yra agresija ir kodėl ji pasireiškia?

Agresija - tai instinktyvi elgesio forma, būdinga kiekvienam žmogui, kurios esminis tikslas - savisauga. Svarbu suprasti, kad agresija savaime nėra blogis, tačiau netinkamai išreikšta ji gali sukelti problemų. Tėvai turėtų atsiminti, kad nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan. Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis.

Vaikų psichologė V. Pilipuitienė pastebi, kad su situacija, kai maži vaikai kandžiojasi, jai teko susidurti, kai jos vaikai lankė lopšelį - jiems buvo 2-3 metai. Jos vaikas buvo tas, kuriam įkando, ir ryškiai matėsi apvali įkandimo žymė ant rankos. Nors šiuo atveju kandžiojimosi problema liovėsi, kai kuriems vaikams, pasak specialistės, ją išspręsti sunkiau. Tai, ar vaikas yra linkęs kandžiotis, priklauso nuo jo amžiaus. Su tokia problema dažniau susiduria tėvai, kurie augina kūdikius arba vaikus iki 3 metų, o vyresniems tai pasitaiko rečiau, nes jie išmoksta savikontrolės ir kitų būdų problemoms spręsti.

Tačiau kai tai atsitinka pirmą kartą, tėvai būna šokiruoti ir ima klausti savęs, kodėl jų iki šiol paklusnus vaikas galėjo taip netinkamai pasielgti. „Dažnai nuskriausto vaiko tėvai skuba „skriaudėjui“ priskirti netinkamo elgesio motyvą - „jis nori neklausyti, būti svarbus“, „jam vienodai, kai kitam skauda“. Tačiau, patikėkite, vaikai nenori būti agresyvūs“, - tikina psichologė.

Už tokio elgesio slypi gilesnės psichologinės problemos: „Dažnai vaikas, kuris kandžiojasi, jaučia liūdesį, gali būti išsigandęs arba vienišas. Aišku, tokių situacijų liudininkai man paprieštarautų, sakydami, kad „jau tikrai tuo momentu, kai vaikas kanda jis neatrodo nei liūdnas, nei išsigandęs“. Ir tai yra tiesa, neatrodo. Bet būtent po jo agresyviu elgesiu ir slepiasi vaiko baimės.“ Vaikas tuo metu gali jausti, kad jo niekas nesupranta, juo niekas nesirūpina, kad jis nereikalingas. „Jeigu įdėmiai stebėsite vaiką, būtinai įsitikinsite, kad kelias sekundes prieš jam puolant skriausti, tokio jausmo išraiška prašmėžuos vaiko veide. Vaikai gali jaustis vieniši ir izoliuoti, net ir turėdami mylinčius tėvus. Tai gali būti tam tikros situacijos, epizodai“, - įsitikinusi psichologė.

Nors dažniau su kandžiojimo problema susiduria mažesnių vaikų tėvai, toks elgesys gali pasitaikyti ir vyresniems, o tuomet verta dar labiau sunerimti. „Toks elgesys gali įsitvirtinti, būti varginantis ir žalingas. Siekiant vyresniam vaikui padėti susitvarkyti su agresyviu elgesiu, būtina suteikti jam šiltą, saugų ryšį, kuriame jis nejaus nerimo, kad bus kritikuojamas, nesuprastas, gėdinamas. Tik tuomet vaikas atvirai parodys savo jausmus. Įsiklausymas ir supratingumas padeda išgydyti skausmą. Suaugęs gali užtikrinti saugumą ir suteikti laiko, kuris būtinas, vaikui patiriančiam baimę ir norinčiam nuo jos išsivaduoti“, - sako specialistė.

Agresijos priežastys darželyje

Logopedė metodininkė Kristina Šulskytė, dirbanti darželyje, pastebi, kad bet koks vaiko elgesio ir emocijų pokytis turi priežastis. „Reikia aiškintis, kada vaikas pradėjo kandžiotis, kas keičiasi (keitėsi) vaiko aplinkoje, šeimoje. Vaikai dažnai nemoka išreikšti savo jausmų, todėl save, savo būseną gali reikšti kandimu, mušimusi, vyresni dar ir tyčiotis pradeda, užgaulioti žodžiais“, - sako specialistė.

Kitos galimos agresijos priežastys darželyje:

• Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka: Vaikui nauja aplinka gali atrodyti grėsminga, todėl jis jaučiasi nesaugus. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą. Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam.
• Draudimai ir ribojimai: Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais. Tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos. Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t. y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
• Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę: Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Vaikai tampa piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja.
• Emocijų valdymo sunkumai: Maži vaikai dar tik mokosi tinkamai išreikšti pyktį.
• Frustracija ir stresas: Nauja aplinka, per didelis triukšmas ar socialiniai iššūkiai gali sukelti agresiją.
• Dėmesio siekimas: Jei vaikas nesulaukia pakankamai dėmesio, jis gali elgtis netinkamai, kad jį gautų.
• Imitacija: Vaikai dažnai mokosi stebėdami suaugusiuosius ar kitus vaikus.
• Poreikis apsiginti: Jei vaikas jaučiasi nesaugus, jis gali naudoti agresiją kaip būdą apsisaugoti.
• Išmoktas elgesys: Tai reakcijų rodymo įprotis, susiformavęs priklausomai nuo to, kaip jo artima aplinka įprastai reaguoja į stipresnes emocijas (pyktį, liūdesį, nepasitenkinimą ir pan.). Jei į stiprią vaiko emociją atsakoma dar stipresne suaugusio emocija, vaikas to natūraliai mokosi. Jei vaiko emocijos paneigiamos, ar net už jas yra gėdinamas, vaikas išmoksta impulsus užgniaužti, bet tik iki tam tikros ribos. Susikaupusios, neįvardintos, nesuvoktos emocijos prasiveržia visa jėga ir dažnai pačiu netinkamiausiu metu.
• Smurtinio elgesio stebėjimas: Smurtinio elgesio stebėjimas, pavyzdžiui, ekranuose, taip pat skatina agresyvų vaikų elgesį. Per anksti vaikų pamatyti intensyvūs veiksmo filmai apie superherojus, fantastines būtybes gali sukelti nerimastingas būsenas. Nerimas yra būsena, po kuria slepiasi neišreikšti jausmai, baimė, kuri yra neįvardinta.
• Ribų tikrinimas: Kai vaikai muša tėvus, jie taip bando ribas, tikrina, koks elgesys yra tinkamas. Dar nemokėdamas verbaliai komunikuoti, vaikas naudoja savo kūną išraiškai.
• Fizinės bausmės: Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atvejais be išimties.
• Paslapčių buvimas: Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“.

K. Šulskytė sako, kad apie netinkamą vaiko elgesį jo tėvams gali pranešti ir auklėtojai, ir kitų vaikų tėvai. Kiti vaikai, sako K. Šulskytė, dažnai besikandžiojančių vaikų šalinasi, tačiau tai tik jų bandymas atkreipti į save dėmesį. „Galbūt jis nemoka paprašyti priimti draugauti ir daro tai, kas tikrai atkreips kitų dėmesį. Jei šeimoje - gal pavydi tėvų dėmesio, kurį jie skiria broliams, seserims, o jis jaučiasi pamirštas. Tokį elgesį reikia keisti ir, žinoma, sudrausminti“, - įsitikinusi K. Šulskytė. Ji teigia, kad konfliktinėse situacijose vaikai atskiriami vieni nuo kitų, o nurimus emocijoms aiškinamasi, kodėl taip nutiko. „Būtina paaiškinti, kad kitam skauda, mokyti išsakyti žodžiais, kas jam yra: kalbėtis apie savo būseną, tegu išsipasakoja, o ne skriaudžia kitus. Reikia vaikui teikti pagalbą, o ne tėvus kiršinti vienus su kitais, arba kaltinti auklėtojas, kad neužtikrina drausmės. Vieni kitus kaltinti ima ir tėvai. Į psichologą kreiptis reikia tuomet, jei vaiko elgesys nesikeičia ir dar gal net blogėja. Reikia vaikui gilesnės pagalbos, gal net ir šeimai. Tada jau specialistas giliai aiškinasi, gal vaikas pervargsta, šeimoje netinkamas režimas, vaikas turi lėtinių, neurologinių ligų“, - sako K. Šulskytė.

V. Pilipuitienės teigimu, priežasčių, dėl kurių vaikas kandžiojasi, gali būti įvairių. Kūdikiai kandžiotis gali dėl to, kad jiems dygsta dantys arba jie tikrina priežasties - pasekmės ryšį, nori išsiaiškinti kito reakciją į jo veiksmą. Tačiau kandžiojimas gali būti ir būdas išreikšti savo poreikius bei norus, tokius, kaip alkis ir nuovargis. „Vaikams, kurie dar nemoka kalbėti arba kalba neaiškiai, tai gali būti būdas išreikšti savo sudėtingus jausmus, pavyzdžiui, nusivylimą, pyktį, baimę ar pasimetimą, kai jiems per daug neaiškumo“, - sako V. Pilipuitienė.

Kaip elgtis tėvams, kai vaikas agresyvus?

Tad kaip elgtis tėvams, kai jie mato ar tiesiogiai patiria vaiko agresiją? Ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitą? Kaip užbėgti už akių agresyvaus elgesio atsiradimui?

Kaip padėti vaikui?

• Išlikite ramūs ir nuoseklūs: Kai vaikas elgiasi agresyviai, svarbu nešaukti ir nebausti jo griežtai. Geriau paaiškinti, kodėl toks elgesys netinkamas ir parodyti, kaip jis galėtų išreikšti savo jausmus kitaip. Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
• Mokykite emocijų valdymo: Padėkite vaikui suprasti ir įvardyti savo emocijas. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Atrodo, kad esi piktas. Gal norėtum pasakyti, kas tave supykdė?” Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti.
• Skatinkite pozityvų elgesį: Pastebėkite ir pagirkite vaiką už gerą elgesį. Tai gali padėti jam suprasti, kad jis gali gauti dėmesį ne tik elgdamasis agresyviai. Nesakykite „gera mergaitė“ ar „šaunuolis“. Vaikai dažnai nekreipia į tai dėmesio.
• Nustatykite aiškias ribas: Vaikui reikia aiškiai suprasti, kas yra priimtina, o kas ne. Pavyzdžiui: „Negalima mušti kitų vaikų. Jei esi piktas, gali pasakyti žodžiais.“ Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus. Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį.
• Ieškokite agresijos priežasčių: Jei vaikas dažnai elgiasi agresyviai, bandykite suprasti, kas jį sukelia. Ar jis jaučiasi pavargęs? Ar turi problemų bendraudamas su kitais vaikais? Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs.
• Padidinkite vaiko savarankiškumą: Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką? Būna, kad tėvai duoda vaikui dienpinigių, kad mokykloje jis nusipirktų ko nors užkąsti, o po to bara, kai šis prisipažįsta nusipirkęs čipsų… Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi. Dar prastesnes pasekmes turi situacijos, kai vaikas nuoširdžiai prisipažįsta ir už tai tėvų būna nubaustas: išbartas ar pan. Ateityje jis šios „klaidos“ nekartoja ir pasistengia tėvams pasakyti tai, ką jie nori išgirsti, tačiau nebūtinai tai būna tiesa. O tada tėvai stebisi, kodėl jų vaikas meluoja. Reikia prisiminti, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos…
• Sukurkite saugią aplinką: Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save.
• Būkite pozityvūs: Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai. Pavyzdžiui: „Šiandien kolega mane darbe apšaukė. Buvo nemalonu klausytis. Iš pradžių supykau. Po to pagalvojau, kažin kodėl jis taip elgėsi? Gal namuose susipyko su žmona? Gal jam šiaip kas nepasisekė?
• Skirkite dėmesio: Negalima vaiko įžeidinėti ir kitaip menkinti jo nuomonę. Jeigu vaikas prašo dėmesio, o jūs tuo metu esate užsiėmę, nereikia ant jo dėl to pykti. Tuo labiau, kad iš tiesų juk pykstate ant savęs, jog esate apsikrovę darbais, o ne ant vaiko, kad jis nori jūsų meilės… Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite.
• Būkite pavyzdžiu: Kritiškai pažvelkite į save ir kitus šeimos narius - ar visi kontroliuoja savo agresiją? Juk vaikai gerai moka kopijuoti mūsų pačių elgesį. Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis.
• Reaguokite tinkamai į pyktį: Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti apie tai, kaip kitaip jis galėjo „paprašyti šokolado“, „susitarti dėl ėjimo į lauką ar žaidimo kompiuteriu. Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta).
• Aptarkite neigiamas situacijas: Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą.
• Užtikrinkite užimtumą: Pagalvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Yra buvęs atvejis, kai mažasis „agresorius“, nuvestas į karate užsiėmimą, pirmiausiai puolė prie salėje esančios bokso „kriaušės“ ir tiek „dirbo“, kad vakare nebuvo jokių minčių apie peštynes su broliu.
• Išklausykite vaiko nuomonę: Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.
• Pasitelkite terapiją: Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.
• Spręskite santykių problemas: Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei tėvai diena iš dienos pešasi tarpusavyje, vaikas ima baimintis būti namuose ir nerimauja dėl tokių barnių pasekmių. Taip pat nereikėtų manyti, kad slepiami barniai vaikams yra „nematomi“. Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ visvien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.
• Nekaltinkite vieni kitų: Dažnai tenka girdėti tėvus nuogąstaujant, jog vaiką sugadino darželis, mokykla, blogas draugas. Taip tėveliai bando apsiginti nuo kaltinimų, esą jie nemokėjo tinkamai auklėti vaiko. Iš tiesų agresyvus elgesys daugeliu atvejų yra išmoktas reagavimo į stresą būdas, tačiau tokio elgesio „mokytojų“ taip pat, kaip ir priežasčių, yra ne vienas.

V. Pilipuitienės teigimu, vaikui gali padėti jo tėvai ir auklėtojai: „Labai gerai, kai tėvai ir auklėtojai susivienija ir kartu stebi vaiką, bando suprasti priežastį ir kuria pagalbos planą. Tėvams arba auklėtojams reikėtų sureaguoti, kai toks elgesys įvyksta pirmą kartą.“ Ji sako, kad svarbu turėti adekvačius lūkesčius vaikui - jei kandžiojasi jūsų kūdikis, jis tiesiog taip bando susipažinti su pasauliu. „Tėveliai tiesiog turėtų mokyti vaiką, ką galima kandžioti, o ko negalima. Vaikui ėmus kandžioti kitą vaiką, svarbu išlikti ramiems, švelniai sustabdyti jį ir tvirtai pasakyti: „Ne, kandžiotis negalima!“. Paaiškinti, kad kandant kitam skauda“, - pataria V. Pilipuitienė. Specialistė tikina, kad praktikoje pasitaiko ir keistų atvejų, kai tėvai jiems įkandusiam vaikui bando kąsti atgal, tačiau to daryti griežtai nereikėtų: „Tai tas pats, kas mušant vaiką jį mokyti, kad muštis negalima. Jei taip elgsitės, vaikui atrodys, kad tai normalu, nes „net ir mama supykusi kanda“. Apskritai, reaguojant į vaiko kandžiojimąsi svarbu išlikti kiek įmanoma ramesniems ir nesikarščiuoti: rėkimas ant vaiko tikrai nepadės.“

Ką daryti, jei vaikas agresyvus darželyje?

• Bendradarbiaukite su darželio personalu: Jie gali padėti stebėti situaciją ir pasiūlyti sprendimus. Kalbėkitės apie tai, kaip elgtis, jei vaikas agresyviai reaguoja į tam tikras situacijas.

Ką daryti, jei agresyvus elgesys nesikeičia?

Kada reikalinga specialisto pagalba?

Kartais susiduriame su itin agresyviu vaikų elgesiu, kurio tėvams nepavyksta sustabdyti jokiomis pedagoginėmis priemonėmis - vaikas nereaguoja nei į bausmes, nei į pagalbą, nei į aiškinimus. Toks vaiko agresyvumas gali rodyti rimtus psichikos ar pažintinės raidos sutrikimus, pavyzdžiui, hiperaktyvumo sindromą, autizmą, šizofreniją. Taip pat tai gali būti vaiko reakcija į patirtą stiprią traumą - fizinį ar seksualinį smurtą, staigų išgąstį. Tokiais atvejais reikalinga psichiatro konsultacija, psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Specialistas padeda nustatyti sutrikimą, pritaikyti medikamentinį, pedagoginį bei terapinį gydymą. Psichologai vaikus moko pažinti savo pyktį, su jais aptaria pyktį sukeliančias situacijas, kūno pojūčius, per kuriuos jis pasireiškia, moko tinkamai išreikšti savo pyktį, nusiraminti.

V. Pilipuitienė sako, kad į specialistus kreiptis reikėtų tuomet, jei vaiko elgesys negerėja. „Kandžiojimas yra įprastas kūdikiams ir 3-4 metų vaikams jis turėtų išnykti. Bet jeigu jūsų vaikas vyresnis ir jau išbandyti įvairūs būdai pakoreguoti vaiko elgesį, o atrodo, kad situacija tik blogėja, gali būti, kad vaikas turi rimtesnių emocinių sunkumų. Taigi, tokiu atveju ypač svarbu kreiptis pagalbos į specialistus“, - perspėja ji.

Kaip darželis turėtų reaguoti į agresyvų vaiko elgesį?

Idealiu atveju, pastebėjus netinkamą elgesį, privaloma reaguoti kuo greičiau, pirmiausia padedant vaikui pažinti savo emocijas, jas įvardinti ir pasirinkti tinkamą emocijų išreiškimo būdą. Vėliau tokiems vaikams reikėtų suteikti galimybę būti draugiškoje, saugioje ir palaikančioje aplinkoje. Ne mažiau svarbu dirbti ir su kitais klasės vaikais bei darželio ar mokyklos bendruomene: klasėje turėtų būti įvestos aiškios elgesio taisyklės, mokoma suprasti agresyvių vaikų elgesį, įvardijami tinkami reagavimo būdai. Galiausiai, bendrų susirinkimų metu derėtų inicijuoti pokalbius ne apie tai, kaip pašalinti tokius vaikus iš ugdymo įstaigos, o apie tai, kaip jiems/jų šeimoms būtų galima padėti.

Tėvų vaidmuo sprendžiant agresyvaus elgesio problemas darželyje

Svarbu, kad tėvai suprastų, jog vaiko agresija dažnai yra pagalbos šauksmas. Reikėtų stengtis suprasti vaiko jausmus ir poreikius, o ne tik reaguoti į jo netinkamą elgesį. Šeimoje atsiradus mažyliui kyla klausimų, į kuriuos nepaprasta rasti atsakymų: kaip vaiką auklėti ir kaip elgtis, kai jis elgiasi netinkamai? Labai dažnai tėvai susiduria su mažų vaikų neklusnumu, prieštaravimais, agresija, pykčiu ir pan. Nėra amžiaus ribų, kuomet reikėtų pradėti mokyti vaikučius tinkamai elgtis. Kai pastebime netinkamą vaiko elgesį, tuomet savo atgaliniu ryšiu vertėtų pradėti mokyti vaiką. Vaikai visuomet nori mums kažką pasakyti savo netinkamu elgesiu. Ir mūsų, kaip tėvų pareiga suprasti žinutę, kurią mums siunčia vaikas. Temperamentas būna paveldimas, tačiau netinkamas elgesys, principai būna išmokti augant. Dažniausiai vaikučiai mokosi stebėdami aplinką - matydami, kaip aplinkiniai reaguoja į jų netinkamą elgesį, ar gali šiais būdais pasiekti savo tikslų. Stebėdami ir bendraudami su vaikučiais mes paprastai patys tą pastebime. Ir kiekvieno vaiko netinkamas elgesys gali skirtingai pasireikšti - vienas vaikas gali būti labai neklusnus, kitas pratrūkti pykčiu, dar kiti nuolat triukšmauti, mušti kitus, atsikalbinėti ir pan.

Į šį klausimą labai sunku atsakyti apibendrintai, tai priklauso nuo konkrečios situacijos. Manau, kaip ir visame kame, svarbu balansas. Mama - tai tas žmogus, kuris tikrai geriausiai žino ir pažįsta savo vaiką, tad atsisakyti savo intuicijos nebūtų gerai. Tačiau yra ir kita medalio pusė, neretai mamos iš didelės meilės vaikui nepastebi galimų problemų, kurios gali įtakoti vaiko gyvenimą ateityje, nuolaidžiauja vaikui, jį palepina. Tad vėliau pastebėtas problemas būna daug sunkiau koreguoti, neretai nutinka taip, kad ir vaikas dėl išmoktų netinkamų elgesio modelių jaučiasi nelaimingas. Pastebėjus, kokių tikslų vaikas siekia savo netinkamu elgesiu, svarbu to nesuteikti, kai vaikas elgiasi netinkamai, tačiau duoti tai, kai vaikas elgiasi gerai. Pavyzdžiui, jei vaikas siekia dėmesio ašaromis, atsikalbinėjimu - nekreipti dėmesio, kai jis taip elgiasi, tačiau, kai vaikas elgiasi gerai, jį stipriai ir emocingai pagirti. Taip pat efektyvus vaiko skatinimas - elgesio lentelė. Su vaiku susitariama, ką jis gaus surinkus atitinkamą kiekį žvaigždučių (kiekis priklauso nuo netinkamo elgesio intensyvumo, vaiko amžiaus ir jo turimos kantrybės stengtis nenuleidus rankų). Tuomet kiekvieną sykį vaikui pasielgus tinkamai, jis apdovanojamas žvaigžde. Surinkus reikiamą žvaigždučių kiekį, vaikas gauna sutartą prizą. Tuomet vėl iš naujo susitariame ir renkame naujas žvaigždes. Jei vaikas reikiamų žvaigždžių nesurenka - jis sutarto prizo negauna. Labai svarbu, kad mes laikytumėmės susitarimų (nepamirštume apdovanoti vaiko) ir nenuolaidžiautume vaikui (neapdovanotume, jei vaikas nesielgė tinkamai) - taip ugdysis vaiko atsakomybė ir supratimas, jog jo paties elgesys įtakoja būsimas pasekmes. Jei vaikas gaus prizą ir nesilaikydamas mūsų susitarimo - sunkiai tikėtina, jog susiformuos tinkamas vaiko elgesys. Taip pat svarbu, jog tai, ką vaikas gauna kaip prizą, už nieką kito to negautų. Vaikui labai svarbu žinoti ribas. Taip jis jaučiasi saugesnis. Taip pat, tinkamas ugdymas padeda vaikui lengviau prisitaikyti aplinkoje, jaustis laimingu, kurti darnius ir laimingus santykius, tinkamai siekti savo tikslų. Vaiko agresija - tai žinutė suaugusiems, kad kažkas skausmingo vyksta jo gyvenime. Žinoma, agresiją reikia stabdyti, bet svarbiausia aiškintis, kodėl vaikas taip elgiasi. Patiems tėvams tai gali būti sunku padaryti, kadangi pats vaikas dažnai dar sąmoningai nesupranta savo elgesio priežasčių. Todėl, jei pastebite, jog vaikas agresyvus, reikėtų kuo anksčiau užkirsti tam kelią kreipiantis į specialistus. Fizinės bausmės, barimas ir įvairūs draudimai neduoda norimų pasekmių. Barimų dažnai vaikai neklauso. Dažnai netgi priešingai - tai dar labiau paskatina vaiko neigiamą elgesį. Draudimų taip pat dažnai neklauso, ypatingai, kai tėvų nėra šalia, taip pat tai sukuria įvairias psichologines problemas, atšaldo santykius su tėvais. Labai dažnai vaikai elgiasi netinkamai, kuomet jiems trūksta šeimoje dėmesio, jiems suprantamo patvirtinimo, kad jie yra svarbūs ir galingi. Taip pat svarbu būti stipresniu, atkaklesniu už vaiką, nenusileisti jam, kai šis netinkamu elgesiu siekia savo tikslų. Jei mes bent retkarčiais nusileisime, vaikas pajaus, kad tokiu būdu gali pasiekti ko nori, tad netinkamas elgesys tik stiprės. Tačiau labai svarbu pastebėti, kai vaikas elgiasi gerai, jį pagirti, apdovanoti jo norimu dėmesiu, daiktu ar skanėstu. Stebėkite, kokiose situacijose prasideda netinkamas vaiko elgesys, kas jam padeda nurimti. Taip pat stebėkite vaiko pasaulį, kokius skaudulius jis gali turėti. Svarbu kurti taisykles kartu su vaiku. Jei vaikas dalyvaus taisyklių kūrime - jam smagiau bus jų laikytis, nes liks mažiau priežasčių priešintis. Geriausia surašykite taisykles ant lapo, kad vaikas galėtų kiekvieną dieną jas matyti. Jei vaikui sunkiai sekasi laikytis taisyklių - naudokite elgesio lentelę. Neretai tėvai netenka kantrybės, jaučiasi pavargę, todėl ima bausti, barti vaikus arba nusileidžia ir suteikia tai, ko vaikas reikalauja netinkamu elgesiu. Nereikėtų vaiko skatinti agresija atsakyti į agresiją.

tags: #agresyvus #vaikas #darzelyje