Jungtinių Tautų (JTO) Organizacija, įsteigta 1945 metais po Antrojo pasaulinio karo, siekė išsaugoti taiką pasaulyje ir užtikrinti pagrindines žmogaus teises. Vienas iš svarbiausių jos veiklos etapų buvo 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri tapo pamatu ginant žmogaus orumą. Vėliau, siekiant ypatingai apsaugoti pačius pažeidžiamiausius visuomenės narius - vaikus, 1959 m. lapkričio 20 d. buvo priimta ir paskelbta Vaiko teisių deklaracija. Šis dokumentas, nors ir neturintis teisiškai privalomosios galios kaip konvencija, įtvirtino svarbiausius principus, kuriais remiantis siekiama užtikrinti vaikams laimingą vaikystę ir galimybes visapusiškai vystytis.
Deklaracijos atsiradimo istorija ir tikslai
1959 m. Vaiko teisių deklaracija buvo priimta atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti ypatingą apsaugą vaikams, kaip tai jau buvo nurodyta 1924 m. Ženevos deklaracijoje. JTO pripažino, kad vaikai, dėl savo fizinio ir protinio nebrandumo, reikalauja specialios globos ir rūpybos, tiek prieš gimimą, tiek ir po gimimo. Deklaracijos pagrindinis tikslas - užtikrinti, kad kiekvienas vaikas turėtų visas jo teisėms garantuoti reikalingas sąlygas, kurios leistų jam sveikai ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Siekiant šio tikslo, Deklaracija įtvirtina principą, kad vaikui turi būti garantuota ypatinga apsauga ir suteikiamos galimybės bei sąlygos sveikai ir normaliai vystytis. Tai apima ne tik tinkamą priežiūrą ir apsaugą, bet ir galimybę gauti išsilavinimą, kuris bent jau pradiniuose etapuose turi būti nemokamas ir privalomas. Vaikas privalo būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo, žiaurumo ir išnaudojimo formų. Taip pat svarbu užtikrinti, kad vaikas nebūtų diskriminuojamas dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos ar kitų aplinkybių.
Pagrindiniai Deklaracijos principai
1959 m. Vaiko teisių deklaracija, nors ir trumpa, apima daugybę svarbių principų, kurie sudaro pagrindą vaikų gerovei. Šie principai yra neatsiejamai susiję su meile ir supratimu, kurie yra būtini harmoningam vaiko vystymuisi.
Teisė į meilę ir supratimą
Vienas iš esminių Deklaracijos teiginių yra tai, kad vaikui, siekiant visapusiško ir harmoningai vystytis, reikia meilės ir supratimo. Tai pabrėžia emocinio ir psichologinio saugumo svarbą vaiko gyvenime. Vaikas neturėtų būti atskirtas nuo savo motinos, išskyrus ypatingas aplinkybes, kurios yra pagrįstos ir atitinka vaiko interesus. Šis principas akcentuoja šeimos ryšių svarbą ir poreikį išsaugoti juos, kai tik tai yra įmanoma.
Teisė į ypatingą apsaugą ir pagalbą
Deklaracija numato, kad vaikui turi būti teikiama ypatinga apsauga ir pagalba. Tai apima tiek jo paties, tiek ir jo motinos priežiūrą, įskaitant tinkamą priešgimdyminę ir pogimdymine priežiūrą. Šis principas atspindi supratimą, kad vaiko sveikata ir gerovė prasideda dar prieš gimimą ir tęsiasi visą jo gyvenimą. Valstybės ir visuomenė turi pareigą užtikrinti, kad vaikai gautų reikiamą medicininę, socialinę ir emocinę paramą.
Teisė į visavertį gyvenimą
Vaikas turi teisę į visavertį ir visavertį gyvenimą. Tai reiškia, kad jam turi būti suteiktos visos galimybės augti ir vystytis, realizuoti savo potencialą. Jis turi turėti teisę į žaidimus, poilsį ir laisvalaikį, kurie yra būtini jo fizinei ir psichinei sveikatai. Taip pat vaikas turi būti apsaugotas nuo visų formų išnaudojimo, prievartos ar nepriežiūros, kurios gali pakenkti jo vystymuisi.
Teisė į išsilavinimą
Deklaracija pabrėžia, kad vaikas turi teisę gauti išsilavinimą, kuris bent jau pradiniuose etapuose turi būti nemokamas ir privalomas. Tai yra esminė sąlyga vaiko intelektiniam, socialiniam ir kultūriniam vystymuisi. Išsilavinimas suteikia vaikui žinių, įgūdžių ir galimybių, kurios yra būtinos jo sėkmei gyvenime ir aktyviam dalyvavimui visuomenėje.
Teisė į apsaugą nuo diskriminacijos
Vaikas turi būti apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos, atsiradusios dėl jo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turto, negalios ar kitų aplinkybių. Šis principas yra itin svarbus, siekiant užtikrinti lygias galimybes visiems vaikams ir sukurti teisingą bei įtraukią visuomenę.
Nuo Deklaracijos prie Konvencijos: Vaikų teisių evoliucija
Nors 1959 m. Vaiko teisių deklaracija buvo svarbus žingsnis ginant vaikų teises, laikui bėgant paaiškėjo, kad reikia dar išsamesnio ir teisiškai privalomo dokumento. Deklaracija yra viešai paskelbti principai, kuriais remiantis ginamos vaikų teisės, tačiau šių principų laikymasis nebuvo garantuotas visose šalyse. Todėl 1989 m. buvo priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kuri tapo svarbiausiu tarptautiniu dokumentu, apimančiu visus vaiko gyvenimo aspektus - pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises.
Konvencija, skirtingai nei Deklaracija, yra teisiškai privaloma sutartis, kurią pasirašiusios valstybės įsipareigoja laikytis ir įgyvendinti jos nuostatas savo nacionalinėse teisės sistemose. Ji suteikia išsamesnį teisių apibrėžimą ir mechanizmus jų įgyvendinimui bei stebėsenai. Valstybės, pasirašiusios Konvenciją, įsipareigoja ginti vaikų teises nepriklausomai nuo jų, jų tėvų arba teisėtų atstovų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių.
Vaikų teisių svarba ir šiuolaikinės aktualijos
Vaikų teisių apsaugos diena, minima lapkričio 20-ąją, yra skirta atkreipti dėmesį į problemas, susijusias su vaikų teisėmis, ir skatinti veiksmus jų gerovei užtikrinti. Daugelyje Vakarų šalių, tokių kaip Airija, Graikija, Ispanija, Italija, Kroatija, Kipras, Nyderlandai, Prancūzija, Danija, Suomija, Švedija, lapkričio 20-oji minima kaip Pasaulinė vaiko teisių apsaugos diena, nes būtent šią dieną buvo priimta tiek Vaiko teisių deklaracija, tiek ir Vaiko teisių konvencija.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra diskutuojama dėl tradicinės Tarptautinės vaikų gynimo dienos (birželio 1-osios) šventimo. Kai kurie ekspertai, pavyzdžiui, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė, atkreipia dėmesį į šios šventės sovietines šaknis ir siūlo svarstyti galimybę švęsti Vaiko dieną kitą dieną, pavyzdžiui, gegužės mėnesį, atsisakant birželio 1-osios, kuri turi sąsajų su agresore valstybe. Viešosios konsultacijos su savivaldybių, NVO, policijos, prokuratūros ir kitų socialinių partnerių atstovais parodė, kad dauguma sutinka, jog vaikams reikalinga šventė, tačiau siūloma atsisakyti birželio 1-osios ir vietoje jos švęsti Vaiko dieną gegužės mėnesį.
Nepaisant diskusijų dėl šventės datos, svarbiausia išlieka principas: vaikams reikalinga šventė, kuri įprasmintų vaikystę ir atkreiptų dėmesį į jų poreikius bei teises. Vaikų linija kasdien sulaukia beveik 300 vaikų ir paauglių kreipimųsi, kurių metu jie dažnai mini vienišumo, nesupratimo, nepriėmimo, patyčių, smurto ar skriaudų jausmus. Tai dar kartą patvirtina, kad vaikų teisių apsauga ir užtikrinimas yra nuolatinis ir svarbus procesas, reikalaujantis visuomenės dėmesio ir pastangų.
1959 m. Vaiko teisių deklaracija buvo svarbus žingsnis kuriant pasaulį, kuriame vaikai galėtų augti saugūs, mylimi ir gerbiami. Jos principai ir dvasia išlieka aktualūs ir šiandien, skatinant mus nuolat siekti geresnių sąlygų kiekvienam vaikui.
tags: #1959 #vaiko #teisiu #deklaracija